Į devintą dešimtį įkopusi Genovaitė Danutė Stankevičienė, gyvenanti Vabalninko seniūnijos Ramongalių kaime, sako nėra mačiusi jūros. Bet ji niekur važiuoti ir nenorinti – džiaugiasi ramiu buvimu namuose. Tai liudija ir nuolat jos veidą puošianti šypsena.
Ramybės moteris tikrai užsitarnavo: kelis dešimtmečius ji darbuose sukosi kaip voverė rate. Tą daryti reikėjo, nes šeimoje užaugo ir į gyvenimą buvo palydėti devyni vaikai.
„Vaikus reikia auklėti savo pavyzdžiu, mokant dirbti“, – receptą, kaip dorais žmonėmis išauginti savo vaikus, siūlo ramongalietė.
Slapstėsi nuo trėmimų
Genovaitė kilusi iš Šiaulių rajono, Gruzdžių kaimo. Gimė 1940-aisiais.
Moteris prisimena, kad jos tėvai po karo buvo pasitraukę iš namų, slapstėsi nuo trėmimo į Sibirą. Genovaitės tėtis Liudvikas Andriukaitis 1948 metais dingo be žinios. Jos jauniausia sesuo tuo metu buvo vos trijų mėnesių.
Mama liko su trimis mažametėmis dukromis. Iš pradžių ji dar bandė suktis namuose. Vėliau nieko kito nebeliko, kaip eiti į kolūkį dirbti, kad galėtų vaikus išlaikyti.
Genovaitė mokyklą lankė keturias žiemas. Kitu laiku padėdavo mamai – malkas nešdavo, karves, veršius šerdavo.
Vos keturiolikos išėjo gyventi pas svetimus žmones, dirbo aukle, saugojo tų šeimų vaikus. Genovaitės sesutę užaugino giminaičiai. Tik jaunylė užaugo su mama, ją įsidukrino patėvis. Vėliau dar gimė brolis.
Pašnekovė sako, kad po tėvo žūties motina visiškai pasikeitė. Atrodė, kad jei netgi nerūpi, kaip dukros gyvena, jos elgesys atrodė toks, tarsi vaikams sakytų – kaip norit, taip gyvenkit. Mergaitės jautėsi taip, tarsi mama jų nemylėtų.
Todėl, kai Genovaitė pati tapo mama, sakė stengusis atiduoti viską, kad vaikai šeimoje jaustųsi kitaip nei ji vaikystėje.
Apie santuoką niekam nesakė
Genovaitei buvo 19 metų, kai ji susipažino su būsimu vyru Juozu. Jis, suvalkietis, tuo metu tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Pora susipažino šokiuose Šiauliuose.
Po trejų tarnybos metų Juozas grįžo ir vėl susitiko su patikusia mergina. Nuo to laiko jie nesiskyrė. Niekam nieko nesakę nuėjo į santuokų rūmus ir susimetrikavo. Vėliau nuvyko į Kužius, „paėmė šliūbą“. Tik tuomet vyrą ji pristatė savo mamai.
„Iš pradžių pasirodė, kad geras vyras, bet po to visko buvo. Bet atrodė, kad taip reikia – nubėgęs svetur nieko gero nenuveiksi“, – kalba moteris.
Sutuoktiniai dirbo kolūkyje. Ji – fermoje prie karvių, jis buvo vairuotojas, atliko ir kitus darbus. Gyvenimo vietą šeima keitė kelis kartus.
Į Biržų rajoną, Ramongalius, kaip sako, į paskutinę stotelę, šeima atsikraustė prieš keturiasdešimt metų. Ieškojo lengvesnio duonos kąsnio. Tuo metu vyresnieji judviejų vaikai jau buvo išėję iš namų, kiti mokėsi Vabalninko mokykloje. Ramongaliuose gimė ir jauniausia sutuoktinių dukrytė Rimutė.
Gimė devyni vaikai
Genovaitė su vyru Juozu, kuris mirė prieš trylika metų, kartu išaugino devynias atžalas. Mama vardija visus vaikus: Vilma, Laima, Birutė, Danutė, Gintautas, Juozas, Daiva, Rima, Rasa.
„Jau geriau neklausk, kiek turiu anūkų“, – sako moteris. Jų 17. Ir keli proanūkiai.
Pašnekovė džiaugiasi, kad visi jie turi veiklos – vieni dirba, kiti studijuoja. Niekas nebūna be užsiėmimo.
Daugiavaikė mama Ramongaliuose šiuo metu gyvena su sūnumi Juozu. Tame pačiame kaime savo namus puoselėja ir viena dukra.
Dvi dukros išvykusios į užsienį, kiti vaikai gyvena Lietuvoje.
Genovaitė sako neturinti visų savo vaikų ir anūkų bendros nuotraukos. Mat vienu metu niekada visi nesuvažiuoja. Vaikai mamą sveikino visai neseniai, balandžio 4 dieną – tąkart ji šventė savo gimtadienį.
„Man jau eina 85-ti“, – sako moteris.
Grįžusi iš darbo sudėjusi rankų nesėdėjo
Genovaitės Danutės Stankevičienės dienos šiandien daug ramesnės nei tuomet, kai augo vaikai. Kai sūnus ryte išvažiuoja į darbą, moteris neskubėdama užkuria krosnį, tvarkosi namuose, žiūri televizorių, gamina maistą. Kai kada su kaimynais pasišneka. Taip ir vakaras ateina.
Nuo praėjusių metų sako jokių gyvuliukų nebelaikanti ir daržų nebeturinti. Draugiją palaiko šuniukas ir katinas.
Genovaitė sako, kad sveikatos neturi daug. Abi kojos operuotos, tad sunkiai vaikšto.
Prieš kelerius metus sūnus ją nuvežė pasižiūrėti Kupiškio marių. Siūlė anūkė nuvežti prie jūros, kurios nėra mačiusi, bet Genovaitė atsisakiusi. Sako, nenorinti iš namų toliau judėti, nes ir sveikatos nėra, ir ramybe pasidžiaugti norisi. Tiesa, į vieną kitą kaime vykstantį renginį nueina ir būtinai švenčia Jonines.
„Gyvenime daug teko dirbti. Rasytei gimus, išėjau į darbą, kai jai vos du mėnesiai buvo. Palieku pieno kokiai dukrai ir 3.30 valandą ryto – į fermą. Pati lėkiau, kad tik vaikams būtų ko pavalgyti. Grįžusi iš darbo vėl namie dirbdavau“, – prisimena moteris.
Kai vaikai paaugo, buvo lengviau. Jie mamai labai daug padėdavo namų ruošoje. Mamai tereikėdavo tik paskirstyti darbus ir žiūrėti, kaip jie atliekami.
Vieni vaikai melždavo namuose laikomas tris karves, kiti šerdavo kiaules. Mergaitės indus plaudavo, kambarius valydavo.
Vienintelis gausios šeimynos mamos pasižmonėjimas būdavo nebent nueiti į mokyklą, į tėvų susirinkimą. Grįždavo – ir vėl į darbus.
Vaikams linki gražiai gyventi
Genovaitė Danutė Stankevičienė neslepia, kad ją gyvenime labiausiai džiugina vaikai. Ji visuomet laukia jų atvažiuojančių. Supranta, jei kuris ir dažniau negali atvykti – juk visi turi savo gyvenimus ir darbus.
Vaikams sako, kad jai nevežtų jokių dovanų – „geriau kokį gerą žodį iš jų išgirsti“. Vaikai dažnai atvyksta mamos neįspėję, kad ji ilsėtųsi ir valgių neruoštų. Patiekalų jie atsiveža patys. Ir niekada nepamiršta mamai padovanoti gėlių, kurias ji labai mėgsta.
Gausios šeimynos mamai didžiausia laimė, kad jos visi vaikai gyvi, sveiki, augina gražius vaikus. Ji pati nesikiša į vaikų gyvenimą, nė vienam nepatarinėja, kaip ir su kuo gyventi – mano, kad tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Tik vaikams sako, kad jie darniai gyventų, nesibartų, nesimuštų ir vaikus gražiai augintų.
Moteris sako, kad jai mama sotesnio gyvenimo neparūpino, o ir ji turtų savo vaikams nesukrovė – jie patys susikūrė gyvenimus. Bet akivaizdu, kad devynis vaikus išauginusi motina jiems įdavė neįkainojamos vertės dovaną – pavyzdį, kaip reikia gyventi.
„Jie augdami matė, kaip aš lėkiau, dirbau. Juk auklėji savo pavyzdžiu. Girdžiu, daug kas skundžiasi, kad darbo neranda. Taip nebūna. Mano visi vaikai dirba. Jei nori, darbo visuomet turėsi“, – sako daugiavaikė mama.
Genovaitė Danutė įsitikinusi, kad gerus vaikus galima išauklėti tik pačiam rodant pavyzdį ir lenkiant juos prie darbo. Kad nuo mažų dienų žinotų duonos skonį ir vertę.
