„Sugrįžimus į Biržus derinu prie renginių“, – kažkada prasitarė buvusi biržietė, šiuo metu tarp Vilniaus ir Biržų gyvenanti Ela Kerušauskienė. Iš Anglijos dažnai grįžta ir jos dukra Ingrida su vyru Danieliu, o per karantiną jiedu čia praleido net keturis mėnesius. Ryšys su savu kraštu niekada ir niekur nedingo, nors gyventi ne vienerius metus teko tolimose ir egzotinėse šalyse, o apkeliauti – bene pusę pasaulio. Su Ela ir Ingrida kalbėjomės apie tai, kodėl jų ryšys su Biržais toks stiprus, kodėl Anapilin iškeliavusios jų brangiausios mamos ir močiutės Eleonoros Breimelienės butas tapo jų šeimai antraisiais namais.
Vaikystės Biržai buvo mažesni negu dabar
Ela, kokie buvo Jūsų vaikystės Biržai? Kokie mėgstamiausi kampeliai, žaidimai, draugai, kvapai?
Ela: Vaikystė – tai ežeras, piliakalnis, Janonio aikštė, pasivaikščiojimai. Tėvai turėjo valtį. Labai mėgau irstytis valtimi po ežerą. Labai mėgau maudytis upėje. Buvo netoli nueiti, nes gyvenome Maironio gatvėje. Žiemą šventas reikalas buvo čiuožykla. Ji buvo ten, kur dabar turgus. Čiuožykloje grodavo muzika, būdavo labai smagu. Mokykloje lankiau krepšinio treniruotes. Fizinio pasirengimo treniruotės vykdavo piliakalnyje. Bėgdavome per akmeninius laiptelius pylimu. Gaila, kad tų laiptų neliko. Vaikystės Biržai buvo gerokai mažesni negu dabar.
Kokius prisiminimus žadina mokykla?
Ela: Mokiausi Biržų II vidurinėje mokykloje (dabar – „Aušros“ pagrindinė). Man mokslai sekėsi labai gerai. Mokyklą baigiau aukso medaliu. Šiltai prisimenu lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Ritą Vinciūnienę ir Vladą Balbierienę. Iš pradžių ruošiausi studijuoti biologiją, paskui persigalvojau. Nutariau stoti į teisę. Tuomet buvo tokia tvarka, kad aukso medaliu baigę mokslus turėjo galimybę laikyti tik vieną stojamąjį egzaminą. Jei išlaikai penketui (tuomet aukščiausias balas), įstoji. Stojant į teisę reikėjo laikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Jaučiausi stipri. Išlaikiau penketui ir įstojau. Gal dar ir dėl to rinkausi teisę, kad mano teta Biržuose buvo notarė Eugenija Breimelytė.
Gyvenimas Dubajuje ir Pekine – tik geros gyvenimo patirtys
Po mokslų – į Biržus?
Ela: Taip. Penkerius metus dirbau notare Biržuose. Kai dukra Ingrida buvo antroje klasėje, išvažiavome, nes vyras pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, tapo diplomatu ir buvo paskirtas dirbti Lietuvos konsulu Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje. Dubajuje praleidome penkerius metus. Ingrida lankė tarptautinę mokyklą anglų kalba, aš dirbau Lietuvos avialinijų atstove.
Po penkerių metų grįžome į Lietuvą, tačiau, kai Ingrida buvo dešimtoje klasėje, vyrą paskyrė dirbti į Kiniją, Lietuvos ambasadą Pekine.
Ingrida, mokyklą baigei Pekine?
Ingrida: Prieš išvažiuodama į Pekiną mokiausi Vilniaus licėjuje. Kinijoje mokiausi prancūzų mokykloje, vidurinę baigiau Pekine, tačiau išsilaikiau ir lietuvių kalbos egzaminą nuotoliu. Mokytojams teko dėl laiko skirtumo mane egzaminuoti vakare. Tada metus studijavau universitete kinų kalbą, paskui ir istoriją. Švietimo sistema ten buvo kiek kitokia nei prancūzų ir dėstytojų metodikos skyrėsi. Jei pareikšdavai savo nuomonę ar ko nors paklausdavai, dėstytojas tai dažnai laikydavo įžeidimu. Bet aš vis tiek keldavau ranką. Tuo pat metu vakarais studijuodavau kinų kalbą papildomai mažoje ir dinamiškoje korėjiečių mokykloje. 2008 metais išvažiavau į Siriją mokytis arabų kalbos, bet greitai pradėjau dirbti ir stažuotis vystomojo bendradarbiavimo srityje. Bakalauro studijoms nusprendžiau vykti į Londoną. Tada Kembridžo universitete baigiau magistro studijas ir doktorantūrą. Dirbu su projektais pinigų plovimo, korupcijos prevencijos, pabėgėlių klausimais.
Kiek kalbų, Ingrida, mokate, kiek šalių apkeliavote?
Ingrida: Lietuvių, anglų, prancūzų, ispanų, kinų, kuri šiek tiek pasimiršta, ir truputį arabų. Kažkada buvau suskaičiavusi, kiek šalių apkeliavau. Gal 80?
Ela: Net nežinojau, kad Karibuose yra Montserat sala, kol ten nenuvažiavo Ingrida.
Lietuvoje – Biržai ir močiutė
Ar gyvenant kitose šalyse nekilo noras ten likti visam laikui?
Ela: Ne, nekilo. Diplomatai į kitas šalis paprastai skiriami trejų metų kadencijai. Per tuos metus yra galimybė pažinti kitą šalį, tobulėti. Be to, Lietuvoje buvo Biržai ir močiutė, pas kurią Ingrida leisdavo vasaras.
Kokie buvo Jūsų sugrįžimai pas mamą, močiutę?
Ingrida: Iki 18 metų pas močiutę praleisdavau 2-3 mėnesius. Jos žemaičių blynai, varškės spurgos buvo nepaprastai skanūs. Jei suvalgydavau tris lėkštes blynų, vis tiek močiutė klausdavo: „Turbūt neskanu, kad nedaug valgai“.
Ela: Mama labai mėgo tvarką, pasipuošti. Iki pensijos dirbo Likėnų sanatorijoje vyriausiąja medicinos sesele. Paskui, kai išėjo į pensiją, įsidarbino Muzikos mokyklos bibliotekoje. Net ir būdama daugiau nei septyniasdešimties sugalvodavo sienas ar lubas darbe padažyti. Nors ne dažytoja, o bibliotekininke dirbo.
Mama dar labai mėgo keliones.
Ar kviesdavote ją į svečius, kai gyvenote užsienyje?
Ela: Taip. Ji aplankė mus ir Dubajuje, ir Pekine. Keliavome po Afriką: Zambiją, Zimbabvę ir po Gvatemalą centinėje Amerikoje. Atsimenu, kaip iš Zambijos pėsčiomis per Zambezės upės tiltą ėjome į Zimbabvę. Pasieniečiai nesuprato, iš kokios nematytos šalies esame. Patikrino žemėlapyje ir tik tuomet praleido.
Jūsų mama, močiutė kilusi iš Žemaitijos, Mažeikių, bet daug metų gyveno Biržuose? Ar laikė save tikra biržiete?
Ela: Tikrai taip. Ji Biržuose gyveno kokius 47 metus, mylėjo šį miestą.
Teko sutikti tikrų biržiečių, kurie Biržus paniekinamai vadina užkampiu, kaimu, kuriame nėra ką veikti.
Ela: Mums į Biržus – į savą kraštą – sugrįžti visada labai gera. Niekada nemaniau ir nemanau, kad Biržai, tokią istoriją, gamtą, darbščius ir talentingus žmones turintis miestas, gali būti vadinamas užkampiu. Panieka savo kraštui turbūt kyla iš savo paties ribotumo. Galbūt kažkam gyvenimas artimiausiame didesniame mieste Panevėžyje yra gerovės ir sėkmės išsipildymas. Niekada neslepiu ir didžiuojuosi, kad esu kilusi iš Biržų.
Ingrida: Mums čia visąlaik atsiranda ką veikti – pasivaikščioti, aplankyti draugus, vakarieniauti Biržų kavinėse, žaisti stalo žaidimus ar, ypač vasarą, apsilankyti renginiuose. Kitais metais organizuosime giminės montebolo turnyrą, nes yra norinčių atsilošti po praeito karto!
Biržuose – aukšto lygio festivaliai ir per daug „radžių“
Kažkada, Ela, prasitarėte, kad savo sugrįžimus į Biržus derinate su renginiais.
Ela: Biržuose būnu dažnai. Turiu galimybę dirbti nuotoliniu būdu. Prieš važiuodama į Biržus, visada pažiūriu, kokie renginiai vyksta Biržų pilyje, ir prisiderinu prie jų. Man patinka renginiai, kurie susiję su muzika, menu, istorija, Radvilomis, Ukraina. Kokie aukšto lygio čia vyksta festivaliai… Nemokamai galima pasiklausyti pasaulinio lygio muzikantų. Džiugina, kad susirenka pilnos salės klausytojų. Šią vasarą prie kultūros centro buvo puikus bardų koncertas.
Ingrida: Man atrodo, kad Biržuose vos ne kiekvieną vasarą Radžis koncertuoja. Kažkada grįždami su vyru sustojome Pabiržėje. Ten vėl Radžis koncertavo kaip pagrindinė žvaigždė, bet man labiausiai patiko vietinių mokinių pasirodymas. Tik mokinių nelabai kas klausėsi, bet visi labai džiaugėsi Radžiu. Gal mūsų mėgstamos muzikos stiliai skiriasi?..
O kokias, Ingrida, įsivaizduojat miesto šventes?
Ingrida: Man Biržų miesto šventės labai patinka, stengiuosi jose būti ir dar draugų pasikviečiu iš kitų miestų.
Švenčių metu renginiai galėtų vykti ne tik miesto centre.
Pavyzdžiui, koks nors žaidimas, kuriame reikėtų ieškoti paslėpto lobio aplinkui, taip susipažįstant su Biržais plačiau. Man patinka tas šurmulys, prekyba, skanus maistas, lazerių šou, muziejaus rengiamos parodos, bet galbūt galima paieškoti platesnės pažinties su miestu.
Vestuvėms – Biržų pilis
Ingrida, Jūsų vyras – anglas. Kokie Biržai jo akimis? Net vestuvėms pasirinkot ne Londoną ar Vilnių, o Biržus?
Ingrida: Mano vyrui čia labai patinka gamta, einam paupiais bebrų paieškoti, važiuojam į mišką pasivaikščioti ir grybauti, tik grybų Biržuose būna mažai. Mums labai patinka valgyti „Pilies skliautuose“. Pas restorano šeimininkes Renatą ir Auriniją jaučiamės kaip namuose. Ir jų ruošiamas maistas labai skanus. Draugės gimtadieniui kartą jų keptą „Prezidentės“ pyragą vežėme į Varėną ir visi klausinėjo, kur tokį pyragą galima nusipirkti. Mėgstam ir skanų Biržų alų.
Vestuvėms norėjome būti gražioje, gerai mums pažįstamoje vietoje.
Ne visur galima pilyje vestuves rengti! Taip pat žinojome, kad „Pilies skliautuose“ vakarienė bus nuostabi. Norėjome parodyti Biržus savo draugams ir vyro giminei.
Ela: Siūliau Ingridai tuoktis Vilniuje, ten būtų paprasčiau atvykti svečiams, bet ji nesileido į kalbas. Vestuvėse dalyvavo daug užsieniečių. Jiems vestuvės Biržų pilyje labai patiko. Ypač alaus programa.
Kritikuoti gali tik specialistai
Ar keičiasi Biržai į gera?
Ela: Biržuose – tik teigiami pokyčiai. Jono Meko skveras, Juliaus Janonio aikštė ir teritorija prie evangelikų reformatų bažnyčios tvarkoma , ir Radvilai paminklas bus pastatytas… Ir Radvilos, ir Birutės gatvės baigiamos tvarkyti, lieptas apšviestas. O pliaže dabar kaip gražu: vaikų žaidimų aikštelė, tinklinio aikštės įrengtos, yra ką veikti jaunimui.
Kaip gerai, kad pliaže medinė tako dalis nuimta ir pakeista skalda, nebekliūna kojos.
Niekada nebambu, kol darbai nebaigti. O ir kritikuoti neturiu teisės, tegu tai daro specialistai. Visi turi dirbti savo darbą. Man, pavyzdžiui, keistoka, kad „rojaus“ obelaitės aikštėje susodintos, bet gal ir gerai? Naujas požiūris, nauja tradicija?
Čia – antrieji namai
Tad močiutės buto, kuriame atvykę į Biržus apsistojate, atsisakyti neketinate?
Ingrida: Daug draugų čia nebėra, bet yra darželio laikų draugė, močiutės draugės, kaimynai labai mieli.
Ela: Su kaimynais pažįstami nuo maždaug 1972-ųjų, kai atsikraustėm gyventi su tėvais. Kaimynė Aldona, Ramutė labai artimos iki šiol. Čia mūsų antrieji namai. Biržai ir biržiečiai mums artimi ir suprantami.
Ačiū už pokalbį.
