„Gruodžio 6-oji nuo seno vadinta Arklių diena. Juk reikia pamaloninti arklelius už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad arkliai peržiem išbūtų tvarte sveiki, pavasario sulauktų stiprūs“, – taip sako etnologas Libertas Klimka.
Gaižiūnų kaime gruodžio 3-ąją neburzgė traktorių varikliai, o darniai į taktą kaukšėjo arklių kanopos. Į roges pakinkyti Lietuvos sunkiųjų ir stambiųjų žemaitukų veislės žirgai lengva ir grakščia risčia traukė miško link, kur jau penktus metus iš eilės minima Arklių diena.
Šią dieną Viganto Indrašiaus ūkis pakvietė visus žirgus mylinčius ir norinčius juos geriau pažinti žmones susiburti ir kartu pabūti Arklių dienos proga surengtoje šventėje.
Renginį atidaręs Vigantas pasveikino visus susirinkusius ir kalbėjo apie žmogaus ir žirgo ryšio išsaugojimo svarbą. Pasak ūkininko, bendravimas su žirgu gerina fizinę ir psichologinę savijautą, padeda geriau suprasti ir valdyti savo emocijas. Tokios bendrystės metu tarp žmogaus ir gyvūno vyksta apsikeitimas teigiama energija, kadangi žirgas – tai jėgos ir stiprybės simbolis.
Ir praeityje, ir dabar žmogui žirgas svarbus, nes su juo galima nuveikti daug naudingų darbų, ypač miške. Arklys nesumina miško paklotės, neardo ekosistemos, o tik ją papildo.
„Ši šventė skirta ne tik priminti, bet ir pabrėžti arklio egzistavimo svarbą, kad galėtume geriau suprasti ir pajausti ryšį tarp žirgo, savęs, aplinkos. Kad gerbtume ir mylėtume gyvūnus, medžius ir aplinką, kurioje gyvename. Norime parodyti savo šeimos pavyzdžiu, kad galima darniai gyventi su gamta“, – kalbėjo žirgus auginantis ūkininkas Vigantas. Jis linkėjo neteršti gamtos, neimti iš jos tiek, kiek nereikia, ir stengtis išsaugoti ją ateities kartoms tokią, kokia galime džiaugtis mes.
Visi šventės dalyviai, palikę savo automobilius, sėdo į žirgų traukiamas roges ir su vėjeliu judėjo miško link. Miške ant laužo virė ir garavo katilas su šilta sriuba. Paėjėjus keliukais buvo galima rasti miško arbatinę. Ant laužo kunkuliavęs arbatinukas kvietė vaišintis kvapniausiomis arbatomis bei Viganto per vasarą prikopinėtu bičių medučiu.
Vaikai su tėveliais galėjo sekti žvėrelių pėdsakais: čia krūmuose buvo pasislėpęs šernas, kiaunė, barsukas, o kiek tolėliau matėsi ir bebro namas.
Mažųjų ir suaugusiųjų laukė įvairios rungtys ir estafetės. Vyrai rungėsi, kuris greičiau rankiniu pjūklu perpjaus rąstą, vaikai lenktyniavo įvairiose estafetės, mediniais žirgeliais šoko per kliūtis, kabarojosi ant šieno spudulo, kur vikresnės pasirodė mergaitės.
Garsiausias bruzdesys ir ūžesys pasigirdo, kai vaikai pamatė rogėmis atvažiuojantį Kalėdų senelį. Mažieji vikriai apsupo svečią ir jį tiesiog apibėrė išmoktais eilėraščiais bei dainomis. Popietė tikrai neprailgo, nes kas nenorėjo dalyvauti vikrumo estafetėse, galėjo jodinėti žirgais ar vaikščioti miško takais. Buvo demonstruojamas arklių darbas miške, kaip be sunkiosios technikos, nedarant žalos gamtai, galima tvarkyti mišką.
Dienos kulminacija tapo šventinio torto valgymas ir gražiausios šukuosenos žirgui konkursas arklidėse.
Šventė paliko daug gerų emocijų. Išsipildė lūkesčiai aktyviai praleisti laiką gamtoje, pasidžiaugti žiemišku oru, pabendrauti su žirgais ir pasikrauti teigiamos energijos kitai savaitei.
