Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo žymuo „Lino žiedas“ rytoj bus įteiktas Aloyzui Januliui. Tai pagarbos ženklas ir padėka už jo svarbų vaidmenį krašto gyvenime.
Meniškumo genai ir pirmasis vaidmuo
Aloyzas gimė 1953 metais Vabalninke, Prano ir Emilijos Janulių šeimoje. Mama buvo sanitarė ligoninėje, tėtis – darbininkas technikume. Aloyzas augo kartu su penkeriais metais jaunesne sese Virginija (dabar ji – Vilniuje gyvenanti greitosios medicinos pagalbos tarnybos medikė).
„Tėtis tai buvo aktorius, vaidino Žaldoką. Vabalninko teatro būreliui vadovo Marijona ar Marytė Šinkevičiūtė. Tėtis pasakojo, kaip kartą būrelio artistai su spektakliu į Kupiškį važiavo. Ar jie pametė, ar pamiršo dekoracijas, bet sprendimą rado. Paėmė du ritinius tolio iš krūvos statomo namo kieme, ant to tolio nusipaišė dekoracijas. Baigėsi spektaklis, pasirodė milicija su šeimininku, atvykusiu tolio pasiimti. Kadangi žiūrovai smarkiai plojo, labai juokėsi, tai šeimininko širdis atsileido…
Vabalninke buvo labai garsus gaisrininkų orkestras. Tėtis jame mušė „barabaną“, – kalba Aloyzas, paklaustas apie meniškos prigimties genus.
Aloyzui teko vaidinti mokykloje. Labai ryškiai mena gal penktoje klasėje gautą vaidmenį.
„Fizikos mokytoja Janina Krūminienė statydavo įvairius spektaklius ir paėmė mane vaidinti. Nebežinau, koks tai buvo spektaklis. Menu tik tiek, kad šaukiu, jog ragana mane pavertė rūpužiuku. Ir viskas – ką sakyti toliau, užmiršau. Visi juokiasi – Janulis virto rupūžiuku ir pamiršo tekstą“.
Pirmasis dvejetas ir stipruolio senelio bausmė
Aloyzas Vabalninko vidurinėje mokykloje baigė aštuonias klases. Pasak jo, labai nesisekė matematika ir mokytoja iškėlė ultimatumą: arba tu įrodai Pitagoro teoremą, arba lieki antriems metams.
Tada iniciatyvos ėmėsi Aloyzo teta, tėčio sesuo Bronė Janulytė. Ji buvo pradinių klasių mokytoja.
„Iš jos gavau pirmąjį gyvenime dvejetą. Ji vadavo mano mokytoją Zajančiauskienę, aš turėjau per pamoką skaityti. Kad „mama kepa…“ perskaičiau, o kad „blynus“ – nebeišėjo. Parašė teta dvejetą. Ėjau per visą miestelį bliaudamas. Net senelis neužjautė – už tą dvejetą paklupdė į kampą“, – mena Aloyzas.
Senelis Ignas Janulis buvo kietas vyras – pats stipriausias Vabalninke. Bažnyčios varpinės patį didžiausią varpą virvėmis išjudinti reikėjo keturių žmonių, o Aloyzo senelis tą padaryti įveikdavo vienas.
„Tie bažnyčios varpai skamba, aš su močiute Marijona stoviu šventoriuje, o ji man kalba – čia senelis skambina, vienas. Močiutė turėjo svajonę, kad būčiau kunigėliu. Tampė ir tampė į bažnyčią…“ – mena Aloyzas. Sako, kad yra tikintis, tačiau retai bažnyčioje apsilanko – tik per didžiąsias šventes. Ir tai ne visada – tenka saugoti sveikatą, nes bažnyčioje labai šalta.
„Bulvinė“ Pitagoro teorema
Teta Bronė Janulytė sūnėno gyvenime žymę paliko ne tik pirmuoju dvejetu už skaitymą. Kai aštuntoje klasėje matematikos mokytoja iškėlė ultimatumą, teta sūnėną vedė pas visus tris mokytojus Vabalninke.
„Visaip man tą Pitagoro teoremą aiškino – net su spalvotomis kreidutėmis, o aš vis tiek nieko nesuprantu. Ir tada mums sako, kad yra dar viena labai sena mokytoja. Nuvedė teta vakare pas ją, sutikom kopiančią iš rūsio su bulvių krepšiu. Išpylė mokytoja tas bulves ant žemės, išdėliojo ir įrodinėjo tą Pitagoro teoremą. Ir man daėjo! Mokykloje aš tą teoremą įrodžiau taip, kaip senoji mokytoja rodė. Ne taip, kaip mokykloje aiškino, bet įrodžiau! Parašė man ketvertą, išvedė trimestre trejetą ir aš buvau be galo laimingas!“ – džiaugsmą nelikus aštuntoje klasėje mena Aloyzas. O tada, kai jau trimestras buvęs išvestas, paprašytas dar sykį įrodyti teoremą, jis to pakartoti nebegalėjęs. Tada sako supratęs, kad devintos klasės jau neįveiksiantis. Išgirdęs per radiją apie Vilniaus kultūros mokyklą sugalvojo važiuoti į stojamuosius egzaminus.
Stojamųjų etiudas ir „auksinis“ kursas
„Eilėraštis, pasakėčia ir etiudas. Žinojau, kad to reikės per stojamuosius, tačiau nežinojau, kas tas etiudas.
Pasirodo, niekas ten iš mūsų nežinojo“, – mena su šypsena Aloyzas. O etiudas netikėtai pavykęs.
„Vajėzau, jo rankovės dega!“ – šaukia komisijos narys ir visi žiūri, kaip reaguosiu. Matau ant komisijos stalo akinius ir ramiai ištariu, kad jeigu jums vaidenasi, užsidėkite akinius. Visa komisija „lūžo“ juokais“, – pasakoja kultūros mokyklos studentu tapęs vabalninkietis Aloyzas.
Kurse buvo 54 moksleiviai, tarp jų – 12 vaikinų. Baigė mokslus tik 2 vaikinai ir 12 merginų. Pasak pašnekovo, kursas „auksinis“ buvęs – daug dėstytojų aktorių ir meno žmonių, kurie nepatiko, pakeisti sugebėjęs. Kankindavęsi visi, kuriems su šituo kursu dirbti teko.
„Jūs sugadinsite man klausą! Marš pas Aleksandrą!“ – šaukdavusi televizijos diktorė Gražina Bigelytė, išgirdusi aukštaitišką tarmę.
„Aktorius Aleksandras Kernagis (Vytauto Kernagio tėvas) taisydavo baisias mūsų kalbos klaidas ir mes vėl eidavome pas G. Bigelytę“, – su šypsniu mena A. Janulis.
Jau be šypsenos pasakoja apie skaudų įvykį. „Maskvoje pantomimos mokslus baigusi Adomonytė egzaminams pastatė labai mums nepatikusį spektaklį. Per naktį patys jį ir dekoracijas pakeitėme. Kai vaidinome, visa salė ošė ir juokėsi, o dėstytoją ištiko infarktas. Tada pas mus atėjo Angėlė Fišaraitė – Šakalienė. Ją gerbėme ir jos bijojome“, – sako apie Vilniaus kultūros mokykloje sutiktą režisierę, su kuria jau gerokai vėliau jų gimtajame Vabalninke abu tapo tarptautinio festivalio „Laimingas vaikų juokas“ organizatoriais.
Kapinės, kiaulė ir pirmoji žiauriausia kritika
Daug jėgų pareikalavęs kurso diplominis spektaklis – Viljamo Sarojano „Žmogiškoji komedija“.
„Buvo sunku – mes tuo spektakliu kliedėjome… Net per bendojo lavinimo pamokas nesąmoningai imdavome berti spektaklio tekstą… Taip įsijausdavome, kad vieną merginą išvežė į ligoninę, o po spektaklio mus ištiko nervinis stresas, negalėjome suvaldyti emocijų. Salėje – tyla, jokių aplodismentų. Pagrindinį vaidmenį atlikusi Dalia Overaitė (vėliau tapusi žinoma aktore) užkulisiuose klausia A. Kernagio, kodėl niekas neploja. Dėstytojas liepia pažiūrėti į sceną. Ant jos – didžiulė gėlių puokštė“, – mena pašnekovas spektaklį, kurioje septyniolikmečiai turėjo išgyventi liūdesio ir mirties temą.
Mokyklos baigimo diplomo įteikimo metu komisijos pirmininkas Petras Likša (teatro ir televizijos aktorius, laidos „Petraičių šeimoje“ pagrindinis herojus) pasakė: „Būsite kaimo liktarnos. Kai nuvažiuosite į kaimą, tai būtinai ten aplankykite kapines – susidarysite vaizdą“. Tą ir padarė Aloyzas, nuvažiavęs dirbti į vieną Kėdainių rajono kaimą. Kapinėse sutikta močiutė jam parodė kaimo kultūros namus, kurių pats niekaip nerado.
„Ilga troba pačiame kaimo gale, o kiemo viduryje guli toks didelis gyvas paršas… Apeinu tą paršą, einu toliau. Durys atviros, viduje suolai, scena, ekranas, o už jo – toks gražus vaizdas. Stebiu – jis juda! Prieinu arčiau. Suprantu, kad tai ne dekoracija, o buvusio lango rėmas, pro kurį kaimo panorama matosi… O man tai čia reikėjo diplomą apsiginti“, – sako į paskyrimo vietą atvykęs kultūros šviesulys – „kaimo liktarna“. Čia Aloyzas neužsibuvo. Nuvažiavo į rajono kultūros skyrių ir pasakė, kad tokiuose kultūros namuose jis diplomo neapsigins. Ir tada Aloyzą paskyrė į Lančiūnavą, kur jis apsigynė diplominį darbą – poezijos spektaklį „Myliu tave, senasis Vilniau“ (pagal V. Mozūriūno eiles).
Poezijos spektaklis tuo metu buvęs tikra naujovė. Kėdainių rajonas Aloyzą išsiuntė į respublikinę apžiūrą Panevėžyje. O čia komisijos pirmininkė aktorė, režisierė Stefa Nosevičiūtė Aloyzo darbą taip sukritikavo, kad, pasak jo, gyvenime niekada nebekilęs noras imtis poezijos spektaklių. Jau vėliau, kai jie susitikdavę skaitovų konkursuose, S. Nosevičiūtė visuomet jį atsimindavusi ir turėdavusi kritikos. Ypač už aukštaitišką tarmę.
Grįžimas gimtinėn
Nuo 1971 iki 1980 metų dirbęs Lančiūnavoje Aloyzas atvyko į Biržus. Rajono kultūros skyriui tuomet vadovavo Juozas Enskaitis, inspektore dirbo Regina Liubertaitė, o kultūros namų direktorius buvo Stasys Jankauskas. Aloyzas tapo kultūros namų metodininku. Po nepilnų metų įsidarbino gimtajame Vabalninke.
„Biržai neprilygsta Vabalninkui – čia žmonės gyvena kompaktiškiau ir yra artimesni“, – sako Aloyzas. Miestelio kultūros namams vadovavo Stasė Čiuikina. Aloyzas dirbo metodininku, meno vadovu, kultūrinio darbo organizatoriumi, buvo paskirtas kultūros namų direktoriumi. Iš šių pareigų jis 2016 metais išėjęs užtarnauto poilsio. „Iš karto, kai tik sulaukiau pensijos, išėjau. Tuo metu ypač jaučiausi pavargęs ir išsikvėpęs“, – sako ir kultūros namų rekonstrukcijos laiką išgyvenęs A. Janulis.
Spektaklis „be bereikalingo uždangos tampymo“ ir trumpiausia recenzija
Apie 1983-uosius Aloyzas Vabalninke pastatė kultūros mokyklos kurso diplominį spektaklį „Žmogiškoji komedija“, kurį vadina širdžiai mieliausiu darbu. Vaidino ir jis pats, o rajoninėje dramos kolektyvų apžiūroje spektaklis ir jo kūrėjai tapo laureatais. Tą pripažino Kosto Snarskio- Žvaigždulio vadovaujama komisija, kurios sprendimas netikėtai atėmė prognozuotą laimėjimą (bei iš anksto paruoštas dovanas) iš Nausėdžių dramos kolektyvo. O jis buvęs itin stiprus (jame būdavę net iki 30 žmonių) ir visuomet pelnydavęs laurus.
Aloyzas labai gerai mena laikraščio „Biržiečių žodis“ lakonišką pranešimą apie minėtą pasirodymą ir pažodžiui cituoja: „Vabalninkas parodė naujovišką spektaklį be bereikalingo uždangos tampymo“.
Aktoriai mokytojai, vaikai, ansambliečiai
Dar vienas įsiminęs spektaklis – B. Sruogos „Uošvė“. Jį Aloyzas statė su Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos mokytojais. Spektaklis buvo didelis – trijų veiksmų. Uošvės vaidmenį atliko lietuvių kalbos mokytoja Julija Greviškienė, mokyklos direktorius Laimutis Štirvydas vaidino policijos nuovados viršininką. Aktorių trupėje buvo Rima Apuokienė, Vidas Jatulevičius, Lida Vareikienė ir kiti puikiai vaidinę mokytojai.
„Tik nedainavau“, – apie savo kultūrinę veiklą sako Aloyzas. Jis ir spektaklius režisavo, ir juose vaidino, ir skaitovu buvo. „Nu tu, mano skaitove“, – girdėjęs Aloyzas iš Biržuose sutikto kultūros lyderio J. Enskaičio.
Namuose ant aukšto Aloyzo mama rado pageltonavusį 1981 metų „Biržiečių žodį“ su sūnaus nuotrauka ir tekstu apie Panevėžio zonos skaitovų konkurse laimėtą antrąją vietą. Biržams su Joana Kvedaravičiene atstovavęs Aloyzas skaitė K. Binkio „Tamošių Bekepurį“.
„Mane K. Binkis gyvenime persekiojo“, – šypsosi Aloyzas, 1983 metais „Tamošių Bekepurį“ statęs su Vabalninko etnografiniu ansambliu, o 2004-aisiais šį spektaklį Latvijoje suvaidinusi A. Janulio vadovaujama vaikų teatro studija „Domino“ laimėjo pirmąją vietą. Paauglys J. Vaisiūnas pelnė geriausio vaidmens atlikėjo vardą. Aloyzo režisuotos „Tamošiaus piršlybos“ (spektaklis pastatytas etnografinio ansamblio „Saulala“ vardo suteikimo 35-mečiui) sulaukė populiarumo ir vaidintas gal 20 kartų.
Nuoširdžiausia klausytoja – žiurkė
Pasakotojo talentu apdovanoto Aloyzo gyvenime daugybė smagių nutikimų. Vienas iš tokių įvyko sename apšiurusiame kultūros namų pastate. Buvo labai šalta, šokėjai negalėjo šokti, tad laiką „užmušti“ turėjo skaitovas Aloyzas.
„Jau dešimt minučių skaitau K. Binkio „Kriaučių Motiejų“, o žiurkė iš grindų plyšio žiūri į mane ir nesitraukia… Apėmė tokia baimė , – pasakoja Aloyzas. – Netekęs kantrybės ėmiau trepsėti, kažkas iš salės į žiurkę metė kepurę, o ji – nė krust, stebi mane. Salė leipsta juoku. Niekada tokiu kosminiu greičiu nesu perskaitęs kūrinio ir movęs nuo scenos. Nebeišėjau į sceną pranešt paskutinio kūrinio. Dabar sakau, kad tai buvo pati nuoširdžiausia mano klausytoja“.
Ne tik smagių akimirkų, bet ir pykčio priepuolių matyta kaimuose. Po vieno pasirodymo teko gauti smagų antausį. Jį skėlė agronomas, kurio pavardė sutapo su kūrinio herojaus Užtupio, iš kurio šaipėsi visa salė.
Išgyventi mirtį
Mirties temą jaukinęsis ir dviejuose spektakliuose ją išgyvenęs režisierius bei aktorius Aloyzas trečią kartą su tuo susidūrė jau ne ant teatro scenos.
„Akyse – balti balti debesys. Ir jie tokie aukšti, o man taip gera ir ničnieko nebeskauda… Po to – viskas. Tamsa. Atsipeikėjau reanimacijos skyriuje“, – kalba infarktą, širdies operaciją, klinikinę mirtį 2017 metais išgyvenęs vyras. Ją patyrė po operacijos perpilant kraują. Prieš tai ir po to buvo ne viena savaitė reanimacijos palatose.
Dar prieš tai – Biržuose diagnozuotas plaučių uždegimas ir dūstančio vyro kelių valandų kelionė autobusu iš Vabalninko į Vilnių. Gyvybės išgelbėjimą lėmė sesers Virginijos reakcija. Dabar Aloyzas į Vilnių važinėja nuolat. Sako, pažįstami juokauja, kad jam visas ligas prišaukė išėjimas į pensiją.
Iš gyvenimo
„Buvo kažkada – ėjo ir praėjo“, – ištaria Aloyzas apie išgyventą meilę.
Dabar jis gyvena su 97 metų motina. Tėtis seniai miręs. Į klausimą, ką galėtų vadinti savo gyvenimo mokytojais, Aloyzas atsako: „Tetą Bronę Janulytę“. Tai buvo ne šiaip pradinių klasių mokytoja, o patarėja, guodėja, dariusi jam didžiausią įtaką.
Gyvenime buvę daug alkoholio, labai daug nemiegotų naktų ir surūkytų cigarečių.
„Rūkymas, kuris tikriausiai lėmė daug mano ligų, iš karto atkrito po infarkto. Iš mėgtų įpročių liko tik kava. Be cukraus. O tos šviesos gyvenime tikrai yra“, – šypsosi pašnekovas. Jis kalba apie Operos ir baleto teatro repertuarą, matytus spektalius. Aloyzo laukia dar nespėtos perskaityti knygos, tarp jų – naujausi Kristinos Sabaliauskaitės, Mariaus Ivaškevičiaus romanai.
Politiniame gyvenime Aloyzas nedalyvauja. Sako niekada nebuvęs jokios partijos nariu. Anksčiau patikusiais socialdemokratais nusivylęs, dabar labiau simpatizuojantis konservatoriams, Vyriausybės vadovei I. Šimonytei. O štai kultūros ministras esantis tikrai ne savo vietoje.
Pats Aloyzas kadaise stojimo į komunistų partiją išvengęs – už tai dėkingas buvusiai Vabalninko kultūros namų direktorei ir partinės organizacijos sekretorei S. Čiuikinai. Ji kažkokiu būdu sugebėjusi užstoti partijos nariu tapti verčiamą Aloyzą.
„Tėvai, senelis baisiai rėkė, jau kai į spaliukus įstojau“, – mena Aloyzas.
Rytoj A. Januliui bus įteiktas žymuo, paskirtas už „svarų indėlį į Vabalninko krašto kultūrą, teatro meno puoselėjimą, režisūrinius sprendimus, kuriant Vabalninko kraštą garsinančias programas, bendradarbiavimą su folkloro kolektyvu „Saulala“, Tarptautinio vaikų ir jaunimo teatro festivalio „Laimingas vaikų juokas“ idėjos įgyvendinimą, Vabalninko vardo garsinimą Biržų rajone ir už jo ribų“.
Iš pradžių sunkiai prisijaukinęs žinią apie Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo mintį jam skirti „Lino žiedo“ žymenį dabar Aloyzas Janulis sako tai priimantis kaip dar vieną gyvenimo duotą rolę.
