Visada gražios, šypsena ir šilta energija užkrečiančios pedagogės rugsėjo 1-ąją negrįžimas į Biržų „Saulės“ gimnaziją daugeliui buvo netikėtas. Pasak pačios mokytojos, jos žingsnis – gerai pasvertas ir nulemtas ne tik daugiau nei 40 darbo mokykloje metų. Rusų kalbą dėsčiusios pedagogės sprendimą lėmė ir Ukrainą užgriuvęs karas. Buvusius auklėtinius, gimnaziją baigusius prieš 20 metų, emociškai palietė klasės susitikime girdėta jų mylimos auklėtojos kalba apie rusų kalbos, kultūros santykį su tuo, kas vyksta Ukrainoje.
„Nebegaliu „iš dūšios“ vesti pamokų, o dirbti bet kaip nemoku“, – sako ŠR kalbinta rusų kalbos mokytoja Jadvyga Džiugienė.
– Atsisveikinate su mokykla ir su dėstytu dalyku – rusų kalba. Jūsų moksleiviai įvairiuose konkursuose pelnė apdovanojimus. Tai – ne tik vaiko gebėjimų, mokytojo profesionalumo, bet ir tikėjimo dėstomu dalyku rezultatas. Tikėjimas susvyravo?
– Sustiprino sprendimo baigti mokytojo darbą priėmimą. Negalima atmesti, kad ir pavargau – juk 45 metai mokykloje tikrai yra daug. Tačiau darant gyvenime lemtingus posūkius visada būna abejonių, argumentų elgtis ryžtingai ar palūkėti… Karas mane paveikė labai stipriai. Tai pastebėjo ir mano mokyti vaikai – jie sakė, kad tapau visiškai kitokia… Ir tai ne rusų kalbos kaltė, o ištikusi realybė, prieštaraujanti, griaunanti ir neigianti tai, kas rašoma vadovėlių tekstuose apie Rusiją.
Vyresnieji mename vos ne su pašaipa tariamą frazę: „Kad tik nebūtų karo“. O dabar tai – pats didžiausias troškimas ir viltis.
– Karo atspindys ryškiausias vaikų akyse…
– Sukrečiantis pirmasis susitikimas gimnazijoje su iš „karštos“ karo zonos pabėgusia ukrainiete – labai gražiu, talentingu, geru vaiku…
Žiūriu klasėje į ją, ji – į mane, apsikabiname ir abi be žodžių verkiame. Mergaitė kai kuriuos dalykus mokėsi nuotoliniu būdu, tačiau nuolat užeidavo pas mane pasikalbėti, ko nors paklausti. Nepamirštamas jausmas – ji kviečia žiūrėti į kompiuterio ekrane rodomą vaizdą iš ukrainietiškos mokyklos. „Mano mokytojas grįžo iš karo“, – sako vaikas, o jo balse – toks sukrečiantis laimės pojūtis…
– Lietuvoje – ir pagalbos kariaujančiai Ukrainai pavyzdžiai, ir sykiu nesuvokiamos apraiškos ne tik kai kurių žmonių mąstysenoje, bet ir šalies švietimo sistemoje. Kaip manote, ar Švietimo, kultūros ir sporto ministerija, kaip aiškina ir pati ministrė, nematė rusų kalbos vadovėlių „tiesos“, pagal kurią Lietuvoje turi būti mokomi vaikai?
– Viską jie matė. Juk tų vadovėlių rengėjams mokami pinigai. O jeigu vadovėlių turinys iki šiol neužkliuvo, tai nors dabar galėjo „praregėti“ – staigiai sėsti ir per vasarą parengti nors rekomendacijas mokytojams… Mokytojai nėra kvaili, žinotų, kaip elgtis kai kurių „vadovėlinių tiesų“ atžvilgiu. Reikėjo parengti visą – nuo A iki Z – mokymo programą su aiškinimu apie Rusijos simboliką, istoriją. Turim mesti į šalį tuos vadovėlius, kuriuose tekstai apie tautos kultūrą, draugiškumą, nes realybė – kitokia.
– Tai dabar šalies mokyklose rusų kalbos dėstymas turėtų būti kaip misija – skleisti tiesą apie Rusiją, rodyti tikrą meluojančios ir okupuojančios šalies veidą?
– Bet tokias gaires turi duoti šalies švietimo reikalų strategai… Deja, tačiau visoje švietimo srityje pas mus darosi kažkokia nesąmonė. Vis verkiame ir verkiame, kad vaikai blogai egzaminus laiko ir pan. Tačiau tai ne vaikų kaltė – ji glūdi švietimo sistemoje.
– Ko labiausiai Lietuvos mokyklai trūksta?
– Žmogiško požiūrio į mokinį – į vaiko interesus, į jo sveikatą, į jo galimybes… To trūksta labiausiai ir pirmiausiai. Ir tik jau paskui – požiūrio į mokytoją klausimas. Koks bebūtų vaikas, mokytojas prisitaiko – jis suaugęs, pasirengęs darbui. Pirmiausiai reikia žiūrėti, ko reikia vaikui. Kodėl jie nenori eiti į mokyklą? Klausimas visiems aiškus. Man gaila vaikų. Ypač – matant einančius į pirmą klasę. Ką jie ten sutiks, kas jų laukia?
Gerai, kad pasitaikys supratingas ir išmintingas pirmasis mokytojas… O jeigu ne?
– Galima guostis, kad mokykloje sutiktas nors vienintelis geras mokytojas vaikui daro įtaką.
– Būtų gerai, kad mokykloje vaikas rastų ne vienintelį gerą mokytoją, o visus. Ir tada jam bus nuostabu gyventi, augti. Štai tada vaikas būtų laimingas. Kas iš to, jeigu šeimoje iš tėvų geras vienas? Abu turi būti geri – tada šeima laiminga. Taip ir mokykloje turėtų būti. Reikia, kad mes, visi mokytojai, suprastume vaiką, koks jis bebūtų. Tada mokykloje nebūtų stresų, visokiausių depresijų, nepagrįstos egzaminų baimės…
Gal nebūtų ir mokytojų vertinimo, kokį išgirdau iš mokyklą prieš dvi dešimtis metų baigusių auklėtinių. „Visos žinios per baimę“, – sakė jie apie vieną pradinių klasių mokytoją.
– O pirmoji jūsų lankyta mokykla?
– Kaimo mokykla gimtinėje, Baltarusijos Gardino srityje. Tai buvo stipri mokykla, kurią lankė netoliese buvusio karinio miestelio karininkų šeimų vaikai.
– Kaip atsidūrėte Vilniuje?
– Baigusi mokyklą stojau į Minsko užsienio kalbų universitetą. Labai norėjau būti vertėja, uoliai mokiausi vokiečių kalbos. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus ilgai laukiau pranešimo, tačiau net nebuvo minties tėvams važiuoti ir aiškintis, kodėl žinios iš universiteto taip ilgai nėra. Pagaliau atėjo laiškas ir žinia, kad studente netapau – pranešė, kad pritrūko vieno balo. Labai verkiau, tėčio patarta važiavau į Vilnių, įstojau į pedagoginio instituto rusų kalbos fakultetą. Jaučiausi labai nelaiminga, nes taip svajojau apie vokiečių kalbą ir vertėjos darbą…
O dabar esu labai pamilusi lietuvių kalbą. Jeigu tektų rinktis dabar, aš būčiau tik lietuvių kalbos mokytoja.
– Jūsų pedagoginio darbo pradžia buvo…
– Molėtuose. Tai pirmoji darbovietė, į kurią atvykau baigusi studijas. Ten buvo pirmieji mano mokiniai, su kuriais iki šiol žiauriai stiprus ryšys. Ten susikūrė mūsų su Antanu šeima. Jis buvo istorijos mokytojas.
– Biržų krašte atsidūrėte…
– Bėgdami nuo vyro tarnybos armijoje. Biržuose dirbo ir istorijos mokytojas Leonas Zdanavičius, ir jo žmona – rusų kalbos mokytoja, mano kurso draugė. Su Antanu pradėjome dirbti Pabiržėje. Čia ir išsiskyrė mūsų profesiniai, o vėliau – ir gyvenimo keliai. Kas buvo iki to, vertinu kaip gražų ir gerą gyvenimo tarpsnį. Savo vyrui aš labai dėkinga už protingus, gerus vaikus – dukras Ingą ir Astą. Abi baigusios universitetines studijas gyvena ir dirba Vilniuje. Inga šiuo metu darbuojasi medicininės įrangos tiekimo sferoje, Asta – tarptautinėje audito firmoje. Šiuo metu tikrai džiaugiuosi dukrų gyvenimo pilnatve. Su jomis ir anūkais mane sieja be galo stiprus ryšys. Dažnai būnu Vilniuje, kartu keliaujame, ilsimės.
– Mylinčios močiutės pedagogės negaliu nepaklausti apie anūkų mokslus.
– Iš keturių anūkėlių šį rugsėjį trys tapo pirmokais. Vyriausiąją iš anūkų – Ingutės dukrą Urtę – išlydėjome į pirmąją gimnazijos klasę. Jos broliukas Justas žengė į pirmąją mokyklos klasę. Pirmokė yra ir Astutės Mėta, turinti ketverių metų broliuką Roką. Tai jo mokykla dar laukia.
– Palaikote ryšius su Baltarusijoje gyvenančiais artimaisiais?
– Tėvų nebėra gyvų – anksčiau du kartus per metus važiuodavau lankyti kapelių. Gyvenimą pakoregavo korona, dabar – karas. Turiu du jaunesnius brolius, bendraujame su jais ir jų vaikais. Tačiau kuo toliau, tuo į gimtinę važiuoti darosi sunkiau – ten nieko negali šnekėti, tvyro įtampa – lyg didžiulė siena skirtų mūsų ir tos šalies kultūras, suvokimą apie tai, kas vyksta… Stebina ir Baltarusijoje bei Rusijoje gyvenančių pažįstamų žmonių mąstysena. „Kodėl jūs tylite, nejaugi nesuvokiate, kas vyksta“, – klausiu Sankt Peterburge gyvenančios išsilavinusios inteligentės. „O mūsų į karą tai neima“, – atsako. Ir baisiausia, kad taip kalba bei mąsto išsilavinę žmonės. Atrodytų, kad jie ten kažkokie infantilūs – lyg su ta šalimi nieko bloga nevyktų. Aišku, tylima ir iš baimės.
Tai, kas darosi su Rusija, yra tragedija. Liūdina, kad ir pas mus yra visokių vertinimų. Džiugina jauni žmonės, kurie yra tikri šaunuoliai, be jokių išlygų reaguojantys į karo ištiktos šalies žmonių nelaimę, imasi pagalbos iniciatyvų. Tą matau ir iš savo vaikų, jų šeimų, tą daryti stengiuosi ir pati.
– Grįžtame prie jūsų sprendimo negrįžti į mokyklą. Ar niekas nebandė atkalbėti?
– Ne. Aš apie tai su niekuo ir nekalbėjau. Pasakiau direktoriui, kad noriu išeiti – negalėčiau dirbti bet kaip… Geriau ir kitiems – nuolat mažėjant besimokančiųjų rusų kalbos kolegos turės darbo – joms dar reikia užsidirbti pensiją. Nebūtų padėję jokie atkalbinėjimai – mano sprendimai būna „išnešioti“. Kam reikia žmogaus, kuris nebegali dirbti iš dūšios, stumia laiką ir vaikai tą jaučia?
O apie gimnaziją, joje sutiktus žmones liko tik patys geriausi prisiminimai.
– Kaip „jaukinatės“ laiką, kai nebeskubate į pamokas? Ar nekankina mintis, kaip išgyventi iš to, kas užtarnauta?
– Pensija nedidelė, tačiau gyvenime žmogus esi ką nors ir susitaupęs. Jeigu negalėsiu pragyventi, kažką dirbsiu. Kol kas noriu ilsėtis, stiprinti sveikatą, daugiau būti su vaikais, anūkais. Vasarą yra sodyba, tačiau nuo žemės darbų kartais norisi pabėgti. Mėgstu skaityti knygas -– istorinius romanus, žymių menininkų gyvenimo istorijas. Apie tokius žmones – ir mano mylimas žurnalas „Legendos“. Laimė, kad galiu pabūti Vilniuje – apsistoti pas vaikus, lankyti koncertus, teatrus. Į spektaklius galiu eiti ir viena – palydos į teatrą man nereikia. Labai noriu pamatyti į sostinės sceną grįžtantį O. Koršunovo spektaklį „Pamišėlis“ pagal ukrainiečių rašytojo Nikolajaus Gogolio kūrinį. Jis – apie didybės manijos apsėstą ir pasaulį valdyti norintį pamišėlį. Kūrinys rašytas XIX amžiuje, tačiau situacija pildosi dabar.
Tikra palaima, kad Vilniuje galiu eiti į Pilaitėje esančią bažnyčią. Joje tarnaujančio kunigo R. Doveikos ryšis su žmogumi – stiprinantis, raminantis, įkvepiantis. Šis dvasininkas tuokė mūsų vaikus, krikštijo anūkus, su juo meldžiamės už mirusiuosius, prašome palaikymo gyviesiems. Mano tėvai buvo tikintys žmonės, tikėjimą perdavė ir mums. Niekada nebuvau nei komjaunuolė, nei partinė, o bažnyčią saugau sieloje.
– Pasakykite apie kokį nors savo troškimą…
– Norėčiau gyventi dideliame mieste – jame vykstančio gyvenimo sraute justi pagyvenusiam žmogui įmanomą pilnatvę. Su žinojimu, kad netoliese – mylimi žmonės.
