Biržų girios biosferos poligone ypač saugomos šios retos paukščių rūšys: juodasis gandras, mažasis erelis rėksnys, jerubė, gervė, pilkoji meleta. Čia peri ir kiti reti mūsų krašto paukščiai – vapsvaėdžiai, vištvanagiai, sketsakaliai, juodosios meletos, vidutiniai margieji ir tripirščiai geniai. Visgi ši šiauriniame Lietuvos pakraštyje nusidriekusi giria labiausiai garsėja savo pelėdomis.
Galima girioje išgirsti pelėdą lututę, kuri čia labai reta, ir, jei pasiseks, žiemos metu galbūt sutiksite raibąją pelėdą arba laplandinę pelėdą, o gal net ir didįjį apuoką. Šie paukščiai kartais atklysta į mūsų miškus žiemoti.
Aplink girią pabirusiose sodybose neretai apsistoja mažieji apuokai. Na, o vienos dažniausių šiame miškų masyve yra naminės pelėdos, žvirblinės pelėdos ir, žinoma, uralinės pelėdos. Dauguma šių pelėdų renkasi brandžius medynus, užima senuose medžiuose atsivėrusius uoksus ar net lizdus, kurių, vykdant ūkinę veiklą miškuose, ima trūkti. O ir tie patys net ir saugomi medžiai su lizdais ima ir išvirsta arba nulūžta. Didesnį tokių uoksinių medžių trūkumą jaučia stambiosios pelėdos – naminė ir uralinė.
Tam, kad bent iš dalies būtų kompensuotas šis trūkumas, tradiciškai pelėdoms keliami inkilai. Stambioms uralinėms pelėdoms skirti inkilai savo dydžiu išsiskiria iš visų kitų. Tokie inkilai Biržų girioje pradėti kelti dar 2002 metais ir šiuo metu jų šiame miške yra per 70.
Uralinės pelėdos ne iš karto nusižiūrėjo joms skirtus inkilus ir tai nestebina, juk daug svarbesnės yra natūralios lizdavietės – nulūžusių medžių stuobriai, drevės ar net apleisti plėšriųjų paukščių, ypač suopių, lizdai. Pastebime, kad laikui bėgant užimtų inkilų Biržų girioje daugėja. Iš vienos pusės tai signalizuoja apie gausėjančią šių paukščių populiaciją, iš kitos pusės tai jau įspėjimas, kad joms trūksta natūralių perėjimo vietų.
Kasmet tikrindami inkilus vis labiau nustembame, nes tokiuose dideliuose aptinkame perinčias jau ne tik uralines pelėdas, bet ir mažesnes savo dydžiu namines pelėdas. Pasirodo, šie dideli inkilai joms taip pat tinka. Gerais metais, kai aplinkoje gausu grobio, tokiuose inkiluose pelėdos deda ir daugiau kiaušinių, ir išaugina daugiau jauniklių. Negana to – naminių pelėdų patelės tokiame dideliame inkile kartu su jaunikliais praleidžia žymiai daugiau laiko juos saugodamos. Tokie jaunikliai išauga stipresni, jie vėliau palieka inkilą. Uralinių pelėdų vados dydis visgi labiau priklauso nuo grobio gausos, o ne nuo inkilo dydžio. Trūkstant maisto konkrečiais metais pelėdos gali ir visai neperėti.
Sekmadienį Biržų girioje ir vėl kėlėme naujus inkilus. Ruduo – tai pats laikas tuo pasirūpinti. Vietas rinkomės ten, kur seną, jau atitarnavusį inkilą reikėjo pakeisti nauju, arba ten, kur tikimės pagerinti perėjimo buveinės sąlygas vienai kitai pelėdų porai.
Ar šiuos savo namus užims uralinės ar naminės pelėdos – pamatysime jau kitą pavasarį.
Inkilų kėlime jau yra dalyvavęs nemažas būrys bendraminčių. Šį kartą buvome dviese su dukra Saule Austėja, kuri mielai prisidėjo ir labai padėjo ne tik nusinešti inkilus, bet ir juos iškelti. Inkilus pagamino kolega Dariaus Musteikis.
Šią mūsų vykdomą veiklą remia Lietuvos ornitologų draugija, parduotuvių tinklas IKI, dar 2002 metais skyręs tam lėšų. O surinkti paramą padėjome ir visi mes, kurie tuo metu atsakingai rinkomės daugkartinius IKI maišelius savo prekėms su nuotraukomis šių saugomų paukščių – kukučio, žalvarnio ir uralinės pelėdos.
Dėkingi esame ir Biržų girios miškininkams, iš jų gauname naujausios informacijos apie vietas, kur buvo stebėtos ar netgi rastos pelėdos. Kartu su jais deriname ir šių nuostabių paukščių lizdaviečių apsaugos klausimus.
Saulis Skuja, ornitologas
