Gamtoje yra savi dėsniai. Vienas iš jų – šiame pasaulyje viskas turi centrinę ašį, centrą, atskaitos tašką. Biržuose tokia centrine ašimi ar, kaip biržiečiai su pasididžiavimu sako, „miesto širdimi“ yra buvęs pašto pastatas. Nuo „pašto“ yra matuojami atstumai iki kitų miesto vietų, grįžtant iš didmiesčių, autobusų vairuotojų yra prašoma sustoti „prie pašto“, draugės eidamos į kavinę susitaria susitikti prie „pašto“, prie „pašto“ skiriami pirmieji pasimatymai… Ach taip, vis dar sklando legendos apie Biržų pašto karvelių nuotykius. Bet tai šių laikų istorijos, o tikroji šio pastato istorija prasidėjo 20 amžiaus pradžioje.
Žinomiausias ano meto Biržų verslininkas, fabrikantas Teodoras Jansonas, kuriam priklausė vilnos, linų ir grūdų apdirbimo kompleksas šalia Apaščios upės, 1903 metais mieste pasistatė dviejų aukštų mūrinį namą. Beje, tai buvo antrasis mūrinis namas Biržuose (pirmasis – dar Radvilų laikais statyta „baltoji aptieka“). Kaip ir kiti T. Jansono pastatai, raudonų plytų namas išsiskyrė centriniu rizalitu su trikampiu frontonu ir apskritu langu jame. Pastato langai arkų formos, fasadą juosia dekoratyvus plytų karnizas. Akylesni gali įžiūrėti pastate likusias sviedinių paliktas žymes, kai 1944 metais Biržai ne kartą ėjo iš rankų į rankas, vyko artilerijos šaudymai.
Šį mūrą ano meto biržiečiai vadino „Jansonų rūmais“, nors patys Jansonai juose niekada negyveno. Jų rezidencija buvo Naradavos (4 km nuo Biržų) dvare, kartais apsistodavo name prie jiems priklausiusio malūno, dabartinėje Malūno gatvėje. O miesto centre stovinčius rūmus Teodoras Jansonas nuomojo, kiti gi istorikai sako, kad padovanojo, perleido Biržų miesto reikmėms.
Rūmuose iki mūsų dienų yra išlikusios puošnios krosnys, mediniai ir teraciniai (mozaikiniai) laiptai su baliustradomis. O šiandien dar tuščių salių prieblanda šnabžda mums apie kadaise čia aidėjusį vaikų juoką, jaunuolių slaptus atodūsius, pakuždomis išsakytas svajones. Į sienas susigėrę telefoninių pokalbių nuotrupos, diktuojamų telegramų tekstų aidas, langai vis dar saugo iškilių asmenybių žvilgsnius į gražiuosius Biržus. Čia tiek visko būta…
Po lietuviškos spaudos atgavimo Biržų krašto žmonės ėmė veržtis į mokslą, „Vilniaus žinių“ laikraštyje rašė Biržų reformatų kunigas Povilas Jakubėnas. Kaip nerašys, jam pačiam, buvusiam draudžiamos spaudos platintojui, šis reikalas labai rūpėjo. Mokyklos steigimas nebuvo lengvas dalykas, reikėjo įveikti daugybę reikalavimų, leidimų, gauti finansavimą. Ilgai buvo sprendžiamas klausimas, ar kartu su berniukais galės šioje mokykloje mokytis ir mergaitės. Surinkus daugiau nei 400 parašų, buvo gautas palankus leidimas. Didelis vietos žmonių entuziazmas sulaukė sėkmės – 1908 metų gruodžio 9 dieną pramonininko Jansono namuose įvyko valdinės aukštesniosios pradžios (keturklasės) mokyklos atidarymo iškilmės. Ypač daug mokyklos steigimo klausimu dirbo evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Povilas Jakubėnas ir katalikų bažnyčios kunigas Kazimieras Rimkevičius. Šioje mokykloje dirbo abu kunigai. Mokiniai nešiojo uniformas ir metalinį ženklelį. Visi mokomieji dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Leidimą mokyti vaikus lietuvių kalbos iškovojo bene aktyviausias Biržų keturklasės mokyklos steigėjas Povilas Jakubėnas. Jis ją ir dėstė neatlygintinai. Aukštesnioji pradžios mokykla Biržuose veikė iki pat 1916 metų. Ją baigė keturios moksleivių laidos. Čia žinių sėmėsi, brendo, kūrybinį ar visuomeninį kelią pradėjo tokie šiandien žinomi žmonės kaip poetai Kazys Binkis ir Julius Janonis, rašytojas Kazys Kiela, kompozitorius Motiejus Budriūnas ir vienas iš pirmosios dainų šventės 1924 metais Kaune organizatorių Apolinaras Likerauskas, kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyviai Jonas Nastopka, Jurgis Atstupėnas, generolas Kazys Ladiga, visuomenės veikėja Stefanija Paliulytė-Ladigie-nė, agronomas, žurnalo „Artojas“ leidėjas Alfonsas Žukauskas ir kiti gimtajam Biržų kraštui ir Lietuvai nusipelnę žmonės.
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metais, kunigų Kazimiero Rimkevičiaus ir Juozo Janilionio bei kitų asmenų, susibūrusių į katalikiškos švietimo draugijos „Saulė“ Biržų skyrių, pastangomis buvo įsteigta „Saulės“ gimnazija. Iki 1919 m. ją finansiškai išlaikė „Saulės“ draugija, vėliau finansavimą perėmė savivaldybė. Ir, žinoma, Biržų „Saulės“ gimnazija savo istoriją pradėjo čia, Jansonų rūmuose. Išaugus gimnazijai, buvęs komiteto pirmininkas kunigas Povilas Jakubėnas organizuoja draugiją gimnazijos rūmams statyti. 1930 metų valstybės biudžete skiriamos lėšos Biržų gimnazijos rūmams statyti, statybą imasi kuruoti pati Švietimo ministerija, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.
Jansonų namus 1930 metų rudenį nupirko tarpukario Lietuvos Susisiekimo ministerija. O 1931 metų vasario pradžioje į juos persikėlė paštas. Pačioje pradžioje pastato antrame ir trečiame aukštuose dar buvo gimnazija, o nuo 1931 metų rugsėjo, gimnazijai persikėlus į naujus rūmus Dirvono (dabar Vytauto) gatvėje, ištisus 88 metus čia buvo Biržų paštas. Kas dabar suskaičiuos, kiek pašte buvo gauta ir išsiųsta laiškų, telegramų, kiek laukta tarpmiestinių telefono pokalbių, kiek biržiečiai prenumeravo, pirko laikraščių, žurnalų, vokų. Pačiame Biržų centre gyvenimas virė liūdnai, linksmai, šventiškai, kasdieniškai, viltingai…
Ir dabar, 2019 metais paštui išsikėlus į kitas patalpas, šis istorinis Biržų pastatas viltingai laukia savo naujų šeimininkų. Kaip ir prieš šimtmetį, viskas klostosi sunkiai, sudėtingai, bet biržiečiai – atkaklūs žmonės. Šiuo metu pastatas vėl yra Biržų rajono savivaldybės nuosavybė. Tikimasi, kad čia persikels Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, kurios svarbi dalis yra Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras. Ilgą Biržų miesto istorijos dalį saugančios nuščiuvusios salės tyliai laukia vaikų juoko, jaunimo idėjų, renginių šurmulio, senolių įdomaus poilsio. Jansonų rūmai buvo statyti Biržų gyvenimui, ne užmarščiai.
Liuda Prunskienė
