Šie metai Seimo paskelbti Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių metais. Ta proga vyksta įvairūs renginiai bei akcijos. Jos ypač aktualios šiandien, karo Ukrainoje fone.
Šių akcijų dalyviai vis dažniau kalba apie dar vieną sovietmečio akibrokštą, kurį Biržų rajone derėtų panaikinti. Toks yra Papilio miestelyje.
„Tik po kelių Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečių buvo iš komunalinio ūkio kiemo iškeltas ir į Biržų miesto centrą atvežtas Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo originalas, nugriauta evangelikų reformatų bažnyčią užstojusi estrada, kalbama apie S. Nėries gatvių pervadinimą. Ar nederėtų svarstyti ir apie Papilyje esančio gaisrinės pastato, kuris uždengia palaidotų partizanų kapavietę, iškėlimą?“ – tokį klausimą vis dažniau kelia tragiškiems istoriniams faktams ir jų atminimo išsaugojimui neabejingi biržiečiai.
Skaudaus atminimo memorialas
Pačiame Papilio miestelio centre yra palaidoti 1944–1954 metais žuvusieji Biržų krašto Dariaus ir Girėno rinktinės bei Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. Iš viso yra žinomos 43 čia palaidotų partizanų pavardės.
Kapavietė sovietmečiu buvo paversta sandėliu ir šiukšlynu, tą vietą visaip bandyta sumenkinti ir ištrinti iš žmonių atminties.
Tik atėjus Lietuvos nepriklausomybei Laisvės kovų dalyvio, sąjūdiečio, šviesaus atminimo Broniaus Skiauterės rūpesčiu ši kapavietė buvo sutvarkyta, toje vietoje pastatyti du kryžiai. Jie pašventinti 1991 metų lapkričio 1 dieną.
2000 metais spalio 21 dieną atidengtas architekto Algimanto Urbšio suprojektuotas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.
2020 metų rugpjūčio mėnesį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rūpesčiu atidengta paminklinė plokštė, sujungusi ir praturtinusi Papilio memorialą – partizanų užkasimo vietą.
Memorialas yra lankomas ne tik per atmintinas datas ar svarbias šventes, bet ir šiokiadieniais.
Šis memorialas nuo centrinės miestelio gatvės yra nematomas. Jį užstoja sovietmečiu pastatytas gaisrinės pastatas. Tai tarsi akibrokštas čia užkastų partizanų artimiesiems.
Pastatytas sovietmečiu
Papilio seniūnijos seniūnas Renas Čygas sakė girdėjęs „pasibėdavojimus“, kad gaisrinė užstoja partizanų palaidojimo vietą. Ir kad šis pastatas tyčia sovietmečiu buvo pastatytas.
Seniūno ir jo pavaduotojos Angelės Šaučiūnienės žiniomis, Papilio gaisrinė pastatyta 1970 metais, aptarnavo kelis tarybinius ūkius.
Sovietmečiu už gaisrinės pastato buvo tikras balaganas. Ant partizanų kapų buvo pastatyti ūkinių parduotuvių sandėliai, čia veikė taros supirktuvė, pilamos šiukšlės.
Teritorija sutvarkyta tik prasidėjus Lietuvos nepriklausomybei.
Viešai nedrįso kalbėti
„Aišku, buvo tokia mintis, ir ne kartą kalbėta“, – apie būtinybę nuo gatvės pusės atidengti kapavietę kalbėjo Papilio bendruomenės tarybos narė, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė, papilietė Edita Lansbergienė.
Pasak E. Lansbergienės, gaisrinė pastatyta faktiškai ant partizanų kapų. Ji slėpė jų palaidojimo vietą.
„Nors yra pastatyta rodyklė su nuoroda į kapavietę, gaisrinės pastatas tarsi sumenkina jos svarbą“, – sakė pašnekovė.
Ji abejoja, ar kas išdrįs kalbėti apie gaisrinės pastato iškėlimą. Nebent jos, kaip įstaigos, išvis nebeliktų, kaip kad politikų vis žadama padaryti kaimo teritorijose.
„Jei jos nebeliktų kaip gaisrinės, būtų lengviau svarstyti pastato iškėlimo klausimą. Bet kad jį reikėtų iškelti, niekas viešai iki šiol nedrįso kalbėti“,- sakė E. Lansbergienė.
Liudija sovietmečio laikyseną
Biržų rajono savivaldybės tarybos narė, tremtinė Irutė Varzienė gerai prisimena, kad kai ji dirbo Papilio mokykloje, toje teritorijoje, kur dabar yra memorialas nužudytiems partizanams, visuotinių talkų metu buvo verčiami sugrėbti lapai.
„Kai lankau šį memorialą, nuolat su liūdesiu prisimenu šį faktą“, – sakė I. Varzienė.
Ji ne kartą girdėjusi pasakojimus, jog gaisrinė buvo pastatyta tyčia, kad užstotų partizanų palaidojimo vietą. Ir periodiškai vis iškildavo ta idėja gaisrinės pastatą iškelti ir nugriauti.
„Paskutinį kartą renginio metu bendraujant su klebonu S. Krumpliausku jis klausė, kada iškelsime tą gaisrinę“, – sakė I. Varzienė.
Kita vertus, anot pašnekovės, visuomet šalia tokių minčių būdavo ir kita nuomonė, kad pastatas liudija sovietmečio laikyseną, sprendimus, norą paniekinti, užgožti, kad neatsivertų erdvė.
Prieš Vėlines su politiniais kaliniais ir tremtiniais lankiusi Papilio memorialą politikė pasidžiaugė, kad šalia memorialinėje lentoje iškaltų konkrečių pavardžių buvo padėta gėlių, uždegtos žvakutės. Vadinasi, artimieji gali ateiti ir pagerbti čia palaidotus savuosius.
I. Varzienė mano, kad toks fundamentalesnis sprendimas Biržuose tikrai būtų reikalingas.
Jei būtų pasiūlymas – svarstytų
Biržų savivaldybės priešgaisrinės saugos tarnybos vadovas Kęstutis Vaičaitis negirdėjo minčių, kad Papilio gaisrinę reikėtų iškelti.
„Gal ir būtų tokių minčių apie gaisrinės iškėlimą, jei iš priešgaisrinės apsaugos departamento neitų pasiūlymai apie naujus projektus. Vieni iš jų – gaisrinių kaimuose uždarymas ir savanorių gaisrininkų grupių prie gaisrinių komandų įsteigimas“, – sakė K. Vaičaitis.
Jis minėjo, kad kasmet pinigų, skirtų savivaldybių gaisrinių išlaikymui, mažėja.
Svarsto visus pasiūlymus
„Tokioje situacijoje apie naujas statybas galėtų galvoti nebent savivaldybė“, – sakė K. Vaičaitis.
Biržų rajono savivaldybės meras Kęstutis Knizikevičius sakė negirdėjęs pastabų, kad gaisrinę reikėtų iškelti.
„Jei būtų tokie siūlymai, svarstytume. Žinoma, reikėtų ir naujos vietos gaisrinės pastatui ieškoti, ir pinigų. Bet kokiu atveju visi gyventojų pasiūlymai svarstytini“, – sakė K. Knizikevičius.
