Praėjusį trečiadienį savo šalies Nepriklausomybės dieną minėjo Biržuose apsigyvenę pabėgėliai nuo karo Ukrainoje.
Kiekviena tauta turi savo kelią ir savo istoriją. Kaip ir žmonės, kurie bėgdami nuo karo prieglobstį rado Biržuose. Tokius žodžius praėjusį trečiadienį ištarė viena jauna moteris, ką tik kirtusi kelių šalių sienas ir su šeima pabėgusi nuo bombų, kritusių šalia jos namų.
Šie žodžiai – ne tik apie Ukrainos ir kiekvienos šios karo paliestos šalies šeimos tragediją. Tai žodžiai ir apie mūsų šalį, Lietuvą, turėjusią savo istorinį kelią, gerai suprantančią nepriklausomybės kainą. Ir galbūt todėl be jokios naudos sau, anot Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, tebeskubančios padėti Rusijos užpultos šalies žmonėms.
Praėjusią savaitę Ukrainos Nepriklausomybės dieną minėjo Biržuose apsigyvenę karo pabėgėliai. Kai kurie rugpjūčio 24-osios vidurdienį atėjo prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę ir kartu su biržiečiais giedojo savo šalies tautinį himną. O vakare susirinko Biržų evangelinio tikėjimo krikščionių – sekmininkų bažnyčios patalpose J. Basanavičiaus gatvėje.
Būtent čia nuo pirmųjų karo pabėgėlių atvykimo dienų kiekvieną savaitę nustatytomis valandomis renkasi ukrainiečiai. Čia jie gali bendrauti, dalintis problemomis ir džiaugsmais, gauti informacijos, pasivaišinti, o jų mažyliai – pažaisti ir atsipalaiduoti.
Sveikino, linkėjo, dėkojo
Kad susibėgimas yra šventinis, liudijo suneštinių vaišių stalas ir ant jo stovinti mėlynu kaspinu perrišta saulėgrąžų puokštė. Šventiškai, kiek tik įmanoma, pasipuošė susirinkę ukrainiečiai ir jų vaikučiai.
Buvo ir keli jauni vyrai, kurie sugebėjo iš okupuotų Ukrainos teritorijų pasprukti nuo priverstinio paėmimo į Rusijos kariuomenę.
Viena moteris bene visą susitikimo laiką praverkė – su gausia šeima į Biržus ji buvo atvykusi vos prieš kelias valandas.
Kitos moterys, Biržuose gyvenančios jau kelis mėnesius, šeimininkavo virtuvėje.
Prieš kelias dienas su dviem dukrytėmis atvykusi ukrainietė Liuba, muzikos mokytoja, akompanavo giedant ukrainietišką maldą…
Su Ukrainos Nepriklausomybės diena visus susirinkusius pasveikino Biržų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Audronė Garšvaitė, administracijos direktorė Irutė Varzienė.
„Dauguma lietuvių ir dauguma biržiečių palaiko ukrainiečius. Aišku, problemų yra ir jų bus. Gyvenimas eina. Jūs pabūnate čia, irgi susiduriate su problemomis, kaip ir lietuviai, kurie čia gyvena nuolat.
Ne taip, kaip reikia, dirba ir biurokratija, ir migracijos tarnyba. Dėkoju savivaldybėje dirbančiai Sandrai, kuri ne tik kaip specialistė, bet ir visa širdimi padeda jums“, – kalbėjo Irutė Varzienė.
Rajono vadovė dėkojo labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa“ direktorei Verai Šnarienei, kuri apsiėmė globoti ukrainiečius, juos remia, suteikia patalpas susitikimams. Taip pat Biržų pagalbos centro direktorei Reginai Židonienei ir Amerikos paramos organizacijos „Gifts of Grace“ vadovei Libby Myers, kurios jau ilgą laiką padeda ne tik ukrainiečiams, bet ir biržiečių šeimoms.
Regina Židonienė papasakojo, kaip Biržų pagalbos centro rėmėjai į Biržus siuntė maistą nuo karo bėgantiems žmonėms. Amerikiečiai rėmėjai atsiuntė pinigų nupirkti pabėgėlių vaikams naujų rūbų, o dabar – nupirkti mokyklinių reikmenų.
„Mokyklinius reikmenis knygyne „Pegasas“ atsiėmė ne visi mokyklas lankantys ukrainiečių vaikai. Eikite ir pasiimkite, ko reikia mokyklai. Vienam vaikui skirta 50 eurų“, – ragino R. Židonienė.
Vaišino nacionaliniais valgiais
Pagalbos Biržuose sulaukę ukrainiečiai lietuviams atsilygina tuo, kuo gali. Šįkart trys moterys pagamino ir pavaišino ukrainietiškais nacionaliniais valgiais. Ne, ne ukrainietiškais barščiais, kurių daug biržiečių jau ragavo.
Ukrainietės gamino koldūnus su virtomis bulvėmis. Tai yra Poltavos krašto nacionalinis valgis. Juos gamino dvi iš šio krašto atvykusios Oksanos ir Jelena.
Neatsiliko ir biržiečiai: Rūta Berlinskienė visus vaišino belgiškais vafliais su lietuviškomis šilauogėmis ir braškėmis – šis patiekalas ypač patiko vaikams.
Sugrįžti kol kas neįmanoma
Oksana iš Poltavos į Biržus liepos mėnesį atvyko su šešiolikmete dukra. Jos apsigyveno Biržų technologijų ir verslo mokymo centro bendrabutyje. Oksana jau rado darbą – vienoje įmonėje pakuoja saldainius.
„Kai bėgome iš Ukrainos, galvojome, kad karas greitai baigsis. O, pasirodo, tai tęsiasi ir tęsis dar ilgai“, – kalbėjo moteris.
Jos vyras, dėl kurio moteris labai nerimauja, liko Ukrainoje. Miestas, kur jie gyveno, yra nuolat bombarduojamas.
„Biržuose viskas gerai. Labai ačiū lietuviams už pagalbą“, – kalbėjo moteris.
Didelių reikalavimų savo gyvenimo sąlygoms ji nekelia – svarbu, kad yra kur permiegoti ir pasigaminti valgio.
Oksanos dukra labai nori sugrįžti į namus, tačiau jos supranta, kad tai kol kas neįmanoma.
Laukia karo pabaigos
Neįgalus pensininkas Grigorijus, lydimas dukros Jelenos, atvyko iš Donecko srities.Ten nuolat vyksta karo veiksmai.
Vieną dieną šeimos nariai tiesiog susirinko krepšius, atidavė namų raktus kaimynams, kad prižiūrėtų augintinius, ir išvyko.
Jelena norėtų dirbti, bet insultą patyrusio ir aplinkoje sunkiai besiorientuojančio tėčio ji negali palikti vieno.
„Esame dėkingi lietuviams. Kur ėjome, mums padėjo. Perduokite visiems lietuviams didelę padėką. Džiaugiamės geru elgesiu su mumis“, – sako Jelena.
Moteris kalba, kad jų šeimai labai daug padėjo Arūnas iš Anglininkų, Sandra Balčiūnienė, policijoje dirbančios moterys. „Ir gydytoja Marija iš 305 kabineto“, – sako ukrainietė.
Bendrabutyje, kuriame jie gyvena, šiuo metu pradėjo trūkti indų, kitų buičiai reikalingų daiktų, nes pastarosiomis dienomis atvyko daug žmonių.
Tačiau ji sako, kad daug lietuvaičių atveža visko, ko trūksta. Ir indų, ir maisto produktų.
Daug padeda ir bendrabučio komendantas, ir budėtojai – jei ko reikia, iškart kreipiasi į juos ir sulaukia paramos. Ir į savivaldybėje dirbančią Sandrą.
Pašnekovės žiniomis, šeimos namai Ukrainoje dar liko. Bet mieste sunaikintos mokyklos, įmonės, nėra dujų ir elektros.
„Manau ir tikiuosi, kad iki Naujųjų metų viskas baigsis. Kai viskas baigsis, jūs pas mus atvažiuokite“, – kalbėjo ukrainietė.
Bijo, kad išgirs sprogimus
Jauni ukrainiečiai Julia ir Dmitrijus su mažamečiais sūnumis Kirilu ir Marku dar tik šešias valandas buvo Biržuose. Su jais atvyko Julios tėvai ir sesuo su sūnumi.
Gausi šeima, kaip ir dauguma pastaruoju metu atvykusių ukrainiečių, apsistojo bendrabutyje.
Julia nuolat verkė – sakė, tai buvo ir nuovargio, ir skausmo, ir džiaugsmo ašaros.
Šeima atvyko iš Charkovo. Pasak jų, šiuo metu ten gyventi neįmanoma, nes nuolat šaudoma ir bombarduojama. Keliais pro jų miestą nuolat dundėdavo rusų okupantų technika. Tad vienu metu tiltai, kad rusai negalėtų gabenti savo amunicijos, buvo susprogdinti.
Šeimos nariai sprendimą išvykti priėmė prieš mėnesį. Sakė, ką galėję, pardavę, nes reikėjo surinkti pinigų pavežėjams. Kurį laiką jiems teko gyventi ir rūsiuose, nuolat būti be ryšio ir interneto, maisto, sudėtinga buvo paimti net tėvų pensijas.
Iš Ukrainos jie bėgo kirsdami Rusijos sieną. Pasieniečiams sakė, kad vyksta į Rusijos gilumą. Bijojo atskleisti savo pažiūras, nes žinojo, kad tie, kurie pasisako už laisvą Ukrainą, paimami į stovyklas ir bandomi „perauklėti“.
Iš tiesų kelias į Biržus buvo sudėtingas. Jiems teko važiuoti pro Maskvą, vėliau dar kartą kirsti Rusijos sieną ir per Latviją pasiekti Lietuvą.
„Liūdna ir kartu džiaugsminga čia būti. Mums keista, kad už lango niekas nesprogsta, vis norisi pritūpti“, – kalbėjo Dmitrijus.
Su šeimos nariais bendravusi Irutė Varzienė pasakojo, kad būtent dėl pabėgėlių buvo priimtas sprendimas per Biržų miesto šventę nesprogdinti fejerverkų, o surengti lazerių šou. Mat bet koks sprogimo garsas pabėgėlius vis dar gąsdina ir verčia jaustis nejaukiai.
Priėmė labai gerai
Julia yra manikiūrininkė, tad darbą Biržuose tikisi rasti. Jo ieškos ir sutuoktinis.
Vienas sūnus lankys vaikų darželį, vyresnėlis – mokyklos penktą klasę.
Berniukas labai apsidžiaugė sužinojęs, kad mokykloje, kurią jis lankys, yra daugiau ukrainiečių vaikų, čia yra ir ukrainietiškai kalbanti mokytoja.
„Ukrainos nepriklausomybė mums reiškia laisvę. Šiuo metu ten, kur buvome, nebuvome laisvi“, – kalbėjo Julia ir Kirilas.
Kirilas svarsto, kad, jeigu jis iš Lietuvos bus pakviestas kariauti už savo šalį, negalės pasakyti „ne“. O dabar tikisi su šeima kaip įmanoma patogiau įsikurti.
„Nežinojome, kaip mus priims, bet priėmė labai gerai. Galvojome, kad nebūsime reikalingi, nenorės mūsų. Bet mes visi gi turime savo kelius ir savo istoriją“, – kalbėjo Julia.
Atvyksta nauji pabėgėliai
Kol buvo rengiamas straipsnis spaudai, į rajoną plūdo nauji pabėgėliai iš Ukrainos. Praėjusį šeštadienį atvyko vienuolika ukrainiečių. Jie buvo apgyvendinti Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriaus bendrabutyje.
Biržų rajono savivaldybės ekstremalių situacijų operacijų centro materialinio techninio aprūpinimo centro vadovė Sandra Balčiūnienė sakė dar nežinanti, kiek tarp paskutinių atvykusiųjų yra vaikų. Kol kas dar nebuvo žinoma, iš kurios Ukrainos dalies jie atvyko. Šeštadienį atvykusius ukrainiečius apgyvendino bendrabučio budėtoja.
Pirmadienį S. Balčiūnienė skubėjo į Vabalninką su pabėgėliais susipažinti ir spręsti jų gyvenimo klausimų.
Biržų rajone šiuo metu gyvena 170 nuo karo pabėgusių Ukrainos gyventojų.
