Ribentropo – Molotovo paktas su visais viešais ir slaptais priedais buvo eilinė išraiška. Tuometiniame pasaulyje buvo daugybė politikų, kurie džiaugiasi, kad diktatoriai dėl kažko sutaria – kreiva šleiva taika esą visada geriau nei karas.
Jei šis paktas niekaip neliestų Lietuvos, galbūt mes kaip Čemberlenas ar lordas Halifaksas svarstytume, kad tai galimybė nustatyti status quo, o juk dar ponas Spenseris buvo sukūręs įtakingą socialinio darvinizmo teoriją, pasak kurios, išlieka stipriausi. Tai, kad stiprios valstybės naikina silpnesnes, – natūrali atranka, ar ne?
Kiek mums rūpi tai, ką Kinija daro su uigurais, tibetiečiais etc.? O paskui piktinamės, kad, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos valstybių piliečiams nerūpi mūsų skriaudos.
Kuo pasiūlymas Ukrainai atsisakyti dalies teritorijų, pasirašyti paliaubas su okupantais skiriasi nuo to, kaip mąstė Ribentropas bei Molotovas?
Ribentropo – Molotovo paktas buvo viešai pasmerktas kaip grobuoniškas. Tačiau lengva pasmerkti, kai pasmerkimas nieko nekainuoja. O kai realpolitik apsimoka, pavyzdžiui, galima gauti naftos ir dujų pigiau?
Gal skaitėte buvusio Prancūzijos prezidento Sarkozi pasisakymą, kad esą Ukraina turi nusileisti Rusijai? Ponai Sarkozi, ponia Merkel bei velionis Berluskonis labai prisidėjo prie to, kad Vladimiras Putinas padarė išvadą, jog gali daryti, ką nori. Tai ta pati realpolitik.
Kuo pasiūlymas Ukrainai atsisakyti dalies teritorijų, pasirašyti paliaubas su okupantais skiriasi nuo to, kaip mąstė Ribentropas bei Molotovas?
Lietuva labai prisidėjo prie to, kad Vakarų pasaulyje realpolitik prestižas gerokai sumažėjo ir daugiau kalbama apie vertybes. Tačiau labai pavojinga tai, kad pačios valstybės viduje sutarimas dėl užsienio politikos principų labai trapus. Pavyzdžiui, jei kuri nors dabar opozicijoje esanti politinė jėga formuotų būsimą Vyriausybę, ar tęstų principingą poziciją Kinijos atžvilgiu, ar vėl grįžtų raginimai atskirti ekonomiką nuo politikos ir t.t.?
Ribentropo ir Molotovo paktas vis dar turi savo toksišką poveikį. Šis paktas krauju denonsuojamas Ukrainoje.
Ribentropo ir Molotovo paktas vis dar turi savo toksišką poveikį. Šis paktas krauju denonsuojamas Ukrainoje.
Tačiau ar sugebėsime pasiekti, kad pasaulio ateitis nebus lemiama panašių paktų? Tai labai sudėtingas uždavinys.
Dar prieš kelerius metus būčiau atsakęs skeptiškai, nes atrodė, kad Rusija ir Kinija primetę savo „žaidimo taisykles“. Ukrainiečių kraujas atvėrė naują perspektyvą. Tiesa, kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo vėl daugėja politinio gudravimo ir turime kovoti, kad Vakarai vėl nepergudrautų savęs, nebebūtų ne tik naujų paktų, bet ir naujų Jaltos konferencijų.
Nepamirškime, kad šiukšlės lengvai plaukia pasroviui, o žmogiškumas išsaugomas, ryžtantis rinktis nekomfortišką kryptį prieš srovę.
