Kai kalbame apie senąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ar būtų įmanoma parašyti knygą, kuri vadintųsi „Karas ir taika Lietuvoje“, ar, kai kalbame apie XVI, XVII, XVIII amžius, Radvilų epochą, ta knyga turėtų vadintis „Karas ir karas Lietuvoje“? Tokį klausimą profesoriui Valdui Rakučiui pradėdamas diskusiją apie tai, ar Lietuva išlaikė karybos egzaminus ir apie didžiųjų etmonų Kristupo Radvilos Perkūno ir Jonušo Radvilos žygius, uždavė mokslų daktaras Deimantas Karvelis. Šios temos buvo gvildenamos Biržų pilies arsenale Lietuvos kariuomenės dieną.
Valstybingumo pagrindas – didikai Radvilos
Anot V. Rakučio, XVII a. Lietuva išsiskiria karų epocha: nekariauta tik nuo 1634 iki 1648 metų. Tai nutinka todėl, kad iškyla ne tie, geriausiai sutariantys, o patys agresyviausi, kurie turi stipriausią ekonomiką ir kurie pasirenka pačius moderniausius kariavimo būdus. Šiose varžybose XVII a. Lietuva neblogai atrodė, nes Lietuvos kariuomenėje buvo įvykdytos esminės reformos. Tai – valakų reforma, keturis kartus padidinusi valstybės pajamas, už kurias galima statyti bažnyčias ir tvirtoves, taip pat kariuomenės valdymo reforma. Šis reformų procesas susidūrė su didelėmis politinėmis permainomis. Lietuva iš savarankiškos valstybės tapo jungtinės valstybės dalimi. Teigiamas dalykas tas, kad Lietuva gavo rimtus sąjungininkus, o problema buvo ta, kad valdovas dažniausiai rezidavo ne Vilniuje. Lietuvoje nebuvo stiprių miestų, dėl to nebuvo galimybės sukurti labai stiprią centralizuotą valstybę.
Tokioje situacijoje, anot V. Rakučio, valstybingumo pagrindu tapo tokie didikai kaip Radvilos, kurie, nesitardami su parlamentu, darė tai, ką reikia. Atsirado netikėtas šansas įsijungti į Livonijos karą, o tas įsijungimas į karą sudarė sąlygas kai kuriems magnatams gerokai pagerinti savo padėtį, valdant užimtą Livoniją. Norėdami įtvirtinti savo padėtį, Radvilos pastatė Biržų pilį. Ne dėl to, kad ta tvirtovė apgins Lietuvą, o tam, kad pagrįstų savo ambicijas tapti Livonijos valdytoju, vadovauti kariuomenei, įtvirtinti savo padėtį valstybėje.
Štai šitos sistemos dalimi, anot V. Rakučio, tapo Biržų tvirtovė.
Tuo metu vyko 80-ties metų Nyderlandų karas, šalia vyko 30 metų karas Vokietijoje.
Ir štai šiame nesaugume Lietuvos valstybė turi imti modernizuoti savo karines pajėgas: ne tik surinkti karių, bet juos išmokyti. Anot profesoriaus, buvo ir tokių, kurie sakė, kam to reikia, daug kainuoja. „Ar jūs negirdite tokių balsų šiandien?“ – klausė V. Rakutis.
Kristupas Radvila Perkūnas – žaibo karo pradininkas
Tuo metu Lietuvos kaimynystėje veikė Švedų karalystė. Švedų valdovas Adolfas Gustavas buvo vienas geriausių kariuomenės reformatorių visoje XVII a. Europoje. Kristupas II Radvila buvo LDK kariuomenės modernizacijos esminė figūra. Ir jei jam būtų leidę dirbti visa jėga, labai tikėtina, kad Lietuva būtų laimėjusi varžybas su švedais. „Su maskvėnais atsilaikėme, o su švedais – nelabai“, – kalbėjo profesorius.
Pasak D. Karvelio, XVI a. Livonija (dabartinė Latvijos teritorija) buvo nusėta tvirtovėmis. Šiaurinis Lietuvos pasienis buvo visiškai nuogas. Ir štai privačiomis Radvilos lėšomis atsirado Biržų pilis. Kristupas Radvila Perkūnas ir Jonušas Radvila buvo pasiekę aukščiausius valstybės postus: tapo Vilniaus vaivadomis ir abu buvo didžiaisiais etmonais – LDK kariuomenės vadais. Kodėl Kristupas Radvila gavo Perkūno pravardę? Anot D. Karvelio, reikėtų grįžti į Livonijos karą, kuris kilo tarp Lietuvos ir Rusijos. Tai buvo paskutinis karas, kurį LDK pavyko laimėti.
Kristupas Radvila Perkūnas pirmą kartą į karą išjojo būdamas 17 metų, kai su tėvu Mikalojumi Radvila Ruduoju dalyvavo Livonijos kare. Livonijos karas pradžioje judėjo labai klampiai. Tačiau į sostą atėjęs Steponas Batoras (lauko etmonas tuo metu buvo Kristupas Radvila), 1579-1581 m. sugalvojo padaryti reidą į Rusijos teritoriją. Kristupas Radvila, vadovavęs mažai daliai kariuomenės, užėmė 6 didžiulius rusų miestus, o Rusijos caras Ivanas Rūstusis, kuris trumpai rezidavo Staricos miestelyje su šeima, pabėgo iš to miestelio, ir net yra išlikusi Ivano Rūsčiojo frazė: „Aš siunčiau kariuomenę, kad sudegintų jo Biržus, bet jis degina mano tėvonijos valdas“. Būtent dėl šio žygio į Rusiją jį pavadino Perkūnu. O amžininkai net pradėjo vadinti Perkūną ir jo dalinius persais. Buvo bandoma daryti aliuziją su senovės Persija, kuri buvo užkariavusi didžiausias teritorijas. 1579 metais jo pusbrolis Radvila Našlaitėlis, reaguodamas į tai, kad Perkūnas susilaukė sūnaus, rašė: „Tai didelis menas ir maskvėnus nugalėti, ir vaiką padaryti. Ne kiekvienam tai pavyksta“. O vienas lenkų istorikas rašė taip: „Kai girdime sąvoką žaibo karas, prieš akis mums iš karto atsistoja nacių kariuomenės daliniai su naciu generolu Heinzu Guderianu. Tačiau prieš 400 metų lygiai taip pat, kaip „greitasis Heinzas“ su savo daliniais į Rusijos teritoriją įsiveržė vienas žmogus – šio žygio autorius buvo lietuvis Kristupas Radvila“.
Anot V. Rakučio, maskvėnai susikoncentravo į Pskovo gynybą. Ir tada Kristupas Radvila Perkūnas nusprendė, kad maskvėnus reikia stipriai išgąsdinti. Reikia ne teritorijas užkariauti, žmones žudyti, bet reikia degint kaimus ir skleisti gandus. Kai 2000 lietuvių priartėjo prie Staricos netoli Maskvos, kur carą saugojo 10 000 karių, pasklido gandas, kad 10 0000 lietuvių atjoja. Šis žygis buvo paremtas psichologiniu poveikiu išgąsdinti. Ir tai tapo Lietuvos kariuomenės tradicija. Anot profesoriaus, tokia taktika labai veikia rusus.
Pasak D. Karvelio, tai nebuvo paskutinis Perkūno karas. Jis sugebėjo sudalyvauti ir kitame Livonijos kare su švedais 1600 m. 1603 m. į Seimą Krokuvoje jis atvežė ir senatoriams parodė 22 karines vėliavas, kurios buvo paimtos kaip karo grobis. Tai buvo paskutinės Perkūno pergalės. Stepono Batoro žygis siekė iki 1400 km, kai nebuvo jokios kelių infrastruktūros, tik miškai. „Tai daug pasako, koks stiprus karo vadas buvo Kristupas Radvila Perkūnas“, – sakė D. Karvelis.
XVII a. vidurio Zelenskis – Jonušas Radvila
Koks buvo iškiliausias Perkūno anūko Jonušo Radvilos laimėjimas? D. Karvelis kalbėjo, kad tai buvo labai įdomi asmenybė, kuri yra niekinama Lenkijoje, o lenkų turistai „patiria insultą“ prie jo karsto Kėdainiuose. Žmogus, kuris buvo pavadintas valstybės išdaviku („Radziwill – zdradziwil“). Lenkai iki šiol rašo, kad Jonušas Radvila išdavė tris dalykus: valdovą, tėvynę ir Liublino uniją. Ar jis išdavikas, ar apgynė LDK suverenitetą?
V. Rakutis ironizavo: nors lenkai jį vadina išdaviku, bet visai neseniai išleido jo raštus. „Jis joks ne išdavikas, tiesiog tuo metu valstybę ištiko visiškas paralyžius“, –
kalbėjo profesorius. Kai nebegalėjo apginti Vilniaus, Jonušas Radvila pasitraukė į Kėdainius ir paprašė švedų karaliaus paramos, nes mūsų valdovas Jonas Kazimieras Vaza buvo pabėgęs į Saksoniją. Paskui lenkai prie Varšuvos taip pat pasidavė Švedijos karaliaus globai.
Tačiau Jonušas Radvila labiausiai išgarsėjo karuose su kazokais. Anot V. Rakučio, vienas iš garsiausių mūšių yra Lojevo mūšis 1649 m. Kai kazokai įsiveržė į Lietuvos teritoriją, Jonušui Radvilai pavyko labai sudėtingu manevru pasiekti pergalės. 1650 m. jis užėmė Kijevą.
Pasak D. Karvelio, metai prieš Lojevo mūšį buvo kilęs Ukrainos kazokų sukilimas. Ukraina tuo metu priklausė Lenkijai. Ką ten veikė Jonušo Radvilos nedidelė LDK kariuomenė? Ji laikėsi Liublino unijos įsipareigojimo: ėjo padėti malšinti sukilimo. Kovoti su Ukrainos kazokais jam sekėsi labai gerai. Jei Perkūnas stengėsi nežudyti įsiveržęs į Rusiją, tai Jonušas elgėsi kiek kitaip. Iškart po Lojevo mūšio, paėmęs į nelaisvę 270 kazokų, jis įsakė visus paleisti, tik įsakė visiems nukirsti dešines rankas. Tai buvo žiaurus karas, kurio metu Ukrainos kazokai paprašė Rusijos pagalbos. Kazokų sukilimo vadas Bogdanas Chmelnickis, norėdamas stabdyti Jonušo Radvilos ėjimą į Ukrainą, siūlė savo dukrą Jonušui Radvilai į žmonas. Bet Jonušas pasirinko kitą žmoną. Jonušas Radvila užėmė Kijevą, nes tai buvo LDK teritorija ir ją reikėjo ginti. Kai atėjo caro šimtatūkstantinė kariuomenė, Jonušas Radvila buvo priverstas palikti ir Vilnių, atsitraukti į Kėdainius, susidurti jau su Švedijos kariuomene ir spręsti labai sunkų politinį ir geopolitinį klausimą valstybėje, iš kurios buvo pasitraukęs valdovas. Ir jis pasirinko 1655 metais sudaryti Kėdainių uniją su Švedija. Jam pavyko išsiderėti iš švedų visai neblogas sąlygas. Lietuvos bajorams liko jų dvarai ir privilegijos. Taigi valstybės jis neišdavė. Radvilų giminei visuomet tėvynė buvo ne Abiejų Tautų Respublika, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Lenkų istoriografijoje yra dar vienas labai įdomus kaltinimas Jonušui Radvilai: teigiama, kad Jonušas Radvila Liublino uniją sulaužė dėl religinių motyvų. Bet pamirštama, kad Jonušas Radvila buvo evangelikas reformatas, o Švedija buvo liuteroniška valstybė, pamirštama, kad Kėdainių uniją pasirašė 1134 Lietuvos bajorai, tarp kurių Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius, kiti katalikų bajorai. Jokių religinių aspiracijų čia nebuvo. Jis sugebėjo sutelkti didžiąją bajorijos dalį pasirašyti Kėdainių aktą. „Jis buvo XVII a. vidurio Lietuvos Zelenskis“, – kalbėjo D. Karvelis. Gaila, kad ta Kėdainių unija galiojo tik vienerius metus.
Apie „medinio kryželio kompleksą“, trukdantį nugalėti Rusiją bei kitus dalykus
Diskusijos pabaigoje Valdas Rakutis pristatė savo naują knygą „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“. Šią knygą autorius parašė todėl, kad nepažindami savo istorijos, negalime teisingai suvokti dabarties. Štai kelios autoriaus mintys.
*Ši knyga yra įkalbėta. Aš kalbėjau, O Živilė Petrauskaitė rašė. Pasirodo, kad toks rašymo būdas turi didelių privalumų. Ji ne istorikė, ji man užduodavo keistus klausimus. Atsakai į tuos klausimus ir žmonėms pasidaro aišku, kas čia parašyta. Knygoje labai geros iliustracijos, kurias parūpino Valdovų rūmai.
*Tvirtovės stovi tam, kad jas kas nors griautų. Jei tvirtovė sveikutėlė, tai, greičiausiai, ne ten pastatyta arba šitiek pinigų sukišta be reikalo. Visos normalios tvirtovės yra sugriautos. Kai Belgijoje keliavome dviračiais, nuvežiau turistus prie pačios garsiausios tvirtovės Belgijoje… kurios nėra. Keliautojai sako: Valdai, gal važiuojam iš čia, nu ką čia žiūrėt? O taip ir atrodo normalios tvirtovės. Tai, kad Biržus sugriovė švedai, viskas tvarkoje. Tvirtovė turi laimėti laiko. Biržų tvirtovė Šiaurės karo metu ilgą laiką sulaikė švedus.
* Žmonės nesupranta, kas buvo svarbu XVIII a. Sako: svarbiausias dalykas buvo kova su lenkais. Ne. Pagrindinis dalykas buvo valstybės reformų klausimas. Padaryti reformas, sustiprinti kraštą, kad svetimieji čia negalėtų viešpatauti, kaip tik nori. O jie norėjo šį kraštą po truputį suvirškinti. 1732 m. trijų juodųjų erelių sutartis – Austrija, Prūsija ir Rusija – sutarė šitą kraštą suvalgyti.
* Stanislovas Augustas Poniatovskis į valdžią ateina dėl carienės Jekaterinos. Ne dėl to, kad buvo jos meilužis. Ji meilužių turėjo daug. Jekaterina žinojo Stanislovo Augusto silpnybes ir mokėjo jas panaudoti. Ji žinojo, kad jis yra išsilavinęs, protingas, moka daugybę kalbų, bet turi vieną esminę problemą – yra silpnas. Ir jam labai reikia pinigų, nes nori daryti gerus darbus. Jam tų pinigų paskolindavo, o paskui jį tampydavo. Tai čia buvo jos metodas. Jekaterina į save leisdavo kreiptis tik „šviesiausioji imperatore“, nes ji neva globoja ir gina jo kraštą. Ji savo išore visą laiką skleisdavo tą žinią. Šis kraštas sunkiai sirgo, pūliavo, todėl turėjo ateiti chirurgas ir išvalyti tą baisią žaizdą, kad išgelbėtų uniją. Tai toks Rusijos pasakojimas. Tai galima perskaityti net kai kuriuose Lietuvos istorijos vadovėliuose. Ėmė ir parašė nesuprasdami, kad tai yra informacinio karo dalis. Ir štai todėl reikia rašyti knygas, kad žmonės atskirtų, kur yra priešų propaganda, o kur yra tikrieji faktai.
*Ar teko valgyti Suvorovo sausainių? Jie tokie kaip medalis, pusiau su šokoladu užpilti. Suvorovas – tas žmogus, kuris yra du kartus ypatingai žiauriai pasielgęs su Lietuvos kariuomene. Vienas iš jų 1794 metais per Kosciuškos sukilimą. Kai Lietuvos kariuomenė atsitraukė į Varšuvą, jis davė komandą užpulti ir išskersti 8500 žmonių. Išžudė visus iki vieno per pusę dienos, išrengė ir suguldė Vyslos pakrantėje parodyti Varšuvai, kad ši nebesipriešintų. Tai kažin, ar valgydami tą sausainį neužspringsim?
*Mes susiduriame su tokiu kompleksu, kurį aš vadinu medinio kryželio kompleksu. Kol stovi kryželis, viskas gerai, nuvirto – užmirškim. Prieš kelias dienas Lietuvos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorijos atminties komisijos posėdyje buvo iškeltas klausimas, nuo kada įteisinti laisvės kovas? Mano atsakymas buvo – nuo tada, kai jos atsirado. Bet sulaukiau prieštaravimo: XX a. gal ir svarbu, o kažkoks XVIII… O jei po kelerių metų pasidarys nesvarbu, ką darome dabar? Šis istorijos nežinojimas ir daro mus silpnus, todėl mes ir nesuprantam Rusijos. XV a. Rusiją nuo dabartinės nedaug kas skiria. Mąstymas yra toks pat. Jie reaguoja tik į jėgą.
Tai – mongoliška tradicija. Jei tu silpnas, aš tavo vadas, jei tu stiprus – aš prieš tave šliaužiosiu ant kelių. Ir mūsų visų Vakarų elgesys su Rusija Ukrainos karo atžvilgiu yra visai ne tas, kurio reikia. Paprastas pavyzdys. Vietoj to, kad gąsdintume Rusiją vienom ar kitom sankcijom, reikėjo į Juodąją ir Baltijos jūras įvesti dideles jūrines pajėgas. Nebūtų karo buvę. Tai vadinama karine demonstracija. Bet nebuvo tos karinės demonstracijos. Yra tuščios kalbos. Turim 9 mėnesius karo, nes nedrįstame pasakyti aiškiai mongolų kalba – gana.
