Plaukimas pasroviui – taip metaforiškai galima apibūdinti Deimantės Černauskaitės gyvenimą. Moteris 10 metų gyveno karštojoje Ispanijoje, sugrįžo į Lietuvą ir išbandė internetinę prekybą, o dabar ji – krovininio automobilio vairuotoja. Deimantė sako, kad ji visada gerai jaučiasi, kur bebūtų, o jeigu tai pradeda nebepatikti, ima ir suranda kitą kelią.
Gyvenimas kurortinėje šalyje
Ispanijoje Deimantė gyveno gana ilgai, kad spėtų pažinti šalies kultūrą ir žmones.
„Žmonės labai šilti, linksmi, atsipalaidavę“, – kalba apie ispanus Deimantė, 10 metų gyvenusi mažame Ispanijos jūriniame miestelyje Mareny de Barraquetes.
„Nebūdavo, kad labai pasiilgdavai artimųjų, nes praktiškai visi dažnai atvykdavo į Ispaniją“, – sako Deimantė.
Moters tėtis jau buvo gyvenęs šalyje prieš jai atvykstant, sesuo visai pašonėje buvo įsikūrusi su savo ispaniška šeima, o mama dažnai atvykdavo pasisvečiuoti. Galima sakyti, kad Mareny de Barraquetes buvo Deimantės mažoji Lietuva.
„Gyvenau pagal ispanų tradicijas, – sako pašnekovė. – Nes ir visi mano rato draugai buvo ispanai.“ Taip moteris greitai pramoko ir ispanų kalbą.
Deimantė minėjo, kad vaikų priežiūros ir ugdymo sistema yra šiek tiek kitokia nei Lietuvoje, nes Ispanijoje praktikuojama siesta – vidurdienio poilsis. Šioje šalyje temperatūra gali pakilti iki 48 laipsnių karščio, todėl vidurdienio kaitroje niekas ir nedirba. Siestos metu vaikus iš mokyklų kelioms valandoms turi pasiimti tėvai.
„Jeigu neturi artimųjų, kurie prižiūrėtų vaiką per pietus ir po to vėl nuvestų į mokyklą, tai tada yra sunku“, – pasakoja moteris.
„Iš pradžių buvo sunku prie tokio ispaniško ritmo priprasti, nes iš dienos nieko nelikdavo. Kai siesta baigiasi, tu ateini į darbą apie ketvirtą ir tada jau grįžti namo aštuntą vakaro“, – dalinasi gyvenimo Ispanijoje patirtimi pašnekovė.
Visur gerai, bet Biržuose geriausia
Po 10 metų, praleistų Ispanijoje, Deimantė vis dėlto grįžo į Lietuvą. Prieš tai jos tėtis pirmas sugrįžo į Lietuvą, po to į gimtinę iš Anglijos grįžo brolis ir Deimantė viena pasiliko gyventi svetimoje šalyje.
„Prisimenu, kai grįžau į Lietuvą atostogų, tai verkdama vykau atgal į Ispaniją. Nors anksčiau aš visada norėdavau grįžti atgal į Ispaniją. Sakydavau, kad ten – mano namai. O tada, kai likau viena, viskas apsivertė aukštyn kojomis“, – sako moteris, 2018 metais grįžusi į Lietuvą.
Deimantė prisimena, kad anksčiau ir ta Lietuva neatrodė patraukli: aplinka niūri, šalta, žmonės pikti, kažkuo nepatenkinti. Šiuo metu moteris labai džiaugiasi gimtine.
„Dabar Lietuvą matau visai kitokiomis spalvomis, – sako Deimantė. – O Biržuose kaip gražu! Tiesiog kurortas. Miestas visiškai pasikeitęs, visi sportuoja, vaikšto. Kiek aš metų praradau nebūdama Biržuose“.
Tiesa, apie ispaniškąją šilumą Deimantė kartais pasvajoja, kai užeina niūrus ruduo ir šalta žiema. „Būna, kad pasiilgstu jūros, žmonių laisvumo, atsipalaidavimo. Atrodo, tokioje aplinkoje visos problemos dingsta.“
Tačiau į Lietuvą ateina pavasaris ir nebereikia net Ispanijos: „Nėra čia taip blogai. Galima dirbti ir užsidirbti. Yra, ką veikti“, – sako moteris.
Nuo internetinės prekybos – prie vilkiko vairo
Grįžusi iš Ispanijos Deimantė 2 metus mokėsi elektroninės prekybos, nes norėjo dirbti sau ir namuose. Ilgainiui moteris įkūrė dvi internetines parduotuves, kuriose buvo gausybė įvairių mažmeninių prekių, tarp kurių populiariausia – karšto oro gruzdintuvė.
Deimantės verslas klestėjo, kol prasidėjo karas Ukrainoje ir prekyba ėmė smukti.
Moteris ėmė galvoti, ką veikti toliau. „Mano vienas pažįstamas furistas ir pasiūlė vilkiko vairuotojo teises įgyti“, – kalba Deimantė, tuo metu ne itin patikėjusi tokia galimybe.
Tačiau visgi netrukus 2023-ųjų vasarą ėmė ir išlaikė egzamiminus ir įgijo teisę vairuoti krovininį transportą.
Be patirties ir dar moteris
Deimantė prisimena pirmojo vairavimo įspūdžius, sukėlusius įvairių emocijų: baimę, jaudulį, bet svarbiausia, – sėkmės jausmą.
„Labai didžiavausi savimi, kad aš galiu vairuoti tokį transportą“, – prisipažįsta moteris.
Savaime suprantama, vairavimo praktikoje nebuvo viskas paprasta.
„Važiuoji per siaurus keliukus, pro kaimelius ir reikia prasilenkti su stovinčiomis mašinomis, o dar pamatai, kad kita fura iš priekio atvažiuoja, tai ir galvoji, koks velnias mane čia nešė“, – su šypsena prisimena gigantišką automobilį vairuojanti moteris.
„Pamažu apsipratau ir galvojau, kad nėra čia taip ir blogai, visai smagu. Praktiškai darbas iš namų: nereikia važiuoti į darbo vietą, stovėti kamščiuose. Su fura, aišku, stoviu kamščiuose, bet aš juk tuo metu dirbu“, – vilkiko vairavimo privalumus apibūdina Deimantė.
Įsidarbinti sekėsi ne taip ir lengvai. Pradedantieji vilkiko vairuotojai turi keletą savaičių važiuoti kartu su mokytoju, kurie dažniausiai būna tik vyrai.
„Be patirties ir dar moteris – sunkesnis įsidarbinimo procesas, – sako Deimantė. – Kiti darbdaviai nepriima moterų, nes yra nusistatę prieš jas kaip vairuotojas. Būna, kad nepriima lietuvių, nes darbo vietą užima iš trečiųjų šalių atvykę žmonės: ukrainiečiai, baltarusiai, sutinkantys dirbti už mažesnį atlyginimą.“
Po pusmetį trukusių paieškų Deimantė vis dėlto surado įmonę, kuri ją priėmė išskėstomis rankomis.
Nepaaiškinamas noras vairuoti
„Kai likau viena be mokytojo, prasidėjo mano vargai, – juokiasi Deimantė. – Atbuliniu bėgiu važiuoti sunku, įtampa kyla, rankos kojos dreba.“
Tokia ta naujoko dalia: visada būna sunku pirmąsias darbo dienas, o vėliau jau priprantama ir įgijamas lengvas pagreitis. Deimantė sunkųjį transportą sako vairuojanti dar tik daugiau nei du mėnesius, bet jau prie vilkiko vairuotojo gyvenimo spėjo priprasti.
„Tos dienos važiuojant taip lekia, kad staiga pirmadienis tampa jau penktadieniu ir jau nėra skirtumo, ar tu mėnesį dirbi, ar mėnesį su puse ir po to ilsiesi dvi ar tris savaites“, – sako vilkiko vairuotoja.
Tolimųjų reisų vairuotoja važinėja Nyderlanduose, Belgijoje ir Vokietijoje.
Deimantė mini vilkiko vairuotojų įmonės svarbą. Ji pateko į mažesnę organizaciją, kurioje džiaugiasi smagiu jos linijos kolektyvu ir vadovų darbo etika.
Paklausus apie karjeros kilimo galimybes Deimantė sako, kad įmanoma pakilti į logistikos vadybininko pareigas. Ji prisimena atvejį, kai viena moteris, dirbusi vilkiko vairuotoja, pakilo iki logistikos vadybininkės pareigų, tačiau neilgai trukus vėl sėdo prie sunkiojo transporto vairo.
„Aš dažnai pašneku su vyrais, kurie dirba šį darbą 20-30 metų, tai jie sako, kad kažkas traukia, norisi važiuoti su fura, ir viskas“, – kalba Deimantė.
„Aišku, tu visada vairuodamas jauti minimalią įtampą, nes esi atsakingas už transportą, už krovinį, už kitus ir už save. Nuolat turi būti budrus, ypač kai kelyje nemažai transporto, – sako vilkiko vairuotoja. – Bet kokia menkiausia klaidelė gali pridaryti rimtų nuostolių.“
Teko būti ir be dušo
Pagal Europos Sąjungos įstatymus vilkikų vairuotojai turi teisę savaitgaliais apsistoti specialiose aikštelėse su poilsio kambariu bei tokiais privalumais kaip dušas ar virtuvė.
„Gera tose aikštelėse. Su kolegomis susitinku, pabendraujam, šašlykų pasikepam“, – kalba Deimantė. Degalinėse dušai būna įrengti ne visur. Pavyzdžiui, Nyderlanduose jau jų nerasi.
„Visą savaitę teko po Olandiją važinėti be dušo. Bet nenumiriau, išgyvenau“, – šypsosi moteris, situacijas priimanti tokias, kokios yra.
Krovininis transportas ilgainiui tampa ir namais: „Tai aš ir sakau, kad einu ne į furą, o namo“, – juokiasi Deimantė.
Dėmesio sulaukia nemažai
Vilkiką vairuojanti moteris sulaukia nemenko dėmesio.
„Būna, kiti net išsižioja, kai pamato mane, išlipančią iš automobilio“, – juokiasi Deimantė. Vilkikų vairuotojai vyrai draugiški ir paslaugūs.
Deimantė sako, kad jeigu jie mato, jog sunkiau sekasi krovininę transporto priemonę pasistatyti aikštelėje, ateina į pagalbą. Būna, kad padeda moterims pakrauti krovinį.
Deimantė nestokoja naujų iššūkių ir eina per gyvenimą savo tempu. Kad ir kokia veikla užsiimtų ar kurioje šalyje bebūtų, moteris visada džiaugiasi savuoju likimu.
„Aš neapsikraunu baimėmis ar neigiamomis mintimis. Aišku, būna, kad ašarą nubraukiu, vis tik moteris esu, nors ir bendradarbiai vadina mane kovine. Bet viskas praeina, vėl saulė šviečia. Ko daugiau benorėti“, – pozityvia energija dalinasi Deimantė.
Orinta Janulionytė
