Šiais laikais, kai visokie vadybos guru rekomenduoja keisti darbus ar profesijas kas penkmetį, smagu pasikalbėti su žmogumi, kuris mėgstamai profesijai atidavė visą darbinę karjerą. Ir sako dėl to esąs laimingas – vėl viską pakartotų, jei turėtų galimybę rinktis. Toks žmogus yra Audris Viduolis, pedagogas, ilgametis Pačeriaukštės mokyklos direktorius, sporto entuziastas, išugdęs ne vieną gabų lengvaatletį, o visai plejadai vaikų įdiegęs meilę sportui bei kūno kultūrai.
Neseniai paaiškėjo, jog Audris dar ir kolekcionierius, jau daug metų renkantis tai, ko mokiniams rekomenduoti negali.
Audrio Viduolio gimtinė – Rokiškio rajonas. Nors dokumentuose užrašyta, kad gimė jis 1957 metų sausio 1 dieną, tai nėra visiškai tiesa. „Iš tiesų tai aš gimiau per Kūčias. Matyt, tėtis smarkiai džiaugėsi pirmagimiu sūnumi, kad užregistravo tik po savaitės. Dabar, kai draugai ir bičiuliai klausia, kada sveikinti su gimtadieniu, aš jiems atsakau, kad nuo Kalėdų iki Naujųjų metų bet kuri diena tinka. Tėvukas dar kruta, bet dėl pandemijos bijome dažnai lankyti. Jis kol kas vienas susitvarko, nors jau 88 metai“, – pasakoja Audris.
Gimimo vieta – Panemunėlio geležinkelio stotis. Nežinantiems Rokiškio rajono geografijos tai gali nuskambėti egzotiškai. Iš tiesų Panemunėlio geležinkelio stotis yra didelė gyvenvietė, savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi jau prieš šimtą metų kelis kartus pranokusi greta esantį Panemunėlio miestelį, kurio vardas buvo suteiktas 1873 metais įkurtai geležinkelio stočiai. A. Viduolis turi dešimtmečiu jaunesnį brolį Giedrių, visiems pažįstamą humoristą iš „Ambrozijos“, televizijos laidų ir kitų projektų.. „Kažkaip susivienodinom, jis dabar prapliko“, – linksmai į Giedriaus santykinę jaunystę žiūri Audris.
Kelias į Biržus
„Baigiau Panemunėlio vidurinę mokyklą ir įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Kadangi sportavau, tai pasirinkau fizinio auklėjimo ir geografijos specialybę. Dėl specialybės klausimų nekilo. Prisimenu, kai ketvirtoje klasėje mokytoja paklausė, kuo norime būti užaugę, tai mes su draugu atsistojome ir pasakėme, kad norime tapti futbolininkais. Tada mokytoja tik nusijuokė ir aiškino, kad noras geras, bet tokios profesijos nėra, tai gali būti tik kaip hobis ar panašiai. Dabar toks noras pasirinkti profesionalaus sportininko kelią nieko nenustebintų, o tada… Kodėl pasirinkau pedagoginį, o ne tuometinį Kūno kultūros institutą?
Nežinau, du mano kraštiečiai jau pedagoginame mokėsi, kaip ir pavyzdys buvo. Kita vertus, Kūno kultūros institutas mūsų krašte kažkaip nebuvo populiarus, visi daugiau į Pedagoginį institutą stojo.
1980 metais baigiau mokslus ir gan netikėtai atvažiavau į Biržus. Čia gyveno žmonos teta, kuri staiga mirė. Liko jos namelis, taip ir apsisprendėme čia važiuoti – nors gyventi bus kur.
Apsitvarkėme tą namelį, gyvenome. Sklypas buvo didelis, aplinkui pelkynas toks, kad niekam tos žemės nereikėjo. Po gero dešimtmečio sugalvojome plėstis. Vieni tėvai pagelbėjo pinigais, kiti – darbais prie statybų, tai tokia šeimynine ranga ir pasistatėme naują namą“, – kelią į Biržus prisimena Audris.
Užtaisytos durys ir šuolis į Pačeriaukštę
„Tuomet Švietimo skyriaus vedėju dirbo Konstantinas Galvelis, tai jis baisai agitavo mus čia važiuoti, sakė, kad iškart priims, bus darbo tuometinėje II vidurinėje mokykloje. Bet nauja bėda – virš galvos pakibo tarnyba sovietų armijoje, kadangi baigus Pedagoginį institutą į kariuomenę imdavo. Labai nesinorėjo kažkur išvažiuoti, šeimą palikti. Buvo tokia tvarka, kad mokytojų iš kaimo mokyklų į kariuomenę neimdavo, tai surado man vietą Medeikių mokykloje. Čia ir prasidėjo darbinė karjera. Geografijos dėstyti praktiškai neteko, visą laiką dirbau su sportu.
Kai buvo pirmi darbo metai Medeikiuose, pirmosios pamokos, mane stebino iki tol negirdėti žodžiai. Vienas jų – karmonas. Galvojau, kas čia per daiktas. Kitas posakis – užtaisyk duris. Ką čia tie vaikai vieni kitiems sako, kaip tas duris užtaisyti reikia. Man, gimusiam Rokiškio krašte, tokie žodžiai buvo negirdėti“, – kalba apie pirmuosius žingsnius Biržų krašte.
„Pačeriaukštėje atsiradau Petro Poškaus, tuometinio garsaus „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininko, dėka. Kaip vėliau man pasakojo jo žmona, pirmininkas mane įsidėmėjo per vienas tarpkolūkines sporto varžybas. Toks energingas mokytojas jam pasirodžiau, kad P. Poškus nusprendė, jog jam reikia tokio mokyklos vadovo. Nežinau, kaip jis ten veikė, bet man paskambino Švietimo skyriaus vedėjas ir liepė važiuoti į Pačeriaukštę – mokykla baigiama statyti, reikia ją priduoti ir imtis vadovavimo. Aš dar sakiau, kad gal man dar reikia kiek pagalvoti, bet K. Galvelis nukirto, kad nėra čia apie ką galvoti – jei Poškus nori, tai viskas bus gerai.
Taip ir atvykau į bebaigiamą statyti Pačeriaukštės mokyklą, o nuo 1987 metų rugsėjo 1 dienos prasidėjo mano, kaip mokyklos direktoriaus, darbas. Kadangi buvo galima turėti pamokų, nuo sporto taip ir nenutolau“,- vingius į Pačeriaukštę prisimena pedagogas.
Mokiniai turi jaustis oriai
„Mano tikslas buvo, kad sportuojantys vaikai turėtų geras sąlygas treniruotėms, turėtų motyvaciją ir dalyvautų gerose varžybose. Norėjau, kad mokiniai turėtų gerą sportinę aprangą, gerą avalynę, kad nuvažiavę į varžybas jie jaustųsi oriai, nevarvintų seilės žiūrėdami į kitų komandų ekipiruotę. Šitą tikslą man pavyko įgyvendinti – pradžioje su P. Poškaus pagalba, vėliau per įvairius projektus. Atsirado lėšų, atsinaujinome inventorių.
P. Poškaus buvo toks požiūris – jei ko reikia mokyklai, daug svarstyti nereikia. „Tavo reikalas gauti, mano reikalas – apmokėti“, – toks buvo jo pasakymas. Tada su bet kokiu sportiniu inventoriumi buvo baisi biednystė, tačiau turėjau pažįstamų tiek Sporto departamente, tiek tuometinėje „Nemuno“ sporto draugijoje, tai kažkaip šio bei to gaudavome nusipirkti.
Kaip sakiau, mano tikslas buvo vaikams parodyti varžybas ir kitose šalyse. Trejus metus drauge su kolega Viktoru Bagamolovu ir vaikais lengvaatlečiais važiavome į varžybas Švedijoje. Kaimo vaikams tai buvo didžiulė paskata, įvykis – pirmą kartą jie plaukė keltu, aplankė užsienio šalį. Vėliau sužinojome, kad Čekijoje, Brno mieste, vyksta Europos vaikų žaidynės. Tuomet su Viktoru ėmėmės žygių ten patekti, ir trejus metus jose dalyvavome. Tai aukšto lygio varžybos, suvažiuoja vaikai ir pusės Europos. Berungtyniaudami susipažinome su vokiečiais, jie mus pakvietė į Vokietiją, ten taip pat nuvykome parungtyniauti.
Lėšų kelionėms teko prasimanyti įvairiai. Eidavau pas rėmėjus prašyti pinigų, prisidėdavo tėvai. Nors nelabai brangiai tai ir kainavo. Prisimenu, buvo įdomus atsitikimas. Skambinau į Klaipėdą dėl kelto bilietų ir sakau, kad gal kokių nuolaidų bilietams galite pritaikyti. Manęs klausia, o kas čia tokie važiuoja. Vaikučiai į varžybas plaukia, sakau. Tai gerai, atsako, padarysime jums nuolaidą. Ir padarė.
Švedijoje varžybų organizatoriai mus labai mielai priimdavo, apgyvendindavo nemokamai sporto salėje, pasirūpindavo maitinimu. Įdomu tai, kad mūsų globėjas dar ir sportinę avalynę dovanojo. Mūsų komandą gerai vertino, gražius rezultatus vaikai rodė, nemažai prizinių vietų laimėjome. Pamatėme, kaip turi vykti vaikų sportinės varžybos – ten apdovanojami ne trys prizininkai, bet šeši pirmieji. Ketvirtą vietą laimėjęs vaikas ne verkia, o gauna juodos spalvos medalį ir stovi prie apdovanotųjų pakylos. Džiugu, kad ir Lietuvoje tokia praktika jau irgi atsirado.“
Kaip atsirado aistra kolekcionuoti
„Pradžia buvo paprasta. Kadangi mėgstame keliauti, tiek su sportininkais, tiek be jų kažką vis tiek iš kelionių pasiveži. Pradžioje, būdavo, parsiveži kažkokį suvenyrą, po to jis mėtosi nelabai reikalingas, nėra kur jo dėti. Kažkaip vieną kartą nusipirkau alaus bokalą, sakau, bus atminimui vyriškas suvenyras. Po to kitą, ir taip viskas labai rimtai užsisuko. Tada jau iš kiekvienos kelionės stengiausi gauti tą bokalą ar taurę ir parsivežti. Aš nusprendžiau rinkti bokalus ir alaus taures ne su šalių ar miestų pavadinimais, o tik su alaus gamintojų logotipais. Kai kuriose kavinėse yra tiesiog vitrinos su bokalais ir taurėmis, ten gali norimą išsirinkti ir nusipirkti. Bet tokių vietų yra nedaug. Dažniausia tekdavo tartis su barmenu ar padavėju, kad taurę parduotų. Keisčiausia ir maloniausia tai, kad beveik niekur man jų nepardavė, o padovanojo. Esu pirkęs tik Sankt Peterburge, Vokietijoje, dar kažkur. Paskutinėje kelionėje su sportininkais į Bulgariją projekto vadovė jau žinojo, ką aš kolekcionuoju, tai jau turėjo paruošusi dovaną. Pernai buvome Slovėnijoje, tai kai paprašiau barmeno, ar galiu nusipirkti bokalą, tai vyras jį dar išblizgino ir padovanojo, sakydamas, jog tai dovana – prisiminimas apie slovėnišką alų.
Gerokai anksčiau, kai vykdavo alaus loterijos, kur būdavo galima laimėti firminius lietuviško alaus bokalus, lentynas papildė lietuviškų alaus gamintojų taurių kolekcijos.“
Pagrindinis klausimas – o kas juos plauna?
„Aišku, apie šį mano pomėgį sužinojo draugai ir bičiuliai, o brolis Giedrius džiaugėsi, kad nebereikia sukti galvos, ką atvežti lauktuvių iš kelionių į užsienį. Paskutinį eksponatą parvežė dukra iš Egipto. Gaunu dovanų ir Kalėdų proga, dažnai keliaujantis draugas ir kolega V. Bagamolovas iš kiekvienos kelionės būtinai parveža kokį bokalą.
Dabar rinkinys priartėjo prie 400 vienetų. Tolimesnių kraštų daiktai – brolio parvežti iš Korėjos ir Amerikos, yra iš Egipto, Turkijos. Aš kažkada paskaičiavau, kad esu aplankęs beveik 40 šalių – tai irgi geras rezultatas, ne tiek daug žmonių tiek kraštų pamatė.
Ar seniai renku? Apie 20 metų, kai pradėjau intensyviau keliauti. Pradžioje buvo vienas kitas, na, o vėliau…
Kai kas nors pamato, tai pagrindinis klausimas – o kas juos plauna? Yra tokia tradicija, kad tai darau du kartus per metus. Nepatikiu šio darbo niekam, kad kas nors neatsitiktų, nes jei sudaužysiu, tik save kaltinti galėsiu. Darbo užtenka visai dienai.
Kadangi esu prie sporto, tai dabar stengiuosi, kad ir kolekcijoje tai atsispindėtų. Štai vaikai iš Graikijos atvežė „Panathinaikos“ klubo bokalą, lankėsi Ispanijoje – turiu „Barcelona“ komandos taurę. Žinodami, jog prijaučiu Londono „Chelsea“ futbolo klubui, padovanojo bokalą su šios komandos ženklais. Turiu Madrido „Real“, Miuncheno „Bayern“ komandų bokalus bei kitų sporto klubų atributika pažymėtų taurių ar bokalų. Rygoje yra toks alaus baras, kuris prekiauja belgišku alumi ir naudoja labai įdomaus dizaino firminius bokalus. Jie nesutiko man parduoti bokalo, esą labai plonas stiklas, dažnai dūžta, jie neturi laisvų pardavimui. Dukros draugas kažkaip, gal internetu, bokalą gavo ir Kalėdų proga padovanojo.“
Patentuota transportavimo sistema
„Esu pats sugalvojęs sistemą, kaip parsivežti sveiką bokalą, ypač skrendant lėktuvu. Ne paslaptis, kad bagažas kraunant visaip svaidomas ir mėtomas, tas galioja visuose aerouostuose ir avialinijose. Sistema tokia – bokalą kruopščiai apvynioji popieriumi, tada jį įkiši į sportinį batelį, o šį suvynioji į rankšluostį ar kokį rūbą. Toks sportininko metodas. Kiek vežiau, ir bagažas buvo paklydęs – nė viena taurė nesudužo.
Pasigaminau naujas lentynas savo kolekcijai ir svarsčiau, kaip geriau bokalus ir taures išdėlioti – pagal temas, daryklas ar kaip kitaip. Galiausiai nusprendžiau, kad taupiausias variantas būtų surikiuoti pagal aukštį.
Kuris iš jų man svarbiausias? Kartais ir sau užduodu tokį klausimą. Nežinau, tokio vienintelio nėra. Kiekvienas iš jų turi kažkokią istoriją, kažkokius prisiminimus. Žmona yra siūliusi prie kiekvieno bokalo pasidėti lapelį su jo atsiradimo istorija. Mano atmintis gera, aš prisimenu, kaip kiekvienas bokalas čia pateko, iš kokios šalies parsivežiau ar kas padovanojo.
Nors ir renku alaus taures, šiuo gėrimu nepiktnaudžiauju. Alų mėgstu, turiu labai gerą draugą, kuris daro naminį alų, tad prieš šventes visada gaunu dovanų jo pagaminto gėrimo“.
Apžvelgiant, kas praėjo
„Pačeriaukštės mokyklai atiduoti 33 metai. Dabar yra 15 pačeriaukštiečių lengvaatlečių, Lietuvos čempionatų prizininkų. Kaip tokiai kaimo mokyklai, rezultatas, manau, yra geras.
Kadangi valstybė man jau moka pinigus už ilgametį darbą, tai darbas liko kaip hobis. Dabar vaikų liko nedaug, dar turiu kelias pamokas ir būrelį „Atžalyno“ mokykloje. Jau kelerius metus Pačeriaukštėje dirbu ir kaip sportinio darbo organizatorius. Yra žmonių, norinčių sportuoti. Tik kai kokią komandą reikia suformuoti, tada atsiranda problemų. Bet visi vietiniai sportuojantys yra buvę mano mokiniai, aš jiems vis dar direktorius, tai neatsisako padėti. Džiugu, kad susirenkame visi, pasportuojame, pasijuokiame.
Niekad nesigailėjau, pasirinkęs pedagogo profesiją. Jei reikėtų rinktis iš naujo, vėl padaryčiau tą patį. Kaip kūno kultūros mokytojas gerai jaučiuosi sporto salėje ar stadione. Ir būti direktoriumi, manau, sekėsi neblogai.
Gaila, kad vaikai dabar prilipę prie kompiuterių ar išmaniųjų telefonų. Ateina į mokyklą fiziškai silpnesni nei anksčiau. Aišku, yra daug tėvų, kurie rūpinasi kad jų vaikai sportuotų. Ne dėl rezultatų, bet dėl bendros sveikatos. Labai sveikintina, kad dabar į ugdymo planus įtraukiama trečia savaitinė kūno kultūros pamoka.
Su žmona Stase esame pora dar nuo vidurinės mokyklos laikų. Dukra Lina su draugu sugrįžo iš Italijos į Lietuvą. Nors ir baigusi vienus mokslus, bet dabar vėl stojo studijuoti į Šiaulių pedagoginį universitetą. Kita dukra Agnė gyvena Biržuose, augina kol kas vienintelę anūkę Emiliją. Kas dėl anūkų, tai, sportine leksika tariant, labai laukiame rezultatų pagerinimo“, – šmaikštauja ilgus metus sportui atidavęs mokytojas.
