Pastarosiomis dienomis Biržų savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkas, Nemunėlio Radviliškio muziejaus įkūrėjas Evaldas Timukas rašo laiškus į įvairiausias institucijas – Panevėžio katalikų vyskupui, Lietuvos bažnytinio paveldo muziejui, Biržų parapijos klebonui Jonui Morkvėnui. Jis praneša apie bažnyčios turto grobstymą, tačiau tokius faktus neigia bei įvykius aiškina kitaip ir kunigas, ir muziejininkai.
Apkaltino barbarišku elgesiu
Savo poziciją E. Timukas viešai išsakė ir savo socialinio tinklo paskyroje nesirinkdamas žodžių, dėl kurių, kai kurių bendruomenės narių nuomone, gali atsidurti ir teisme.
„2022 m. liepos 4 d. Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos bažnyčioje lankėsi Bažnytinio paveldo muziejaus specialistai. Vizito metu buvo išgrobstytas kuklus Bažnyčios turtas: nebenaudojama liturginė tekstilė ir kt. Taip pat iki tol NAUDOTOS vertingos XX a. II-III deš. Bažnyčios Vardo vėliavos – puošnūs procesijų atributai.
Pikčiausia tai, kad šis barbariškas okupantų elgesį primenantis veiksmas buvo atliktas be mūsų, eilinių parapijiečių, žinios! Ir tai, kad nenaudojamomis buvo pripažintos Bažnyčios Vardo vėliavos!“ – rašo E. Timukas.
„Įvyko eilinis parapijos sumenkinimo ir nurašymo aktas!… Tokia mano, uolaus parapijiečio, nuomonė. NE PROGINIO! Šito taip lengvai palikti negalima! Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti!“ – nuoskaudą liejo kultūros darbuotojas.
Bažnyčia nėra vien kunigas
Nemunėlio Radviliškyje gyvenantis Evaldas Timukas stebėjosi, kodėl parapijiečiai nebuvo informuoti arba paklausti dėl to, kad bus paimti daiktai iš bažnyčios. Nes, pasak E. Timuko, šie daiktai yra ne jo ir ne kunigo, o parapijos nuosavybė. „Paimti neatsiklausus negalima. Nes tokiu atveju kam bažnyčios vadovybė siūlo parapijiečius kuo aktyviau įtraukti į bažnyčios bendruomenės gyvenimą?“ – samprotavo radviliškietis.
Tiesa, jis neslėpė, kad Nemunėlio Radviliškio katalikų parapijoje pirmininko ar tarybos nėra, į pamaldas besimeldžiančių susirenka nedaug.
Jis pats apie paimtus liturginius tekstilės dirbinius sužinojo, kai atėjęs tvarkyti bažnyčios rado išmėtytus daiktus, o zakristijoje ant stalo padėtą daiktų perėmimo aktą. Čia konstatuota, kad paimtas 21 daiktas – stulos, kapos, kardinolo V. Sladkevičiaus rūbai. Dokumentą pasirašė Lietuvos bažnytinio paveldo muziejaus muziejininkė ir Biržų parapijos klebonas Jonas Morkvėnas.
„Tie daiktai ne visai išvogti bei paslapčia išvežti. Veiksmą palaimino pats Panevėžio vyskupas, kuris raštu leido paimti nenaudojamą liturginę tekstilę ir perduoti Bažnytinio paveldo muziejui“,- kalbėjo E. Timukas.
Jam labiausiai gaila praėjusio amžiaus 3 dešimtmečio bažnyčios siuvinėtos vėliavos, kuri buvo iki šiol naudojama per bažnytines šventes. Jis sakė klausęs vyskupo, kaip jiems dabar reikės dalyvauti eisenoje per Žolinės atlaidus. Jam buvo pasakyta, kad eisenoje galės dalyvauti be šios vėliavos.
E. Timukas mano, kad ir parapijiečiai būtų buvę pajėgūs restauruoti bažnytinę vėliavą, nebūtinai ją reikėjo perduoti muziejui. O dabar reikės greičiausiai rinkti aukas ir pagaminti naują, gal tik ne tokią brangią, aukso siūlais siuvinėtą.
„Man buvo pasakyta, kad šie daiktai bus saugomi Bažnytinio paveldo muziejuje, ir mes galėsime nuvažiuoti į Vilnių jų pasižiūrėti. O mums nereikia? Ką mes atvykstantiems turistams parodysime?“ – klausė E. Timukas.
Bažnyčia nėra asmeninis vieno žmogaus reikalas
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, kunigas Jonas Morkvėnas stebisi, kad parapijietis Evaldas Timukas tokius dalykus aiškinasi viešoje erdvėje, o ne bendruomenės viduje. O už viešus kaltinimus jis galintis atsidurti ir teisme.
„Yra vyskupo oficialus leidimas bažnyčioje nenaudojamą bažnytinę tekstilę perduoti Bažnyčios paveldo muziejui. Juk ir daugiau bažnytinių dalykų yra saugoma muziejuje. Tarkim, Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios arnotai perduoti Biržų muziejui. Parapijiečiai turėtų būti laimingi, kad jų turtas bus eksponuojamas Vilniuje, prestižiniame muziejuje“, – kalbėjo J. Morkvėnas.
Klebonas pabrėžė, kad turtas nebuvo vagiamas – yra surašytas daiktų paėmimo aktas. Jis paneigė kalbas ir apie tai, kad tie daiktai yra vertingi, todėl negalėjo būti paimti.
„Ar tu su „Bentley“ automobiliu važiuosi, ar su „Moskvičiumi“ – jei jis sugenda, reikia remontuoti“, – aiškino kunigas.
Klebonas kalbėjo ir apie tai, kad vyskupas nėra kunigų įpareigojęs apie paimamus daiktus informuoti parapijiečius. Klebonas sekmadienį apie paimtus daiktus būtų ramiai šventų Mišių metu informavęs tikinčiuosius. Bet E. Timukas apie tai paskelbė anksčiau.
„Manau, tai E. Timuko ambicijų reikalas. Bažnyčia nėra asmeninio žmogaus reikalas. Kardinolas Vincentas Sladkevičius yra ne Nemunėlio Radviliškio, o visos Lietuvos asmenybė. Ir ta jo kapa, kur stovėjo bažnyčioje, galėjo supelyti visai, o dabar bus eksponuojama. Daiktai, kurie turi istorinę, sakralinę vertę, turi būti saugomi muziejuje. Jei daiktas stovės, ir, neduok, Dieve, dar bus judinamas ir čiupinėjamas, nebebus ko ir į muziejų atiduoti. Aš būdamas Nemunėlio Radviliškio žmogumi tik didžiuočiausi, kad turėjome tokią kapą, kuri bus saugoma Vilniuje muziejuje“, – įsitikinęs klebonas.
Pašnekovas atmetė ir kalbas apie tai, kad Nemunėlio Radviliškio katalikų bažnyčios parapijiečiai nebeturės su kuo dalyvauti bažnytinėse eisenose. Bažnyčioje liko dar penkios vėliavos, kurias galima naudoti.
Daiktų nenusavino
E. Timukas gavo Lietuvos bažnytinio paveldo muziejaus vyriausios rinkinio kuratorės Ritos Pauliukevičiūtės paaiškinimą.
„Dėkojame už išreikštą nuomonę, labai gaila, kad klebonas tinkamai nepaaiškino situacijos. Nei mums, nei jums. Vėliavų tikrai nenusavinome, jos kaip priklausė, taip ir priklauso parapijai. Bažnytinio paveldo muziejus neturi nuosavybės teisės nė vienam saugojamam bažnytiniam objektui. Tai yra tik saugykla. Tokie muziejai turi būti steigiami kiekvienoje vyskupijoje popiežiaus nurodymu, kadangi Panevėžio vyskupija neturi galimybių muziejaus ir restauratorių išlaikymui, su Panevėžio vyskupu esame sutarę, kad padėsime prižiūrėti vertybes. Tuo tikslu ir apžiūrime, ypač tekstilės dirbinius. Kolegė akivaizdžiai pamatė, kad bažnyčioje esančios vertingos vėliavos plyšta, klebonas neprieštaravo, kad jos būtų apžiūrėtos restauratorių. Kviečiame Nemunėlio Radviliškio parapijiečius atvykti, kartu apžiūrėsime vėliavas, jų būklę, sugalvosime, kaip jas gelbėti ir jų gyvenimą prailginti“, – teigia muziejininkė.
Fotografija iš asmeninio E. Timuko archyvo
Saugo daug bažnytinių vertybių
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Landsbergienė sakė, kad ir jų muziejuje yra nemažai bažnyčiose naudotų daiktų. Sovietmečiu itin daug jų buvo surinkta iš išdraskytų koplytėlių. Muziejuje yra altorėlių, vėliavų, liturginių rūbų, baldakimų. Saugomos bažnyčių knygos – ne tik metrikai, bet ir Brastos biblijos. Biržų muziejuje depozito teise saugomi bažnytiniai indai su Radvilų herbu buvo eksponuojami ir Vilniuje.
„Kas ateina iš bažnyčios į mūsų muziejų, netampa mūsų nuosavybe, o priimami ir saugomi depozito teise. Daiktai oficialiai lieka bažnyčios, bet mes juos restauruojame, eksponuojame“, – sakė E. Lansbergienė.
Pasak direktoriaus pavaduotojos, netinkamai laikomi ir naudojami bažnytiniai daiktai gali sunykti. Tarkim, viešnagės metu Plateliuose matė, kaip bažnyčios lange laikoma vėliava, kuri gauna tiesioginius saulės spindulius ir gali subyrėti be sunykti. Apie tai muziejininkai perspėjo vietos kleboną.
Muziejininkė svarstė, kad viena yra bažnyčioje dar naudojami daiktai. Bet yra tokių, kurie bažnyčiose yra nebenaudojami, pelyja spintose. Jai yra tekę girdėti, kad bažnyčios grindys buvo plaunamos su paveikslo drobe…
E. Lansbergienė sakė, kad iš Vabalninko bažnyčios Bažnytinio paveldo muziejus perėmė saugoti monsinjoro K. Vasiliausko albą ir kitus drabužius. Jie buvo restauruoti. Šiemet, monsinjoro K.Vasiliausko metais, jo alba parvežta eksponuoti į Biržų muziejų. Vėliau ji bus eksponuojama Vabalninko skyriuje, o po to sugrįš į Bažnytinio paveldo muziejų.
„Tai nėra uždaryta nuo visuomenės. Ir nėra bažnyčios apiplėšinėjimas – kaip tik siekis išsaugoti vertingus daiktus“, – aiškino muziejininkė.
Kalbėdama apie Nemunėlio Radviliškio klebono ir bažnyčios bendruomenės reikalus E. Lansbergienė svarstė, kad galbūt reikėjo daugiau dialogo, išaiškinimo. O gal veikia ir savininkiškumo jausmas?
Juk net ir naudojamos bažnytinės vėliavos galėjo baigti sunykti, tuomet joks muziejus jų nebūtų paėmęs.
„Brangiausia, ką galime išsaugoti, galime saugoti muziejuje“, – įsitikinusi E. Lansbergienė.
