Pastaruoju metu varninių paukščių adresu iš biržiečių lūpų skrieja tikrai ne patys maloniausi epitetai bei palinkėjimai. Žmones piktina įkyrus kranksėjimas, apdergtos viešosios erdvės, automobiliai, netgi šių paukščių išvaizda (visi jie juodi, įkyrūs, agresyvūs, teršia, platina ligas ir apskritai galėtų laikytis nuo miestų ir miestelių atokiai, o geriausia – tegul gyvena miške). Ir visgi verta pažvelgti į šiuos paukščius be pykčio.
Pyktį ir nusistovėjusius stereotipus dažniausiai keičia žinojimas, kitaip sakant, pakapstymas giliau. O kapstyti apie varninių šeimos paukščius tikrai yra ką ir keletu sakinių papasakoti apie jų spalvotą (visai ne juodą!) gyvenimą nepavyks.
Taigi, apie varninių šeimos paukščius. Lietuvoje aptinkamos 9 šios šeimos rūšys. Tai pilkoji ir juodoji varnos, kovas, kranklys, kuosa, šarka, kėkštas, sibirinis kėkštas ir riešutinė. Varnėnas, beje, priklauso tam pačiam žvirblinių būriui, bet ne varninių, o atskirai varnėninių šeimai. Šiukštu neapsirikime, nes nežinia, kas labiau įsižeistų dėl tokios klaidos: varnos, sužinojusios, kad yra sugiminiuotos su mediniuose nameliuose lindinčiais neūžaugomis, ar varnėnai, išgirdę, kad yra tapatinami su klausa nepasižyminčiomis juodosiomis. Juokai juokais, bet paukščių pasaulis tikrai margas.
Gudrus paukštis varna
Pradėkime nuo tikrų tikriausių varnų. Čia ir prasideda įdomybės. Kaipgi dabar su ta spalva? Juoda? Taip. Pilka? Irgi taip. Tiesa ta, kad Lietuvoje sutinkamos dvi varnų genties rūšys: juodoji ir pilkoji. Juodoji varna mūsų šalyje reta, dažniau sutinkama pamario krašte, ir iš tikrųjų yra visiškai juoda. O štai pilkoji varna – pilka sermėga pasidabinusi karksi ir mūsų aplinkoje jau tapusi tikra įname. Atokių vietų ir miškingų vietovių ji vengia, kuriasi žmogaus kaimynystėje, lizdus suka aukštuose medžiuose. Maistui neišranki, nevengia atliekų, lankosi ir sąvartynuose. Nebaikštus, smalsus, labai gudrus paukštis, drąsiai ginantis savo jauniklius. Ir tikrai nežinia, kodėl žioplesnis žmogus dažnai pavadinamas varna – šiam paukščiui apsukrumo turėtume pavydėti ir smulkius daiktelius nuo varnos budrios akies saugoti.
Kuo skiriasi varna nuo kovarnio?
Dabar apie kovą (kovarnį), kuris dažnai painiojamas su varnomis. Į juodąją varną kovas iš tiesų panašus, tačiau jį pažinsime iš balsvos spalvos snapo pamatinės dalies.
Taigi, juoda varna šviesiu snapo pamatu – kovas. Šis triukšmingas paukštis visuomet buvo žmogaus palydovas, dar viduramžiais Europoje įsikurdavęs miestuose ir gyvenvietėse. Todėl natūralu, kad ir dabar beveik visuomet glaudžiasi prie žmogaus, jo kaimynystėje augančiuose aukštuose medžiuose, kur peri įvairaus dydžio kolonijomis. Klystama galvojant, kad jei paukščiai peri kolonijomis, tai jų labai daug. Iš tiesų kovų populiacija drastiškai mažėja. 2014 m. Lietuvoje kovas paskelbtas Metų paukščiu. Taip bandyta atkreipti visuomenės dėmesį į šią rūšį, kuriai reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys ir globa.
Protingasis kranklys
Kranklys (juodvarnis) – didžiausias varninių šeimos paukštis, beveik dvigubai didesnis už varną. Juodu su metališku blizgesiu apdaru pasidabinęs gamtininkų numylėtinis, vienas įdomiausių mūsų varninių paukščių, nepaliaujantis stebinti savo gudrumu, atkaklumu, kantrybe. Pamenate profesoriaus Tado Ivanausko augintinį kranklį Krumką? Jam Kauno spaudoje buvo skirta atskira skiltis, o visos išdaigos ir smulkios vagystės buvo atleidžiamos nedvejojant. Profesorius, ne vienerius metus stebėjęs šio paukščio elgseną, laikė jį vienu iš protingiausių paukščių. Pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, krankliai žino viską ir niekada neklysta. Paprastai kranklys vengia žmogaus kaimynystės, varnų būryje jį pamatysite retai, ieškokite jo miškuose. Žiemos pabaigoje verta dažiau pasižvalgyti į dangų: ore poromis besivartantys juodi balsingi paukščiai – tuoktuves švenčiantys krankliai.
Kuosa – triukšmingas paukštis
Susipažinkime su kuosa, mažiausia iš varnų. Tamsiai pilkos spalvos paukštis su šviesiu pakaušiu, sprandu, kaklo šonais. Kuosa – vienintelė varna, pamėgusi inkilus, pastatų kaminus, plyšius, ventiliacijos angas, pastoges, medžių dreves. Triukšmingas ir ,,šnekus“ paukštis, tačiau balsas labiau primena kiauksėjimą. Kuosa drąsi, nevengia artimos žmogaus kaimynystės. Rudenį ir žiemą laikosi būriais, dažniausiai kartu su varnomis ar kovais.
Šarka vagilė
Šarką pažįstame daugelis. Juokaujama, kad ilgauodegė juodai-balta elegancija net mokslinį pavadinimą iš italų pasiskolino (lot. šarka – pica pica). Guvi ir vikri šarka, kaip ir visi varninių šeimos sparnuočiai, melodingomis giesmėmis nepasižymi, tiesiog garsiai čerška. O jau lizdas – tikra įdomybė: jį tankiuose krūmynuose ar parkų želdiniuose susuka su stogu ir dviem landomis šonuose, ,,papuošia“ vielutėmis ar kitais joms patikusiais radiniais. Apie vagiliavimą. Šarkos yra smalsios ir visa, kas nauja ar nepažįstama, joms įdomu. Kartais nugvelbia kokį smulkų daikčiuką, tačiau blizgučiams pirmenybės neteikia. Dažnai vieną ar kitą kleptomanišką šio paukščio poelgį lemia paprasčiausi išgyvenimo dėsniai. Šarkų ir jų buveinių mažėja, nes naikinami laukų gojeliai, krūmynai.
Spalvingiausias – kėkštas
Didysis rėksnys ir pamėgdžiotojas kėkštas. Spalvingiausias varninių šeimos paukštis. Dažnai šiek tiek pašiauštu viršugalviu ir ryškiomis melsvomis bei baltomis dėmelėmis padabintais sparnais, vyraujančiu rusvai pilku apdaru paukštis. Kėkštas visada apšauks pasirodžiusį plėšrūną, žmogų ar bet kokį į jo matymo lauką patekusį naujoką. Pasivaikščioti pamiške jo nepastebėtam – misija beveik neįmanoma. Neretai mėgdžioja kitų paukščių garsus. Žiemą mielai lankosi lesyklose, pavasarį lizdus suka eglynėliuose, parkuose, soduose. Dar viena varna – mažesnis už mūsiškį kėkštą Sibirinis kėkštas – Lietuvoje ypač retas, gyvena šiauriau, užklysta atsitiktinai, žmogaus vengia.
Baltai taškuota riešutinė varna
Riešutinė – gražuolė baltai taškuota varna. Tai miškų, dažniausiai spygliuotynų, paukštis, jį mūsų soduose dažniau pastebime rudeniop, kai ima vilioti sunokę riešutai. Štai todėl ji ir riešutinė. Pamatę mūsų akims neįprastos išvaizdos paukštį, žmonės mano sutikę kažką labai reto ir egzotiško. Išgirdus paukščio vardą, nustembama dar labiau: nieko apie tokį negirdėta. Riešutinių Lietuvoje nėra gausu, todėl norint pamatyti šią afišuotis vengiančią paukštę, prireiks ir žinių, ir sėkmės. Riešutinės mūsų šalyje globotinos kaip reta perinti rūšis.
Tai ir visos mūsų varnos. Gražūs ir protingi paukščiai, nuo seno išsikovoję vietą šalia žmogaus. Diskusiją apie jų teikiamą naudą ar daromą žalą būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau nepamirškime, kad gamtoje nėra nereikalingų, blogų, nenaudingų augalų bei gyvūnų. Kiekviena rūšis užima savo ekologinę nišą ir jau vien savo egzistavimu teikia tam tikrą naudą jį supančiai aplinkai. Ir nebūtinai ta nauda turi būti tiesioginė, jos dažnai nepastebime ir neįvertiname. Pavyzdžiui, seni varnų lizdai tampa prieglobsčiu mažiesiems apuokams, padedantiems reguliuoti pelinių graužikų gausumą mūsų aplinkoje. Kovai yra viena iš nedaugelio rūšių, kuri gali reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą.
Gamtoje žuvę didesni gyvūnai – kranklių rūpestis. Taigi, nemokamos sanitarinės paslaugos. Kėkštai ir riešutinės, pamiršę, kur rudenį paslėpė gilių bei riešutų atsargas, yra tikri miškų atkūrėjai. Varna – visaėdis paukštis ir, gyvendamas netoli žmogaus, jis sunaikina įvairiausius kenkėjus. Drastiškai bandydami atsikratyti šių paukščių, galime sulaukti graužikų bei kitokių smulkių kenkėjų pagausėjimo, liaudiškai sakant – nuo vilko ant meškos. Nemaža dalis ,,nuopelnų“ dėl varnų gausos miestuose ir miesteliuose tenka žmonėms. Prisiviliojame šiuos paukščius mes patys. Taupaus maisto vartojimo iniciatyvos dar tik skinasi kelią mūsų sąmonėje ir buityje. 2016 m. vienam Lietuvos gyventojui teko 35 kg maisto atliekų, o 2020 m. šis kiekis padidėjo iki 44 kg. Taigi, varnoms ir graužikams esame patrauklūs. Šiek tiek atsiriboti nuo sumaniųjų įkyruolių kaimynystės vis dėlto įmanoma, jei pasistengsime, kad šalia neliktų šių paukščių maisto šaltinių: atvirų šiukšliadėžių ir maisto atliekų talpyklų, užsilikusio maisto gyvūnų dubenėliuose, maisto likučių lesyklose ir kt. Maistas – svarbiausias išgyvenimo veiksnys, todėl būkite tikri, kad varna atkakliai ateityje tikrins tas vietas, kuriose ji buvo radusi lengvai pasiekiamo maisto. Paukščio, kurio smegenų ir kūno masės santykis yra panašus į žmogbeždžionių, atmintis puiki, o būdami bendruomeniški, jie tarpusavyje dalinasi išlikimui svarbia informacija. Tuo šie paukščiai ir žavūs, įdomu juos stebėti.
Varnos, pilkos, juodos jos ar margos, nusipelno atlaidesnio visuomenės požiūrio. Neturėtume priekaištauti varnas skaičiuojantiems – vaikščiodami po miestą ir jo apylinkes, atkreipkime į jas dėmesį ir pabandykime jas atpažinti. Draugaukime.
Biržų savivaldybės ekologė Jurgita Bruniuvienė
