Pastarosiomis dienomis įvairios institucijos, savivaldybė, seniūnijos sulaukia daugybės gyventojų prašymų. Skundžiamasi vandens apsemtais keliais ir sodybomis, ieškoma pagalbos.
O štai Parovėjos seniūnijos Pakriaušės kaime yra ištvinusios Nemunėlio upės vandens apsemtas viensėdis, kurio gyventojai neieško ir netgi nepageidauja pagalbos. Atvirkščiai: jie gėrisi pavasarinės gamtos padariniais.
Į susirūpinusių seniūnijos darbuotojų paklausimus, ar jiems nereikia kokios nors pagalbos, jie atsakė, kad visko turi ir nieko nereikia.
Persikėlė iš Kvetkų
Šalia pat Nemunėlio upės, Pakriaušės kaime, Vida ir Alfonsas Šinkūnai apsigyveno prieš 33 metus. Tuomet jie išėjo iš Kvetkų kolūkio.
Su trimis mažais vaikais šeima persikėlė į vienkiemį, šalia sodybos perkėlė ir savo tėvų žemę.
V. Šinkūnienė sakė, kad vaikai lankė Kvetkų mokyklą. Šeima turėjo pieno ūkį.
Moteris neslepia, kad buvo sunkių dienų, ūkininkaujant buvo visko. Tačiau užaugino šaunius vaikus, kurie jau kuria savo gyvenimus.
Viena dukra gyvena Madride, kita su šeima įsikūrusi Panevėžyje, o sūnus – Kupiškyje.
Seneliai jau džiaugiasi ir penkiais anūkais.
Šiuo metu šeima gyvena iš vyro gaunamos pensijos, nes žmonai dar reikės metus palaukti iki jos.
„Nieko mums netrūksta, visko turime, nes užauginome be galo gerus vaikus“, – kalbėjo V. Šinkūnienė.
Plaukiojo valtele
Ir šį savaitgalį Šinkūnai sulaukė iš Panevėžio su šeima atvažiavusios dukros Ingridos. Penktadienio vakare jie sodybą pasiekė savo automobiliu.
Bet šeštadienį, išvydus, kad tvinsta į sodybą vedantis keliukas, žentas nutarė automobilį palikti kiek aukštesnėje vietoje. Sekmadienį išvykdami panevėžiečiai iki automobilio jau turėjo bristi su ilgais guminiais batais.
Nors aplinkinės pievos ir laukai savaitgalį buvo apsemti, žmonėms nuotaikos tai nesugadino. Anūkai po pievas plaukiojo šeimos turima valtele, linksminosi, gavę netikėtą pramogą. Panevėžiečiai fotografavo gražius gamtos vaizdus, džiaugėsi krantus pametusia upe.
Vienkiemyje gyvenantiems tėvams vaikai privežė maisto produktų, kurių turėtų užtekti potvynio metu.
Šeštadienį dėl vėtros buvo dingusi elektra. Atvykusiems elektrikams šeimos nariai paskolino ilgus guminius batus, kad šie galėtų prieiti prie įvado. Pasak šeimininkų, paslaugūs elektrikai greitai energijos tiekimą atstatė. Tad jokios ekstremalios situacijos jie beveik nepajuto.
Valtis gulėjo pievoje
„Čia ne potvynis, čia potvyniukas“, – pirmadienį kalbėjo V. Šinkūnienė.
Jie sakė sulaukę į svečius iš Papilio atbridusio Alfonso brolio. O kitądien patikrinti, kaip tėvai gyvena, ketino Kupiškyje gyvenantis jų sūnus.
Moteris mena, kad didžiausias potvynis buvęs 2010 metais. Tuomet tikrai buvo kilęs pavojus, galvojo, kad teks su visais gyvuliais evakuotis. Vanduo tada siekė ūkinius pastatus.
Po to potvynio vaikai tėvams padovanojo valtį. Ji ilgus metus gulėjo pievoje ir pravertė tik dabar.
Vėlesniais pavasariais potvyniai buvę mažesni, o pastaruosius kelerius metus upė beveik „neišeidavusi iš krantų“.
„Namas, kuriame gyvename, labai senas. Seniau žmonės labai rimtai žiūrėjo į statybas, galimus potvynius ir namus statė aukštesnėse vietose. Tad namo vanduo dar nepasiekia. Tik tiek, kad apsemtas į sodybą vedantis kelias. Bet vanduo ant jo jau slūgsta, per parą nukrito dviem centimetrais“, – kalbėjo V. Šinkūnienė.
Iki viensėdžio galima atvykti per Kraštų kaimą ir tik sankasomis. Iš kiemo išvažiuoti neįmanoma, nes kelias apsemtas per 30 centimetrų.
Bet šeima niekur važiuoti nesiruošia. Sako, visko namuose yra. Ir telefono, ir interneto ryšį turi – vaikai rudenį padovanojo. Tad susisiekti su likusiu pasauliu gali bet kada.
„Vasarą pas mus visi nori atvažiuoti ir pabūti. Čia be galo ramu ir gražu“, – džiaugėsi Vida Šinkūnienė.
