Ankstyvą pavasarį, kovo 11-ąją, prasidėjęs devintasis senosios muzikos festivalis „Baroko pavasaris Biržuose“ atsisveikino per patį vėlyvo pavasario žydėjimą.
Sekmadienį Biržų pilies didžioji salė vargiai sutalpino visus festivalio gerbėjus, atėjusius paklausyti senosios muzikos ansamblio iš Austrijos „L‘Aminta“. Klausytojai į salę rinkosi likus keliolikai minučių iki koncerto pradžios, nes buvo patyrę, kad festivalio koncertuose tuščių kėdžių nelieka.
Aštuntasis festivalio koncertas prasidėjo kiek kitaip. Festivalio organizatoriai – Biržų krašto „Sėla“ muziejaus vadovai, direktorius Gintaras Butkevičius ir jo pavaduotoja Edita Lansbergienė – padėkojo partneriams, rėmėjams, informaciniams rėmėjams, padėkojo ištikimiems klausytojams. Festivalio meno vadovas Vilimas Norkūnas buvo lakoniškas: „Džiaugiuosi visu šiuo festivaliu“.
Po padėkų ir linkėjimų suskambo muzika, klausytojus pakvietusi į XVIII amžių. Nuo ugningo italų kompozitoriaus G. B. Sammartini Allegro iki C. P. E. Bacho sonatos, nukeliančios į Audros ir veržimosi epochą, nuo prūsiškąjį charakterį liudijančios muzikos iki šviesaus rokoko pasaulio. Atlikėjai nuoširdžiu ir įtaigiu muzikavimu užbūrė klausytoją. Nuskambėjus paskutiniam kūriniui smuikininkė Aliona Kalechyts-Piotrowskaja dėkojo biržiečiams su šiltą dėmesį, kantrybę ir supratingumą, už tai, kad groti buvo gera. Jau buvo įteiktos gėlių puokštės atlikėjams, tačiau klausytojai aplodismentais jų nenorėjo paleisti. Bent vieną kūrinį bisui…
Festivalis atsisveikina. Bet tik iki kitų metų.
Tai tuoj po baigiamojo koncerto „Šiaurės rytams“ patvirtino ir festivalio meno vadovas Vilimas Norkūnas: „Nežinau, kas turėtų nutikti, kad dešimtasis festivalis neįvyktų. Net kovido pandemija mūsų neišgąsdino…“
Kuo pasibaigęs devintasis festivalis būtų išskirtinis? Vilimas Norkūnas kalba: „Siekiame, kad kiekvienas festivalis pristatytų kuo įvairesnės įvairių šalių muzikos, kuo daugiau epochų. Ir šiame festivalyje skambėjo muzika nuo viduramžių iki rokoko. Šiandien pilies salėje klausėmės vėlyvojo baroko muzikos. Klausydami festivalio koncertų klausytojai kartu su atlikėjais galėjo keliauti per epochas, susipažinti su žinomų ir mažai girdėtų kompozitorių muzika. Kaip festivalio meno vadovas jaučiuosi atsakingas už festivalio programą, stengiuosi, kad atlikėjai būtų ne tik puikiai akademinę techniką įvaldę muzikantai, bet kad jie patys būtų charizmatiški, spinduliuotų senosios muzikos žavesį, jį perteiktų klausytojui.
Tik taip gimsta glaudus ryšys tarp muzikanto ir klausytojo, abipusis susižavėjimas muzika. Atkrenta klausimas, ar biržečiams patinka senoji muzika. Jei ją išgyvena atlikėjai, išgyvena ir klausytojai. Devintajame festivalyje grojo įvairių šalių atlikėjai. Į šiandieninį koncertą ansamblis atvyko iš Austrijos, todėl jį taip ir pristatome, nors ansamblyje groja skirtingų tautybių muzikantai.“
Senosios muzikos festivalis – ne tik koncertai. Tai ir muzikos dirbtuvės, kuriose moksleiviai mokosi pažinti senosios muzikos raštą, senuosius instrumentus, patys bando muzikuoti. V. Norkūnas kalbėjo, kad senosios muzikos dirbtuvės Biržuose gimė anksčiau nei festivalis, ir gimė jos Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje. Viena šių dirbtuvių dalyvių Indrė Kučinskaitė taip susižavėjo senąja muzika, kad ją pasirinko savo gyvenimo keliu. Indrė jau baigė magistro studijas ir šiemet festivalyje koncertavo kaip diplomuota atlikėja.
Festivalio klausytojai džiaugėsi didžiule dovana: galimybe visus „Baroko pavasario Biržuose“ koncertus, vykusius ir pilyje, ir Biržų krašto bažnyčiose, klausytis už ačiū.
