Iki kardinolų skyrimo konsistorijos gruodžio 7-ąją liko mažiau kaip mėnuo. Dešimtąjį kartą popiežius Pranciškus papildys kardinolų kolegiją naujais nariais, tarp kurių bus ir Romoje tarnaujantis dvasininkas iš Lietuvos ROLANDAS MAKRICKAS. Biržams tai ypatinga garbė, nes kardinolas yra mūsų krašto žmogus – čia gimęs, augęs, baigęs Biržų pirmąją vidurinę mokyklą. Su arkivyskupo R. Makricko įvesdinimu į kardinolų kolegiją joje bus precedento neturintis skaičius kardinolų iš Lietuvos – net trys. To nėra buvę per visą Lietuvos istoriją.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris pagal skyrimą yra vyriausias iš trijų Lietuvos kardinolų, dar 2001 m. paskirtas šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, R. Makricko skyrimą kardinolu pavadino dovana Bažnyčiai ir Lietuvai.
Arkivyskupas R. Makrickas, duodamas išskirtinį interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“, pabrėžia: „Mūsų tikėjimo tiesos gali gražiai gyvuoti kiekvienoje šalyje, jei gerbiama tos šalies istorija ir žmonių papročiai.“
– Arkivyskupe, Jūsų įvesdinimas į kardinolų kolegiją beveik sutaps su prasidėsiančiais jubiliejiniais 2025-aisiais Bažnyčios metais. Kuo šie artėjantys metai svarbūs pačiai Bažnyčiai, viso pasaulio tikintiesiems, Jums asmeniškai?
– Kas dvidešimt penkerius metus Bažnyčia skelbia jubiliejinius metus ir kviečia žmones apmąstyti praeinantį laiką. Kaip tikintieji, gyvenantys savo darbų sūkuryje, turime jį vertinti, ypač atkreipdami dėmesį į dvasinių dalykų prasmę ir susitaikinimą.
Artėjantys jubiliejiniai metai Bažnyčiai bus proga pažvelgti į sudėtingą laikotarpį ir apmąstyti, kaip mes, tikintieji, galime šiuos metus įprasminti ne vien politiniu ar socialiniu, bet ir dvasiniu požiūriu.
Manau, kad Bažnyčiai šie jubiliejiniai metai bus tarsi naujo gryno oro įkvėpimas. Tai bus metas sustoti, praeiti pro Šventąsias duris – tiesiogiai ar dvasiškai – ir suvokti, kad kiekviena diena ateina iš Dievo rankų.
Visai Bažnyčiai tai bus dvasinės atgaivos laikotarpis, o popiežius kviečia išgyventi šiuos metus su viltimi ir supratimu, kad esame žemėje piligrimai. Ir laikas, ir vieta, kur esame, yra svarbūs.
– Jubiliejinius krikščionybės 2000-uosius metus Jūs sutikote Lietuvoje. Buvote vienas iš aktyvių jų organizatorių. Po to Jūsų tarnystė persikėlė į platųjį pasaulį. Dirbote diplomatinį darbą tuometinėje Gruzijoje (dabar Sakartvelas), Švedijoje, Afrikoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Turėjote galimybę pažinti Bažnyčios gyvenimą skirtinguose kontinentuose, skirtingose visuomenėse.
Arkivyskupe, kokius iššūkius patiria Bažnyčia šiandieniame pasaulyje ir kaip ji galėtų geriau atsakyti į šiuolaikinių žmonių dvasinius poreikius?
– Jubiliejiniai 2000-ieji buvo didžiojo jubiliejaus metai. Lietuva juos šventė pirmąkart po sunkių persekiojimo laikų. Tai buvo ypatingas jubiliejus, nes žmonės galėjo naujai atrasti šią tradiciją – juk ištisos kartos neturėjo tokios galimybės.
Arkivysk. R. Makricko asmeninio archyvo nuotr.
Tuo metu buvo didelė malonė ir atsakomybė Lietuvoje padėti organizuoti jubiliejinius metus. Kūrėme programas, organizavome piligrimines keliones tiek Lietuvoje, tiek į Romą ir Šventąją Žemę. Kartu teko aiškinti žmonėms jubiliejinių metų prasmę. 2000-aisiais pagrindinis pasiekimas buvo tas, kad žmonės išgirdo žinią ir suprato, kuo prasmingi jubiliejiniai metai Bažnyčiai ir kodėl jie švenčiami. Buvo daug katechetinių programų, įvairių dvasinių susitikimų, padėjusių žmonėms suprasti jubiliejaus prasmę.
Po šių jubiliejinių metų 2001-aisiais sugrįžau į studijas, kurias buvau nutraukęs po kunigystės šventimų 1996 metais. Prieš tai penkerius metus dirbau Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriate ir organizavau jubiliejinių metų šventimą. 2003-iaisiais baigiau magistrantūros studijas ir gavau kvietimą į bažnytinę diplomatinę akademiją, kurioje ruošiami kunigai darbui Vatikano, Šventojo Sosto nunciatūrose arba Romos kurijoje.
2006 metais baigiau šias studijas kartu su Bažnyčios istorijos ir bažnytinės teisės studijomis. Pirmąją praktiką atlikau Bolivijoje, vėliau darbas atvedė į Kaukazo šalis – tuometinę Gruziją, Armėniją, Azerbaidžaną. Paskui sekė Skandinavijos šalys: Švedija, Norvegija, Danija, Islandija ir Suomija.
Vėliau buvau paskirtas į Jungtines Amerikos Valstijas, kur vyko reikšmingas įvykis – popiežiaus Pranciškaus vizitas. Buvo įdomi patirtis prisidėti prie jo organizavimo, nes 1993-iaisiais dirbau popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą parengiamajame komitete. Buvo įdomu stebėti skirtumus – JAV yra didesnė šalis, čia sudėtingesnė politinė situacija, kitokia Bažnyčios padėtis.
Po JAV gavau originalų skyrimą į Afriką – Gabono Respubliką, kur buvau įgaliotinis. Šioje šalyje nebuvo nuncijaus, ji buvo administruojama iš Kongo Respublikos. Nors nunciatūroje vykdžiau patarėjo pareigas, pagrindinis mano darbas buvo Gabone. Tai buvo pirmoji Afrikos ir pirmoji prancūziškai kalbanti šalis, kurioje teko darbuotis. Reikėjo prisitaikyti prie šios šalies kultūros ir Bažnyčios gyvenimo.
Vėliau netikėtai buvau paskirtas į Valstybės sekretoriatą, nors neišbuvau viso termino. Ten rūpinausi administraciniais reikalais, kurie apėmė visas Šventojo Sosto diplomatines atstovybes pasaulyje ir paties sekretoriato administraciją. Po to buvau paskirtas į Marijos Didžiąją baziliką Romoje. Bazilika tuo metu išgyveno sudėtingą laikotarpį, ir popiežiaus mintis buvo prieš jubiliejinius metus tinkamai paruošti šią vieną iš keturių popiežiškųjų bazilikų.
Visa patirtis įvairiose šalyse man parodė, kad Bažnyčia yra pakviesta evangelizuoti kiekvienos šalies kultūrą ir kartu įkultūrinti Evangeliją. Tai du dalykai, kurių Bažnyčia savo veikloje niekada negali pamiršti. Evangelizuoti kultūrą reiškia įnešti į kiekvienos šalies gyvenimą evangelines vertybes. Įkultūrinti Evangeliją – naudotis tos šalies kultūra ir per ją įnešti Evangelijos naujovę.
Šie du glaudžiai susiję aspektai turėtų būti Bažnyčios orientyras tiek pastoraciniame, tiek socialiniame darbe. Kiekvienoje šalyje susiduriame su jos istorija, kultūros ypatumais, tradicijomis, kurie galbūt mūsų europietiškam pasauliui svetimi. Tačiau kitose šalyse – tiek Afrikoje, tiek Azijoje ar Lotynų Amerikoje – jie yra saviti ir neprieštarauja evangelizacijai. Evangelija praturtina šalies kultūrą, jei yra tinkamai įkultūrinama.
Mūsų tikėjimo tiesos gali gražiai gyvuoti kiekvienoje šalyje, jei gerbiama tos šalies istorija ir žmonių papročiai. Man asmeniškai labai padėjo istorijos mokslai ir kalbų mokymasis, nes atėjimas į bet kokią naują šalį ar kultūrą su Evangelijos tiesomis yra tiesiogiai susijęs su tos šalies žmonių gyvenimo ir papročių pažinimu.
– Arkivyskupe, artėjančių jubiliejinių 2025-ųjų Bažnyčios metų šūkis yra „Viltis“. Man šis žodis labiausiai siejasi su jaunimu, kuris, be jokios abejonės, užplūs Romą. Kaip Bažnyčia galėtų dar labiau įtraukti jaunimą ir padaryti tikėjimą aktualesnį jų gyvenime?
– Viltis iš tiesų labai siejasi su jaunimu ir žmonėmis, kurie pradeda kurti savo gyvenimą, turi planų ir svajonių, kaip jį įprasminti. Tačiau krikščioniškame tikėjime viltis visų pirma reiškia turėti pagrindą, į kurį remiasi kiekvieno žmogaus gyvenimas, kad jis būtų tvirtas ir išliekantis net sunkumų bei negandų laikais.
Krikščioniška viltis nėra ambicija. Nors dabar žmonės daug kalba apie ambicijas pasiekti vieną ar kitą tikslą, viltis yra visai kitoks ėjimas į ateitį.
Tai ėjimas turint tvirtas vertybes, kurios remiasi ne vien žmogaus sumanymais ar ambicijomis, susietomis tik su jo gyvenimu, bet ir visuomenės gėriu bei objektyvia tiesa.
Man viltis, kuri yra vienas iš jubiliejinių metų šūkio žodžių, reiškia turėti tikrą pagrindą – Dievą, iš kurio ateina visas gėris.
Bažnytinėje tradicijoje viltis yra inkaras, padedantis kovoti už tiesą ir įveikti sunkumus. Viltis reiškia būti tvirtam, saugoti tikras vertybes ir su jomis keliauti, kaip sako jubiliejinis šūkis „Vilties piligrimai“.
Gyvenimas yra kelionė, ėjimas ne į nežinomybę, bet Viešpaties link.
– Arkivyskupe, kokį vaidmenį, Jūsų manymu, Bažnyčia turėtų ir galėtų atlikti skatindama tarpreliginį dialogą, spręsdama socialinės nelygybės problemas bei kitus šiandienos klausimus – migracijos, taikos, globalizacijos?
– Bažnyčia turi plačias veiklos galimybes, nes yra tarptautinių organizacijų narė. Šventasis Sostas yra pripažintas didžiųjų tarptautinių organizacijų, palaikome dvišalius santykius ir turime savo atstovybes. Tai vienas iš instrumentų, kuriais Bažnyčia gali pasauliniu mastu skelbti evangelinius principus, kurie kartu yra ir bendražmogiški: jautrumas socialinėms negandoms, migracijos problemoms, įvairių rūšių neteisingumui, ypač konfliktų ir karų metu.
Bažnyčios balsas remiasi tikėjimo principais, nes ji negali naudoti jėgos ar spaudimo. Per švelniąją diplomatiją ir Evangelijos žodžius Bažnyčia kreipiasi į visų tautų sąžinę ir ieško bendrojo gėrio visiems žmonėms.
– Arkivyskupe, ką Jums asmeniškai reiškia tapti kardinolu? Kokios naujos galimybės Jums atsiveria? Kokią Jūs, kaip lietuvis kardinolas, matote Lietuvos vietą pasaulyje ir kokį indėlį ji gali įnešti į bendrąjį gėrį?
– Šis titulas yra tikrai labai įpareigojantis. Visų pirma jaučiu padėką Šventajam Tėvui už šį paskyrimą ir dėkoju žmonėms, kurie padėjo ateiti iki šios dienos. Taip pat jaučiu didelę atsakomybę, nes titulas yra ne vien pripažinimo ženklas, bet ir visų pirma didelė atsakomybė už dabartinę ir ateities Bažnyčią.
Atsakomybė už dabartinę Bažnyčią reiškiasi tuo, kad kardinolai yra artimiausi popiežiaus patarėjai, ar suburti į kolegiją, ar atskirai. Atsakomybė už Bažnyčios ateitį taip pat reiškiasi tuo, kad kardinolų kolegijai pridera ir viena iš pagrindinių užduočių – išrinkti popiežių. Popiežiaus išrinkimas yra Bažnyčiai labai svarbus įvykis, nes nuo popiežiaus savybių, nuo jo asmens labai daug kuo priklauso Bažnyčios gyvenimas, nes jis yra Bažnyčios autoritetas.
Mes tikime, kad per Šventąją Dvasią Dievas kalba ir per kardinolų kolegiją išrenka tą asmenį, tą dvasininką, kuris turi būti ir pavyzdys, ir įkvėpėjas visai Bažnyčiai.
Man didelį įspūdį paliko popiežiaus laiškas, parašytas kardinolams. Jame jis prašo gyventi visada pakėlus akis aukštyn, tai yra žvelgti į Viešpatį, pažinti jį kuo geriau, kuo arčiau. Gyventi sudėjus rankas – tai reiškia būti maldos žmogumi, nes malda yra pokalbis su Dievu, per kurį Jis įkvepia mus ir veda tarnystės keliu. Taip pat popiežius kviečia gyventi nuogomis kojomis – tai yra stovėti tvirtai ant žemės ir jausti tą žemę, tą žemės pulsą, kuriuo gyvena žmonės.
Šia simbolika popiežius kviečia gyventi paprastą ir nuoširdų gyvenimą, būti kardinolais ne pagal titulą, bet pagal tarnystę.
Man asmeniškai šis titulas yra svarbus, bet žmogiškai aš suprantu, kad svarbiausias titulas, kurį mes gauname per savo gyvenimą, yra tas, kurį duoda mums Viešpats gyvenimo pabaigoje, kai susitiksime po šios žemės kelionės. Tas titulas, kurį Jis įteiks mums amžinybėje, bus pats svarbiausias. Noriu tikėti, kad iš Dievo lūpų išgirsiu, jog Jis suteiks ištikimojo tarno titulą, kurio visi mes – ir tikintys, ir netikintys žmonės, ir ypač dvasininkai – norėtume iš Viešpaties.
Bernardinai.lt
