Padėka
Biržai – stiprias ir gilias kultūrines šaknis turintis miestas. Manau, kad žmogui gimti, augti ir bręsti šitame mieste yra didelė privilegija, o mums, kultūros puoselėtojams ir skleidėjams, reikšmingas ir itin įpareigojantis faktorius. Biržų kultūros centras – įstaiga, skirta bendruomenei, kuri pagal veiklos pobūdį jau seniai atitinka daugiafunkcio kultūros centro apibūdinimą. Rūmuose vykdomų veiklų spektras itin platus, apimantis etninės kultūros – paveldėto savitumo bei tradicijų populiarinimą, žinių perdavimą jaunajai kartai, mėgėjų teatro puoselėjimą, meninių programų kūrimą, edukacijų rengimą, parodų pristatymą, pramoginės – poilsinės veiklos vykdymą, kultūrinių ir kūrybinių mainų plėtojimą, bendruomenės kultūrinių poreikių tenkinimą, profesionaliojo meno sklaidą, Biržų krašto kultūros šalyje ir už jos ribų pristatymą. Šie rūmai patys savaime kultūros nekuria – kultūrą kuria žmogus, o kultūra kuria žmogų. Tad suprantama, kad raktinis žodis kalbant ir apie kultūrą, ir apie šiuos rūmus yra žmogus. Būtent jiems ir esu dėkingas už visad svetingai atvertas šių rūmų duris, už jaukumą, už visus tuos renginius ir pasirodymus, už artimesnius ir tolimesnius ryšius, kuriuos per tris dešimtis metų sukūrė šiuose rūmuose dirbantys žmonės, už jų profesionalumą, meistriškumą, kūrybingumą, išmonę, atsakingumą, kantrybę ir kitas bendražmogiškąsias savybes, be kurių neįmanomas joks nei individualaus, nei kolektyvinio darbo rezultatas, joks pasiekimas ar pripažinimas. Šiandien nenoriu nieko išskirti, bet tikrai yra kuo pasidžiaugti. Renginiai yra gausiai lankomi. Mūsų mėgėjų meno kolektyvai gerai vertinami ir atrankose, ir įvairiuose konkursuose, matomi ir girdimi festivaliuose, dainų šventėse. Didžiuojuosi ir aš, ir visa mūsų bendruomenė, kai bet kuris iš jų namo grįžta pasidabinęs laurais – užėmęs prizinę vietą, pelnęs pripažinimą. Džiaugiuosi, kad mūsų kolektyvai savo gimtąjį kraštą, jo kultūrą, tarmę pristato Vilniuje, Kaune ar kokiam nedideliam miestely Zarasų arba Plungės rajone ir yra pastebėti, išklausyti, įvertinti. Turim labai stiprių, nuo profesionalų nedaug atsiliekančių kolektyvų. Mes po šių rūmų stogu auginome, auginame ir, tikiu, auginsime ne vieną „Aukso paukštę“, o juk šis įvertinimas yra aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje.
Dar viena gausi žmonių grupė, kurios šią ypatingą dieną negaliu nepaminėt, tai mūsų veiklų ir renginių partneriai, savivaldybė – geriausi draugai, be kurių viskas, kas vyksta šiuose rūmuose, atrodytų kukliau. Visos Biržų kultūros centro bendruomenės vardu nuoširdžiai tariu jiems ačiū.
Net neabejoju, kad šiuose rūmuose įsikūrusi Biržų kultūros centro bendruomenė ir ateity sieks išlikti atsidavusiu tautinės kultūros židinio sergėtoja, kad bendromis jėgomis ir toliau bus kuriamos sąlygos profesionalaus ir mėgėjiško meno sklaidai. Tikiu, kad centro misija bus garbingai tęsiama įžengus į naują šių rūmų gyvavimo dešimtmetį – į naują kultūros laikmetį.
Romas Lesevičius, Biržų kultūros centro direktorius
Biržų kultūros centras – vieta, kur gyvena kultūros dvasia, kur meno mūzos nepailsdamos kūrena židinį, kurio šilumą junta ne tik Biržų miesto gyventojai, bet ir papiliečiai, vabalninkėnai, kučgaliečiai ir kiti šiaurinio Lietuvos pakraščio žmonės. Pasišildyti prie šio židinio neretai užsuka artimiausi mūsų kaimynai: rokiškėnai, kupiškėnai, pasvaliečiai. Kartkartėmis galime pasidžiaugti sulaukę svečių iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus, kitų šalies miestų. Žmonės čia atskuba ilgėdamiesi kažko tauresnio, šviesesnio, ieškodami peno sielai ir labai džiugu, kai Biržų kultūros centro bendruomenei pavyksta pasiekti, kad į centrą užsukęs žmogus trumpam užsimirštų, nusimestų kasdienybės rūpesčių naštą, pasisemtų jėgų naujų aukštumų šturmui, pasijustų pakylėtas, kartais – priverstas susimąstyti, pagaliau gerai praleidęs laiką.
Rajone yra gausu žmonių, kuriuos į šių rūmų erdves atveda noras įprasminti gyvenimą per kūrybą: muziką, šokį, dainą, teatro meną. Jiems mėgėjų menas – lyg gurkšnis tyro oro, o žiūrovams – mieliausiais širdžiai atlikėjais papuošti renginiai. Ir taip buvo nuo tada, kai netrukus po Antrojo pasaulinio karo Biržuose ėmė veikti pirmieji kultūros namai, įsikūrę Rotušės gatvėje. Jie davė toną visai kultūrinei veiklai rajone, buvo atsakingi už metodinės pagalbos teikimą gyvenvietėse masiškai steigiamiems kultūros namams, koordinavo ne tik tų namų, bet ir įmonių, organizacijų mėgėjų kolektyvų veiklą, įvairius renginius, šokių vakarus. O juk tais gūdžiais laikais kultūrinė veikla buvo griežtai kontroliuojama: rengti parodas galėjo toli gražu ne bet kas, vyko itin griežta atlikėjų atranka, buvo primygtinai rekomenduojama, kokias dainas dainuoti, kokius spektaklius statyti, kokius filmus rodyti. Tačiau ir tuometiniuose kultūros namuose vyko kultūrinis gyvenimas.
Neretai pro cenzūros filtrą prasprūsdavo autentiški lietuvių tautinės kultūros bruožai ir įvairiomis meninės raiškos formomis perduodamos žinutės, kurios palaikė lietuvybės dvasią ir skatino neprarasti vilties.
Bet Biržų kultūrinio gyvenimo istorijoje stojo nauja era. Tai nutiko lygiai prieš trisdešimt metų – 1992-aisiais, spalį, kuomet Biržų rajoninių kultūros namų bendruomenė įžengė į šiuos rūmus Jono Basanavičiaus gatvėje. Šiandien tik saujelė rajoninių kultūros namų bendruomenės žmonių pamena, kokį didybės ir svaiginančios erdvės įspūdį kėlė šie rūmai, ir tikrai yra žiūrovų, kurie pamena, kokie šviesūs, jaukūs ir šilti jie atrodė ištikimiausiems spektaklių, koncertų, renginių lankytojams. Juk ir tada, ir dabar savo išvaizda šis pastatas nusileidžia tik didingajai Biržų pilies tvirtovei. Kukliomis sąlygomis iki tol besitenkinusio Biržų kultūros namų kolektyvo čia laukė karališka prabanga: jauki ir didelė 450 vietų žiūrovų salė, erdvi scena, didžiulė rūbinė, nedidukė, bet atskira veidrodžių salė, skirta šokių repeticijoms, persirengimo kambariai, kur kas patogesnės darbo vietos meno vadovams bei renginių organizatoriams, vaizdo ir garso operatoriui. Įstaigai persikėlimo ir įsikūrimo metu vadovavo tuometinis direktorius Jonas Auriukas. Tas dienas, persikėlimo nuotaikas puikiai pamena mūsų senbuviai: Jautra Žaldokaitė, Egilas Skuja, Danutė Džiuvienė, Danguolė Kalkienė, Dalė Urbonienė – žmonės, kuriuos ir šiandien dažnai sutinkame šiuose rūmuose: kasoje, salėje, koridoriuose, užkulisiuose.
Po dvylikos metų, 2004-ųjų pradžioje, Biržų kultūros centro direktoriaus pareigas pradėjo eiti ir iki šiol eina direktorius Romas Lesevičius. Jis atsakomybę už rūmus, už čia įsikūrusius kultūros darbuotojus prisiėmė būtent tais metais, kai likvidavus vienintelį Biržuose veikusį kino ir pramogų centrą „Širvėna“ Biržų kultūros namai virto Biržų kultūros centru. Naujajam vadovui teko pasirūpinti ne tik įstaigos statuso pakeitimo formalumais, bet ir plėtra – tais pačiais metais centras perėmė kino teatro funkcijas.
Prabėgus antrajam dešimtmečiui rūmai buvo renovuoti. Pastatas buvo apšiltintas, atnaujintas: modernizuota scena, atnaujinta ir pagražinta žiūrovų salė, taip pat erdvės repeticijoms, pirmojo ir antrojo aukšto fojė, administracinės ir pagalbinės patalpos, buvo nupirkta ir įdiegta nauja garso ir apšvietimo įranga.
Galima pasidžiaugti, kad nuo pat įsikūrimo rūmai nuolat pilni šurmulio: neretai iki išnaktų čia skamba muzika, dainos, trepsi šokėjai, repetuoja mėgėjiško teatro artistai, pokši profesionalūs dekoratoriai, pirmyn ir atgal bėgioja garso ir šviesų operatoriai. Iš viso šiandien rūmuose dirba 27 darbuotojai, veikia 14 mėgėjiško meno kolektyvų. Juos lanko per 220 tautinio ir mėgėjų meno puoselėtojų.
Daug metų pats gausiausias buvo meno vadovės Marijos Peikštenienės 1992 metais suburtas senjorų kolektyvas „Šaltinis“, kuris šiais metais taip pat mini savo veiklos 30- metį. Po šiuo pavadinimu slepiasi net trys kolektyvai: liaudiškos muzikos kapela, šokėjų grupė ir liaudies dainų atlikėjų ansamblis. Visiems jiems vadovauja Lina Januševičienė, išsiskirianti komunikabilumu, draugiškumu.
Šiuo metu po centro stogu veikia trys chorai. Pirmasis – meistriškumu mažai kuo profesionalams nusileidžiantis, ne kartą karūnuotas – tituluotas, pernai 25 metų jubiliejų paminėjęs kamerinis choras „Viktorija“. Antrasis – subtilusis, romantiškasis moterų choras „Agluona“, kuris vos prieš mėnesį visus chorinės muzikos mylėtojus pakvietė į pirmosios sukakties minėjimą – penkmečio šventinį koncertą. Tačiau pasigilinę rastume, kad šis choras ne kartą keitė savo struktūrą ir veidą, o jo veikla fiksuojama nuo 1957 metų. Chorams „Viktorija“ ir „Agluona“ daugelį metų vadovavo Viktorija Morkūnienė. Abiejų chorų repertuarai labai platūs: nuo liaudies dainų, šiuolaikinių jų aranžuočių iki klasikinių kūrinių. Tai, kad minėti chorai yra daugelio chorinės muzikos konkursų laureatai, festivalių ir Dainų švenčių dalyviai, byloja, kad jiems vadovauja itin aukšto meistriškumo chorvedė, iš visos širdies mylinti savo darbą, dainuojančius žmones, muziką. Jos veikla šįmet įvertinta garbingu Radvilų žymeniu – apdovanojimu, kuris įteikiamas labiausiai Biržų kraštui nusipelniusiems žmonėms. Tiesa, „Agluonos“ penkmečio paminėjimo renginio metu šio choro vadovavimas patikėtas jaunai, perspektyviai chorvedei Ievai Morkūnaitei. Tikime, kad ateityje chorą ir jo vadovę lydės sėkmė.
Trečiasis po šių rūmų stogu veikiantis choras – ilgesingasis, meilę Lietuvai, jos grožį apdainuojantis tremtinių choras „Tremties aidai“. Chorą subūrė ir nuo 1990 metų jam vadovauja ilgametė kultūros darbuotoja Laima Aukštuolienė – meno vadovė, išsiskirianti jautrumu ir patriotiškumu, nuoširdumu. Pirmoji dar 2013 metais kolektyvo ir jos vadovės kultūrinę patriotinę veiklą pastebėjo ir įvertino Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, dar vėliau – 2020-aisiais – už istorinės atminties saugojimą, meilės ir pagarbos savo Tėvynei Lietuvai ugdymą kolektyvui buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Seimo raštas.
Šiuo metu centre repetuoja du kolektyvai, puoselėjantys senąją muziką, šokius, tradicijas. Tai 1998 metais veiklą pradėjęs suaugusiųjų folkloro ansamblis „Siaudela“. Ansamblis 2001 metais Lenkijoje, Tčeve, vykusiame tarptautiniame folklorinės muzikos konkurse užėmė III vietą, o 2016 metais Lietuvai atstovavo Ispanijoje ir Portugalijoje vykusiame „Europos folkloro karavane“. Antrasis – 2011-aisiais įkurtas daugkartinis Pasaulio lietuvių dainų švenčių dalyvis, nuotaikingasis vaikų folkloro ansamblis „Dijūta“. Abiem šiems ansambliams vadovauja meno vadovė Jūratė Garnelienė.
Vis daugiau populiarumo ne tik namuose, šalyje, bet ir užsienyje susilaukia originalusis Biržų kultūros centro modernaus folkloro ansamblis „Navija“. Pirmoji šio kolektyvo repeticija įvyko prieš vienuolika metų – 2011-aisiais. Pernai „Navija“ dalyvavo Tarptautiniame folkloro festivalyje ir pelnė II laipsnio diplomą. Kolektyvą subūrė ir jam vadovauja Rūta Kudelkienė – Misevičė.
Perėmusi vadovavimą iš Vaidotos Malinauskienės, nuo šių metų pavasario ji koordinuoja itin ilgą ir gražią veiklos istoriją turinčios, gilias tradicijas puoselėjančios, daug metų kraštą visoje Lietuvoje ir už jos ribų garsinančios liaudiškos muzikos kapelos „Širvėna“ veiklą. Kapelą ilgus metus sėkmės keliu vedė talentingi vadovai Vaclovas Ščiupokas ir Rimantas Ilgūnas. Per savo gyvavimo metus kapela yra pelniusi begalę aukščiausių įvertinimų: apdovanojimų, diplomų, prizų.
„Ant bangos“ jau daugiau nei tris dešimtmečius laikosi pašėlusioji jaunimo tautinių šokių grupė „Raitytinis“. Kolektyvas veikia nuo 1986 metų. Jaunimą ir liaudies šokių, ir istorinių šokių paslapčių su dideliu pasišventimu, meile, išmintimi ir kantrybe moko Danguolė Kalkienė, kurios pavardė šios įstaigos kultūros darbuotojų sąrašuose puikuojasi net nuo 1984 metų. Tai didelį populiarumą pelnęs kolektyvas, jo sąskaitoje visas pluoštas diplomų, liudijančių apie aukštus ir aukščiausius įvertinimus. Danguolė Kalkienė vadovauja dviem kultūros centro mėgėjų kolektyvams. Antrasis – ne ką mažiau pašėlęs už jaunuosius bendraminčius, tai – vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Verpetas“. Ši grupė gerokai jaunesnė, jos branduolį sudaro „Raitytinį“ išaugę šokėjai, bet ir ši grupė savo sąskaitoje turi ne vieną reikšmingą mėgėjų meno veiklos įvertinimą.
Kultūros centre bemaž nuo pat jo įkūrimo veikia pramoginių-sportinių šokių studija. Jai vadovauja Dalė Urbonienė. Studija atvira vaikams, jaunimui ir suaugusiems pramoginių šokių mylėtojams. Jos šokėjai savo pasirodymais puošia daugelį centre vykstančių renginių, yra nuolatiniai festivalių dalyviai, laureatai.
Nuo 2016 metų centre veikia charizmatiškasis pučiamųjų ansamblis Biržų „Blėkvaris“. Ansambliui vadovauja prisiekęs pučiamųjų instrumentų mylėtojas ir populiarintojas Pranas Dapšauskas. 2019 metais šis ansamblis dalyvavo respublikiniame Miko Vaitkevičiaus lengvosios ir džiazo muzikos festivalyje – konkurse ir laimėjo didįjį prizą, o pernai tame pačiame konkurse pelnė I vietą.
Pats jauniausias Biržų kultūros centro kolektyvas, tačiau jau spėjęs pakerėti ir pavergti biržiečių (ir ne tik) širdis, tai – Kastyčio Petrylos įsteigta dainuojamosios poezijos studija.
Prieš trisdešimt metų į šiuos rūmus Biržų kultūros namų kolektyvas atėjo ne tuščiomis. Atsinešė tradiciją, kuri su dideliu pasišventimu puoselėjama iki šių dienų, – tai seniausias etnokultūros renginys – armonikininkų varžytuvės „Aukštaitijos armonika“. Itin smagu pažymėti, kad šių metų pavasarį Aukštaitijos armonikos, šio centro kultūros darbuotojų iniciatyva, virkavo jau 50-tąjį kartą.
Dar viena tradicija, kuri čia taip pat branginama ir puoselėjama, gimė jau šiuose rūmuose – tai profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas“. Ką tik nurimo 26-ojo festivalio šurmulys.
Tikime, kad visai netrukus po šių rūmų stogu bus minimas ir šio festivalio 30-metis.
Kultūros centro bendruomenė turtinga ir kitų, žiūrovų įvertintų ir pamiltų, daug metų puoselėtų ar dar tik besiformuojančių tradicijų. Labai džiaugiamės, kad biržiečiai ir miesto svečiai gausiai renkasi į smagiausią vasaros šventę, paremtą senosiomis apeigomis, papročiais, tradicijomis – „Joninių gegužinę“. Kultūros centro salėje ne visad telpa pageidaujantys patekti į folkloro kolektyvų rengiamą vaikų ir jaunimo folkloro šventę „Skrisk, skrisk, bitela“, respublikinį jaunimo liaudies šokių grupių festivalį „Pakol jauni“ ir respublikinį vyresniųjų liaudies šokių grupių festivalį „Šokių verpetai“. Jau daug metų vyksta ir didelį gerbėjų būrį turi romansų vakaras „Rožė ta, kurią man dovanojai“, Užgavėnių šventės. Biržų kultūros centras yra vienas iš pagrindinių Biržų miesto šventės „Biržai – sostinė mano“ organizatorius. Šventės programą puošia geriausi Biržų kultūros centro mėgėjų meno kolektyvai. Kasmet, pasibaigus rudens darbams, po šių rūmų stogu vyksta seniai biržiečių pamiltos „Seniūnijų šventės“, tradiciškai rengiamas kalėdinis koncertas, sausakimšos salės pasitinka mėgėjų teatro premjeras. Taip pat organizuojama daug valstybinėms šventėms, įžymioms datoms, progoms, mėgėjų meno kolektyvų kūrybinės veiklos jubiliejams skirtų renginių, koncertų, spektaklių, o kur dar gastroliuojantys profesionalai. Vidutiniškai per metus šiuose rūmuose įvyksta apie pusantro šimto renginių, juos aplanko per 40 tūkstančių biržiečių ir miesto svečių. Nuo atidarymo dienos jau įvyko daugiau 5 000 renginių, juose pabuvojo per milijoną žiūrovų.
Dar 30 Biržų kultūros centro sąrašuose esančių kultūros specialistų glaudžiu tinklu yra pasklidę po visą rajoną.
Jie taip pat buria mėgėjiško meno kolektyvus, kviečia į repeticijas, organizuoja renginius vietos bendruomenių žmonėms.
Audronė Dambrauskienė, Biržų kultūros centro informacijos specialistė
