„Gausioje sudėtingo likimo Šernų giminėje palikuonių daug. Tačiau vieną kūdikėlį – mažąją Gertrūdą, kuriai per 1998 metų Kūčias sukako tik 3 mėnesiai, manau, būtina paminėti. Tai jos tėtis – Tomas Šernas, išgyvenęs baisiąją Medininkų tragediją. Ištikimoji Tomo sužadėtinė Rasa nepalūžo ir išslaugė savo mylimąjį. Jų šeima dabar augina dukrelę Gertrūdą. Gyvenimas tęsiasi…“ – taip 1999 metų balandį buvo rašyta Lietuvos evangelikų reformatų išeivijoje leistame žurnale „Mūsų sparnai“.
Kalbamės su 24 metų Vilniuje gyvenančia Gertrūda Šernaite – Juršėne. Laisvu jaunu žmogumi, kuris dar negimęs tapo didelės ir sudėtingos nepriklausomos Lietuvos istorijos dalimi.
– Gertrūda, ar daug žmonių, su kuriais susitinkate ir bendraujate, žino stebuklingą Jūsų atsiradimo istoriją? Kaip sureaguoja, kai sužino, jog esate būtent tų tėvelių – Tomo ir Rasos Šernų – vaikas?
– Na, mano atsiradimo istorija nėra stebuklinga. Namie turime kažką panašaus į archyvą – laikraščius, žurnalus, kur buvo rašoma apie mano tėtį, mūsų šeimos istoriją, mano gimimą. Tai vienas iš būdų, kaip vaikystėje sužinojau, kad mano šeima yra įvardijama kaip ypatinga, bet man ji tiesiog mano šeima. Kitokios patirties, tarkim, turėti vaikštantį tėvą, aš neturėjau, tad įsivaizduoti negaliu ir visai nenoriu.
Sužinojus, iš kokios šeimos esu, kartais susilaukiu stiprių reakcijų, bet tai irgi yra natūrali gyvenimą nei pasunkinanti, nei palengvinanti mano patirties dalis.
Neieškau progų apie tai papasakoti, gal kažkas ir ieškotų. Juk mane supantys žmonės su manimi renkasi bendrauti dėl to, kokia esu aš. Dalis to, kas esu, aišku, yra mano šeima, taigi draugams pasipasakoju, kaip ir jie man. Žinoma, jei kas paklausia, su malonumu atsakau. O mano draugai mano tėvus žino pirmiausia kaip žmones, o ne kaip istoriją.
– Vis tik tėčio ir mamos gyvenimo istorija jus lydėjo nuo pat kūdikystės. Kada supratote, jog tai nėra tik Jūsų šeimos, bet ir visos Lietuvos istorija?
– Dar nesupratau, dar daug ko nesuprantu. Suprantu gal nebent tai, kad nepriklausomybės kovų istorijas pamiršti – labai pavojinga, lygiai taip pat pavojinga, kaip lietuvybę perdėtai iškelti. Mano tėtis į visas pernelyg patriotines tendencijas reaguoja griežtai.
Žmonės, kovojantys Ukrainoje, yra tokie patys istorijos kūrėjai kaip ir mano tėtis – tai labai drąsūs žmonės, kurie bijo, bet ryžtasi aukoti savo gyvybes ir sveikatą už nepriklausomybę, už laisvę, demokratiją.
– Papasakokite apie savo tėtį, evangelikų reformatų kunigą Tomą Šerną. Koks jis yra tėtis, kokių jo patarimų gyvenime esate labiausiai klausiusi?
– Mano tėtis yra toks, kuris leidžia neklausti ir neklausyti patarimų, ir todėl aš jų klausiu ir klausau.
Diskutuojant feminizmo temomis man kartais būdavo sunku suprasti seksizmo, perdėm patriarchalinės visuomenės problemas, ir dėl to „kaltinu” savo tėvus.
Visai neseniai suvokiau, kad visai nedaug merginų turi tokį sveiką, emociškai atvirą, šiltą santykį su tėvu. Be abejo, jei kažko nepatyrei ar nesupranti, visai nereiškia, kad tai neegzistuoja, netgi atvirkščiai – diskutuoti diskriminacijos temomis būtina būtent todėl, kad įvairūs žmonės turi įvairių patirčių, kartais tos patirtys turi tendencijas ir t.t. Nesu girdėjus, kad mergina turi rengtis, elgtis kažkaip iš esmės kitaip nei vaikinas, ar kad negali vadovauti. Man tai keisti, nauji dalykai, kurių augant man tėvai neskiepijo, ir visai nežinau, kaip į juos reaguoti.
Žinoma, tai neesminis aspektas iš to, kaip mane tėvai auklėjo, bet visgi labai svarbus. Turbūt yra daug tokių tvirtų, protingų tėčių kaip mano, bet tokių, kurie išdrįsta verkti, – nedaug. Pamenu, kai kažkada paauglystėje žiūrėjau filmuką „Princesė ir varlius“ ir jo kulminacijoje mirus vienam pagrindinių veikėjų – vabaliukui – pradėjau verkti. Tėtis pradėjo verkti kartu, man tai labai šviesus, svarbus atsiminimas. Žodžiu, visada jaučiausi gerbiama, išklausyta, į mano keliamas idėjas (ir labai kvailas) visada buvo atsakoma rimtai, lyg visaverčiam oponentui. Kartu mane mokė gerbti ir išklausyti Dievo balsą.
– Ar Jūsų gyvenimo pasirinkimams įtakos turėjo tėveliai?
– Aišku, visi tėvai turi įtakos, norisi jiems paklusti arba prieštarauti.
Aš baigiau grafikos studijas Dailės akademijoje. Šiuo metu studijuoju religijos studijų magistrą Vilniaus universitete.
Tėčio bibliotekoje yra daug knygų. Vaikystėje jas, padėtas žemai, kad tėtis pasiektų, apžiūrinėdavau ir aš, vien perskaičius jų pavadinimus, pasijausdavau protingesnė. Dabar skaitau jau ne tik pavadinimus, o ir jų tekstus – iš paslaptingo vaikystės vaizdinio šios knygos tampa pažinimu, užfiksuotomis idėjomis, kurių dalis man atrodo geros, dalis – nelabai.
Mama turi gerą skonio, estetikos jausmą. Iš jos perėmiau drąsą derinti, kurti, keisti aplinką, eksperimentuoti su spalvomis. Taigi, abu tėvai netiesiogiai turėjo įtakos studijų pasirinkimams.
– Esate aktyvi evangelikų reformatų bendruomenės narė. Ką Jums reiškia šis tikėjimas ir buvimas šioje bendruomenėje?
– Norėčiau būti aktyvesnė bendruomenės narė, nei išeina. Šis tikėjimas ir ši bendruomenė man reiškia labai daug. Per tikėjimą aš interpretuoju realybę, nežinau, kas gali būti svarbiau. Labai mėgstu su tikinčiaisiais kalbėti apie tai, kas Bažnyčioje blogai, ir su netikinčiais apie tai, kuo ji įdomi. Norėčiau prisidėti prie tokios Lietuvos, kurioje mano socialinio rato žmogus krikščionybės nelaikytų rūbu, kurį jau išaugo Europa, o tikintieji mokėtų kalbėtis be nuolatinio noro įtikinti. Reformatų bažnyčia Lietuvoje turi labai turtingą istoriją, o jos teologija man priimtiniausia.
– Jūs esate jaunimo organizacijos „Radvila“ vadovė. Praėjusią vasarą buvote vaikų stovyklos Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškyje, direktorė. Jums svarbu būti su vaikais, juos mokyti tikėjimo ir gražaus buvimo tiesų?
– Aš užaugau šiose stovyklose, į jas važiuodavau kaip stovyklautoja, vadovė ir dabar kaip jos direktorė. Nuostabus dalykas, kuris nutiko „Nemrado“ stovyklose vaikystėje, kur išmokau būti su žmonėmis, visai nepanašiais į mane, su jais kartu kurti ir susidraugauti. O vaikams norisi suteikti savaitę, kada jie būtų išklausomi, mylimi ir galėtų pailsėti nuo visai ne vaikiškų šiuolaikinių idėjų, įvaizdžių triukšmo. Su didele pagarba mažam mąstytojui parodyti, kad egzistuoja Biblija, gal jis kada tai prisimins.
– Ar Nemunėlio Radviliškio krašte, iš kurio kilusi tėčio giminė, kur palaidotas ir Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras J. Šernas, jaučiatės sava? Ką aplankote, kai atvykstate į šį kraštą?
– Į Biržų kraštą tenka atvažiuoti tik vasaromis, per stovyklas. Jau esu sakiusi, kad man Nemunėlio Radviliškis – pasaulio kraštas. Tokia gerąja simboline prasme.
Visi stovyklos stebuklingi nuotykiai, išbandymai ir sutinkami personažai verčia keistis, žinau, kad į Apaščią ne viena žvelgiu tarsi pasakos herojaus akimis. Visi stovyklos vadovai atvyksta čia nežinodami, kas jų laukia, patyrę nuotykių ir įveikę išbandymus tarsi tampa herojais, grįžta iš kelionės su naujais draugais ir išmintimi. Tokia prasme man tai pasaulio kraštas.
Užėjus į kapinaites pajaučiu šilumą, aplankius prie pat esančią masinę žydų kapavietę pajaučiu siaubą.
– Kas Jums yra Nepriklausomybės akto signataras Jokūbas Šernas? Koks jūsų santykis su šia istorine asmenybe?
– Aš esu Jokūbo Šerno giminaitė, bet niekaip neišmokau atsiminti, kaip tiksliai mes su juo giminystės ryšiais susiję.
Man asmeniškai šiuo metu įdomesnė asmenybė yra jo brolis Adomas Šernas, palaidotas tose pačiose Nemunėlio Radviliškio kapinėse. Jis, beje, ir pasiūlė Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto deklaracijoje parašyti žodį „nepriklausomybė“. Jis visą gyvenimą buvęs evangelikų reformatų kunigu, prieš mirtį išsižadėjęs kunigystės. Gali būti, kad taip padarė sovietiniais laikais norėjęs savo augintinei suteikti geresnio gyvenimo galimybę. Tai buvo be galo apsiskaitęs žmogus, kurio sudarytą giesmyną ir dabar naudoja Lietuvos evangelikų reormatų bažnyčia.
– Esate menininkė, dažnai dirbanti su neįgaliais vaikais. Kuo ši veikla Jums išskirtinė?
– Su neįgaliais vaikais dirbti teko labai mažai, bet šiaip su meninėmis edukacijomis vaikams gana daug. Sunku įvardyti, kas yra menas, dar sunkiau – ką jis reiškia man, rodos, vaikams tai išeina organiškiau, todėl man su jais dirbti ir įdomu.
– Papasakokite apie savo šeimą. Kokias pagrindines tiesas iš savo tėvelių gyvenimo pritaikote savo šeimoje?
– Turiu vyrą, su juo kartu jau daugiau nei šešerius metus, jis mano geriausias draugas. Turim „kompaktišką” šuniuką chihuahua, vardu Burtas. Pagalvojus apie vertybes, kažkodėl iš karto į galvą atėjo keliavimas bei pagalba artimoje aplinkoje esantiems, kuriems tos pagalbos reikia.
– Gertrūda, kas Jums, laisvam jaunam žmogui, yra Vasario 16-oji?
– Atsiminti šią dieną labai svarbu, gal ji kaip tik yra apie bendruomenę, jautimąsi dalimi šalies ir jos istorijos. Todėl ši šventė man nelabai asmeniška.
Laisvė – turbūt kažkas, ką galima apginti fronte, deklaruoti pasirašant, bet po šių įvykių reikės diena iš dienos dėl jos dirbti. Demokratinė laisvė – tai jaustis saugiai šalia žmonių, kurie yra visai kitokie nei tu, išpažįsta kitą religiją, yra kitos orientacijos, odos spalvos, tai kai kam sunku, bet demokratija ir neturi būti lengva.
– Mūsų šalis bei jos žmonės išgyvena daug nerimo dėl geopolitinės situacijos, rinkimų, pandemijų. Kur Jūs pirmiausia remiatės stiprybės, ramumos ir kur linkėtumėte jos rasti kitiems?
– Išties daug nerimą keliančių dalykų politiniame Lietuvos lauke. Jei šeimų maršas man atrodė šiek tiek juokingas reiškinys, tai nacionalinio susivienijimo partija visai nekelia juoko. Iš vienos pusės – ramybės ieškau Dieve, bet jaučiu, kad tai lengvas, nors ir nuoširdus atsakymas. Kur kas sunkiau ir, mano nuomone, logiškiau politinėse diskusijose atsitraukti nuo išpažįstamos religijos, juo labiau dėl to, kad Lietuva jokios oficialios religijos neturi. Lyginti šaltinius, išklausyti skirtingas nuomones, klausyti faktų, savo srities specialistų, statistikos, o ne to, kas derėtų prie iš anksto susidarytos nuomonės. Trokšti, kad visi gyventų pagal tave, – nei demokratiška, nei krikščioniška. Ramybės dar gaunu, kai aukoju Ukrainai.
