Lapkričio 17 d. pasitinkame Broniaus Krivicko – Biržų gimnazijos auklėtinio (o paskui ir mokytojo), studijavusio lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, užėmusio aukštas pareigas (buvo srities Visuomeninės dalies viršininkas), kultūros ir partizaninės spaudos redaktoriaus, žiauraus pokario laikmečio metraštininko, reflektavusio šį istorinį laiką poetine kalba, 103-iąjį gimtadienį.
Bronius Krivickas buvo vienas gabiausių savo kartos literatų, pasirinkęs kovotojo kelią, sudėtingomis sąlygomis (slėptuvėse, bunkeriuose) kūręs, vertęs J. W. Goethe‘s kūrybą, ranka perrašinėjęs (vėliau – mašinėle spausdinęs) tekstus, perteikiančius Lietuvos laisvės kovų ideologiją, siekius, sovietų okupacinės valdžios brutalumą, laikmečio tragizmą (pokaris pasiglemžė ir beveik visą Krivickų šeimą: visi trys šeimos sūnūs žuvo miške, tėvas po saugumiečių tardymo išprotėjo ir mirė, vėliau mirė ir mama, buvo laidojama su saugumiečių palyda, viena sesuo negrįžo iš Sibiro, pačiam B. Krivickui neteko užauginti savo sūnaus Mindaugo).
Nežinomas B. Krivicko feljetonas – gimnazistų laikraštyje „Literatas“
Biržų krašto muziejuje „Sėla“ keli ypač brangūs eksponatai pasakoja B. Krivicko istoriją. Pirmasis – Biržų gimnazijos Mokinių literatūrinio sąjūdžio leistas laikraščio „Literatas“ 1937 m. kovo mėn. pirmasis numeris. Šapirografinės leidybos laikraštis smarkiai išblukęs, tačiau matyti, kad tarp kitų dar tik išgarsėsiančių kūrėjų (E. Matuzevičius, P. Drevinis) jau ir pirmosios M. Indriliūno (pseud. Ramojus) recenzijos, ir B. Krivicko feljetonas „Antstolis pasivėlino“. Tai gal vienintelis žinomas šio feljetono variantas, nes leidžiant B.Krivicko raštus šis tekstas liko nepublikuotas (rašytojo kūrybą rūpestingai surinko ir parengė spaudai Virginijus Gasiliūnas, 1993 m. „Raštus“ išleido Kultūros leidinio „Sietyno“ knygynėlis, 1999 m. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras). Gimnazistui B. Krivickas šio laikraštėlio redagavimas buvo jo pirmoji pažintis su redaktoriaus darbu. Pateikėjas, iš kurio 2015 m. buvo gauti keli „Literato“ numeriai, negalėjo atsekti, kokiais keliais artefaktai pas jį atsirado, kas juos išsaugojo.
Rankraštis malkoje
B. Krivickas rašydamas suvokė, kad jo kūryba turi būti išsaugota kaip žiauraus pokario laikmečio atspindys, tad savo kūrinius ne kartą perrašė, rankraščius atiduodamas saugoti patikimiems žmonėms. Vieną tokių rankraščių jo žmonos Marijos Ziemelytės tėvų kaimynas Paulius Bazaras (gyv. Tylinavos kaime, pas jį poetas kurį laiką glaudėsi) per visą sovietmetį išsaugojo išskobtoje pliauskoje. Malką numetė ant viršugryčio tarp senų medpadžių ir sakė, kad net buvo pamiršęs ją ten esant. Per dešimtmečius plono popieriaus bloknote surašyti kūriniai išbluko, apatinė kai kurių lapų dalis sunyko, nutrupėjo, neliko kai kurių kūrinių paskutinių eilučių. Rankraščio turinys: satyra „Po Stalino saule“, rinkinio „Žiaurusis Dievas“ kūriniai („Samsonas“, „Tavo vardui“, „Prie Nemuno krantų“) ir 5 sonetai iš rinkinio „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“, skirto mylimajai, būsimai žmonai Marijai. Atrodo, kad tai buvo pirmosios sonetų redakcijos, nes Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1952 m. išleistame leidinyje jau kai kurie sonetai pakoreguoti, keičiasi ir sonetų numeracija.
Rankraštis slėptuvėje išgulėjo 50 metų, o 1998-aisiais apie jį sužinojo geologas Vytautas Narbutas, kuris ir patarė P. Bazarui atiduoti vertybę saugoti muziejui. Rankraštį ir išlikusią buvusios jo saugyklos – pliauskos – pusę galima pamatyti muziejaus sovietmečio represijų laikmetį atspindinčioje ekspozicijoje. Šis unikalus artefaktas kartu su B. Krivicko kūrybos rinktine, išleista Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1952 m. Pilėnų tėvūnijoje, 2021 m. buvo įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą kaip nacionalinės reikšmės dokumentai.
Poezijos rinktinė, išleista partizanų bunkeryje
Tai, kad nuo 1951 m. Bronius Krivickas priklausė LLKS Rytų Lietuvos srities štabui, tapo srities Visuomeninės dalies viršininku ir partizanų spaudos redaktoriumi, suteikė jam galimybę taip pat spausdinti ir platinti savo kūrybą. Taip partizanų bunkeryje gimė ir mašinraštinė B. Krivicko kūrybos rinktinė, pasirašyta Partizano P. Rivaišos pseudonimu. Muziejuje saugomas leidinys įrištas į latvišką, propagandiniu sovietiniu piešiniu dekoruotą bloknoto viršelį. Visą rinktinę sudaro 5 dalys, atskiri kūriniai ir sudaryti eilėraščių rinkiniai: satyra „Po Stalino saule“, eilėraščių rinkinys „Žiaurusis Dievas“, iš sonetų rinkinio „N.Ž.N“ (Neužmirštuolė žydinti nakty), iš rinkinio „Poilsio valandai“ (eiliuoti margumynai), vertimai iš J. V. Goethe‘s lyrikos. Kiekvienas skyrius numeruojamas iš naujo, skyrių pavadinimai užrašyti ranka. Taip pat ranka (B. Krivicko rašysena) įrašytos ir keliuose puslapiuose neatsispausdinusios mašinėle paskutiniosios puslapių eilutės, ranka ištaisytos korektūros klaidos.
Knygos viršelis, į kurį įsegtas rinkinys, atspindi ir sovietinės propagandos agresyvumą, ir Šiaurės Lietuvos partizanų lokacijos geografiją: dažnai lietuvius priglausdavo kaimyninės Latvijos miškų masyvai (Latvijoje 1953 m. žuvo ir B. Krivicko brolis Jonas), o į Lietuvą prieglaudos ieškoti užklysdavo Latvijos ginklo broliai. Gal toks ideologiniu piešiniu dekoruotas viršelis buvo pasirinktas ir sąmoningai, kad kratos atveju klaidintų, nukreiptų dėmesį nuo knygos turinio.
Anot B. Krivicko kūrybos tyrinėtojo, raštų sudarytojo Virginijaus Gasiliūno, remiantis B. Krivicko pastabomis mašinraštyje, padovanotame viršininkui Juozui Šibailai, galima šnekėti apie du leidinius, du B. Krivicko parengtus poezijos rinkinius: K. Rivaišos slapyvardžiu pasirašytą satyrų rinkinį „Po Stalino saule“ ir M. Būtvydžio slapyvardžiu – eilėraščių rinkinį „Už didžią tiesą“, kurie buvo platinami tarp partizanų ir dauginami. Esama nuorodų, kad tiražai galėjo net perkopti 100 egzempliorių.
Atrodo, kad į muziejų patekęs rinkinys yra sudarytas iš abiejų šių leidinių, ir matant, kiek pastangų įdėta jį išleidžiant, ranka apipavidalinant, labai tikėtina, kad tai yra vienetinis egzempliorius arba tokių galėjo būti tik keletas, bet tikrai ne didesnis tiražas. Kol kas žinomas išlikęs šis vienintelis.
Šį brangų eksponatą mokytoja E. Garjonienė (dabar jau mirusi) perdavė tuometiniam laikraščio „Biržiečių žodis“ redaktoriui Algirdui Butkevičiui.
Mokytoja teigė, jog knygelę saugoti buvo patikėjęs pats B. Krivickas. 1998 m. Eilėraščių rinkinį A. Butkevičius perdavė saugoti Biržų krašto muziejui „Sėla“.
Broniaus Krivicko šeimos mįslės
Dar vienas muziejuje saugomas eksponatas yra tolesnės Broniaus Krivicko šeimos dramos liudytojas. B. Krivicko sonetai „Neužmirštuolei žydinčiai nakty“ buvo skirti mylimajai, Smilgių mokyklos mokytojai Marytei Ziemelytei, su kuria jis slapta susituokė Suosto bažnyčioje. Į muziejų patekęs dokumentas – pažymėjimas apie jų sūnaus Mindaugo Ziemelio krikštą Biržų r. Suosto bažnyčioje. Pažymėjimas pagal Suosto bažnyčios metrikų knygą išduotas 1999 m. Suosto bažnyčios kunigo Mykolo Stonio. Jame įrašyta, kad Mindaugas Ziemelis, sūnus Broninslovo Krivicko, Bronislovo, ir Marijos Ziemelytės, Rudolfo, gimęs 1950 m. gruodžio 14 d. Tylinavos kaime, buvo pakrikštytas krikšto tėvų Jono ir Apolionijos Butavičių gruodžio 24 d. Deja, auginti savo sūnaus B. Krivickui neteko, bet vaikas augo ir ne su mama, o su savo seneliu Rudolfu Ziemeliu Tylinavoje, o šiam auginti padėjo Mindaugo krikštamotės Apolionijos mama Petronėlė Taurienė. Mindaugo mamos Marijos likimas taip pat tragiškas: gyvenimas persekiojant saugumui ir bandant užverbuoti įklampino į alkoholį, po vyro B. Krivicko mirties ji greitai ištekėjo antrą kartą, deja, laimės nerado. Jos mirtis ir šiandien dar kelia klausimų. Civilinės metrikacijos mirties metrikų knygoje apie jos žūtį 1962 m. rugpjūčio 23 d. įrašyta lakoniškai – „nuskendo“… Kalbama buvo, jog įkrito Apaščion skalaudama drabužius.
Prieš keletą metų į muziejų atkeliavęs dokumentas labai brangus vien todėl, kad jis vienintelis, kuriame užfiksuotas Mindaugo krikštas, įvardinti abu tėvai, krikštatėviai. Originalios to laikmečio Suosto bažnyčios knygos neišliko, muziejuje saugomuose nuorašuose nėra įrašų nei apie B. Krivicko santuoką su M. Ziemelyte, nei apie jų sūnaus krikštą (kalbant su kunigais teko girdėti, kad tuo laikmečiu kunigai darydami metrikų knygų nuorašus dažnai partizanų santuokų įrašus praleisdavo sąmoningai, kad apsaugotų jų žmonų šeimas). Į privalomus civilinės metrikacijos aktus Mindaugo gimimas buvo įrašytas tik kitų (1951) metų liepos mėnesį, registruotas Bronislovo (pavardė nenurodyta) ir Marijos Ziemelytės sūnus Mindaugas, gimęs 1950-ųjų gruodį…
Iš muziejuje saugomų nuotraukų ypač brangios, kuriose užfiksuotos Mindaugo vaikystės akimirkos. Už jas ačiū nuotraukas muziejui padovanojusiai Mindaugo krikšto tėvų dukrai Rožei Butavičiūtei-Vyšniauskienei, tebeprisimenančiai jautrų garbanių, tebegyvenančiai Tylinavos sodyboje, kurios senieji medžiai dar ir šiandien tebeošia ir meilę, ir troškimus, ir viltį, ir tragediją… „Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną,/ Nes gyvenam kruvinoj grėsmėj,/ O norėtųs meilėj ir dermėj/ Ilgą amžių eiti kelią vieną…“ (B. Krivickas).
Edita Lansbergienė
