Jono Petronio nuotr.
Dvejus metus vyksta karas Ukrainoje. Šiuo metu jo eiga krypsta ne į gerą pusę. Ukrainos klausimu pasaulis irgi ne vieningas. Vis dažniau girdime kalbų apie galimą Rusijos karą su NATO, pasirengimą jam.
Kokia Lietuvos situacija šiame kontekste? Ar dar gyvename iliuzijų pasaulyje, kad viskas kažkaip susitvarkys? Gal tam ir ruoštis ypatingai nereikia. Valdžia rengia pilietinio pasipriešinimo strategiją, bet ar šios nuostatos pasiekia visus Lietuvos gyventojus.
Ar galime šiuo sudėtingu laikotarpiu pasikliauti Europos Sąjungos bendrija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis? Ar pasaulis išmoko tam tikras pamokas per dvejus Rusijos agresijos Ukrainoje metus?
Tais klausimais pasikalbėjome su istoriku prof. Egidijumi Aleksandravičiumi.
Apie nerimą, baimę ir ramybę
Nerimas, anot E. Aleksandravičiaus, natūrali žmogaus būsena. Tik reikia turėti stiprybės įveikti jo perteklių, kuris sustingdo valią veikti. Gali padėti vidinė išmintis ir rimtis.
„Ne tiek esame ištvėrę! Žinoma, karu niekas negali džiaugtis. Tik nereikia tiek išsigąsti, kad nustotum galvoti, ką žmogus gali nuveikti. Netapatinkime valstybės su valdžia, atsikratykime mentaliteto, kad valdžia viską gali, už mus viską padarys, o mes nieko negalime. Turime Tėvynę, savo žemę, vieni kitus. Ne kartą įrodėme, kad sudėtingais valstybei momentais galime susitelkti, koncentruoti valią, susitarti, sukurti struktūras. Pesimizmo akimirką reikia nenustoti rūpintis vieni kitais, kaimynais. Tad kelkime akis nuo grindinio aukštyn. Tikėkime savimi“, – ragino profesorius.
Prakalbus apie šiandien sunkią padėtį Ukrainos fronte, E. Aleksandravičius sakė, kad jei Ukrainai nepavyktų atsilaikyti, tuomet virš visos Vakarų Europos civilizacijos paveldo, grįsto nuostata, kad žmogus yra vertybė, pakibs Damoklo kardas. Imperinės sąmonės atstovams žmogus nesvarbu. Žmonės tik mėsa su asmens kodais. Taigi, toks rusų kultūros cinizmas ir mums grėstų.
„Tokioje akistatoje, kur situacijos negalime lengvai pakeisti, atsiranda baimės faktorius, kuris neleidžia taisyti ydų. Reikia ramiai žiūrėti į tikrovę, į įvairius scenarijus. Didelė bėda lietuvių informacinis laukas. Ką žinome, kas išties dedasi Ukrainoje? Nebežinome, kas valdžios viduriuose dedasi net sudėję visas medijas ir nacionalinį transliuotoją. Žinome, kad nieko nežinome. Paklausykite, ką sako, generolai, karinio štabo veteranai. Jie sako – žinome labai nedaug.
Todėl sunku suprasti, kas dedasi, susidaryti savo nuomonę. Informacinis laukas labai suprimityvintas. Interneto portaluose tikros informacijos džiunglės. Tuo jau susirūpino prancūzai, vokiečiai. Antai vokiečių kalba netikrų profilių rasta apie 40 tūkst. ir įvairių žinučių per juos paleista. Tai didelis išbandymas, kai vienam protingam samprotavimui tenka 100 nesąmonių“, – konstatavo profesorius.
Kas nuteikia optimistiškai
Pasak jo, pasaulis niekada nebuvo ir negali būti vienalytis.
Vis dėlto gera žinia tokia, kad dveji karo Ukrainoje metai sutelkė Vakarų civilizaciją ir NATO. Tai gali mus raminti. Bet reikia ir patiems daryti taip, kad viskas kryptų į tą pusę.
E. Aleksandravičius paminėjo, kad po rinkimų Lenkijoje į valdžią atėjus D. Tuskui, vykdoma liberalaus centro valstybinė politika. Jo vizitai į Berlyną ir Paryžių, pastangos su prancūzais ir vokiečiais (vadinamasis Veimaro formatas, kuris vienija tris iš 27 Europos Sąjungos narių, daugiausia gyventojų turinčias ir kariniu požiūriu stipriausias valstybes) užvesti karinę pramonę nuteikia optimistiškai.
Taigi pašnekovo nuomone, nereikia panikuoti. Dirbkime, ką liepia protas ir sąžinė.
Apie valdžią ir pasipriešinimo strategiją
Kalbėdamas apie Lietuvos valdžios parengtą visuotinio pasipriešinimo strategiją, E. Aleksandravičius atkreipė dėmesį į valdančiųjų santykio su savo šalies žmonėmis svarbą. Anot jo, nauja propaganda deklaratyvi, be vidinio turinio. Šaltas, ciniškas santykis prieštarauja jos deklaruojamai visuotinio pasipriešinimo idėjai. Dabartinės valdančiosios koalicijos požiūris į žmones arogantiškas, tarsi į mažus vaikus, kurie nieko nesupranta. Tai labai aštriai atsiskleidė per pandemiją, karantinus.
Daug kur susiduriama su valdžiažmogių siautėjimu, kuris nestabdomas gali atstumti žmogų nuo Tėvynės gynimo. Profesorius kaip pavyzdį pateikė valdžios požiūrį į savanorius. Jie patys už savo lėšas turi įsigyti reikalingą ekipuotę, kad nebūtų nuogi, pliki priešo akivaizdoje. Ne visi tai gali nusipirkti. Valdžia nesuranda 8–10 tūkst. eurų jiems aprūpinti. Bent neapmokestintų tų karinių išlaidų.
Valdžios elgesys, sietinas su pasipriešinimo strategija, E. Aleksandravičiaus manymu, kvepia formalizmu, deklaratyvizmu. Priimant įvairius sprendimus nemąstoma, kaip žmonės jaučiasi, kaip jie gali reaguoti.
Kitas pavyzdys, pasak profesoriaus, būtų valdžios požiūris į žmones, gyvenančius ant skurdo ribos, beveik psichopatiški sprendimai stabdyti keliuose jų automobilius, tikrinti, ar jie taršūs, ir priversti žmones pirkti teslas. Valdžia nori aklo žmonių paklusnumo, toks jos elgesys atgraso žmogų nuo noro ginti ir gerbti savo valdžią.
„Valstybė negali būti šalia įstatymo ir negali žiūrėti į įstatymą tik kaip į priemonę valdyti. Taigi tie, kurie dabar stoja prie valdžios vairo, įsivaizduoja, kad įstatymai yra tik priemonės, skirtos valdyti tuos kitus, kurie dar ne valdžioje ar jau ne valdžioje. O taip būti neturėtų“, – sakė E. Aleksandravičius.
Jis pabrėžė, kad reikia nemaišyti tautos, valstybės su valdžia, kuri daugiau rūpinasi savimi, plečia kontrolę, siekia surinkti kuo daugiau baudų. Taigi žmogus turi suprasti, už ką jis. Ar už Tėvynę, ar už valdžią, susirūpinusią savo galiomis, deklaruojančią meilę Tėvynei, bet nemylinčią vargingo žmogaus. Pastaroji jos nuostata dvelkia rusišku biurokratizmu.
Profesorius tvirtino, kad žmonės savyje turi ieškoti stiprybės. Išlikti solidarūs, nepaisydami biurokratų siautėjimo.
„Reikia žiūrėti ir iš atokiausiame kaimelyje gyvenančio, ir iš mieste įsikūrusio žmogaus kiemo. Reikia rūpintis vieniems kitais, suprasti vieniems kitus. Tokia bendrystė yra savigyna prieš jėgą. Toks mano požiūris“, – kalbėjo pašnekovas.
Europietiškas požiūris
E. Aleksandravičius akcentavo ir solidarumo saitus su Europa. Mes patys turime būti pasirengę apginti savo šalį. Nesame rytietiška suniveliuota masė.
Laisvieji civiliai visada buvo ir yra pajėgesni, stipresni gamyboje, galintys parodyti didvyriškumą, nei baudžiauninkai, rekrūtai. Laisvi žmonės gali stebėtinai susitelkti, plėtoti gynybos pramonę, atlaikyti galybę.
Šiame kontekste paminėjo Suomių karą, kuris yra geriausias pavyzdys to, ką gali laisvas žmogus. Negausi, menkai aprūpinta suomių kariuomenė įveikė šimtatūkstantinę rusų diviziją.
Anot profesoriaus, šiandien Europa yra didingas monolitas, nors išbandymų ir patiria gynybos pramonė. Bet atliekami tam tikri veiksmai, kad tie išbandymai būtų atlaikyti. Jei Jungtinėse Amerikos Valstijose laimėtų respublikonai, daugelis jų taip pat suvokia, ką reiškia rusiška brutalybė.
E. Aleksandravičius pabrėžė, kad Lietuvos politikai dažnai paskęsta administracinio valdymo smulkmenose. Politika – sudėtingas dalykas, jos esmė, kurios nevalia politikams pamiršti, kad priimant sprendimus dalyvautų piliečiai.
Banguolė Aleknienė – Andrijauskė „Kupiškėnų minčių“ žurnalistė
