„Kų tujė?“ (biržietiškai – kaip laikaisi, gyveni?) – klausia mažos kavinukės iškaba. Tokį klausimą galima išskaityti ir iš nuotraukos. Ji yra kavinukės lentynoje. Nuotraukoje – į salę žiūrintis kavinukės savininkės Giedrės Užkurėlytės tėtis. Prieš metus iš šio pasaulio iškeliavęs ūkininkas Juozas Užkurėlis savo dukrai padėjo sukurti erdvę, kurioje ne tik Giedrė, bet ir jos tėtį pažinojusieji jaučia neabejingo žmogaus žvilgsnį ir nebylius klausimus. Apie gyvenimą, artimuosius, ūkį Papilio krašte, iš požemio kada nors pakilsiantį skraidančios lėkštės formos namą ir svarbiausius gyvenimo principus. Žmogui, savo gyvenimą norėjusiam įprasminti jo paties suvokta švietėjiška misija, šįmet būtų sukakę 70 metų.
Tėtis svajojo apie dukrą žurnalistę arba politologę
Po gimnazijos baigimo apie Muzikos ir teatro akademiją galvojusi, Vilniaus universitete geografiją studijavusi, aktyvumu tryškusi, įvairaus formato „protmūšiuose“ dalyvavusi, populiarioje TV laidoje (istoriko Alfredo Bumblausko vesta laida „Lyderiai“) universiteto komandai atstovavusi diplomuota geografė Giedrė dabar sukasi, regis, tokiame mažame pasaulyje.
Tai – jaukia namine sriuba kvepianti mažutė kavinė, kurioje Giedrė triūsia su dviem pagalbininkėmis.
Dzūkijoje, Druskininkuose, gimusią, Papilio krašte augusią ir mokyklą lankiusią mergaitę į geografijos ir pasaulio pažinimo mokslus pastūmėjo Papilyje mokytojavęs Eugenijus Januševičius. Vėliau domėjimąsi geografija stiprino „Saulės“ gimnazijoje dirbusi, dabar jau amžinybės toliais iškeliavusi šviesaus atminimo mokytoja Banga Podinskienė.
Tačiau abiturientės Giedrės Užkurėlytės viduje kirbėjo mintis apie studijas Muzikos ir teatro akademijoje. Ir nežinia, kaip su tais stojamaisiais egzaminais būtų sekęsi, tačiau nutiko taip, kad juose jėgas išmėginti sutrukdęs, pasak pačios Giedrės, juokingas nutikimas. Jis susijęs su neatnaujinta akademijos informacija apie dokumentų priėmimą. Biržietė juos pateikti pavėlavo kelias dienas. Tai sužinojo nuvykusi į Vilnių ir perskaičiusi ant durų buvusį skelbimą.
Geografijos studijos Vilniaus universitete – vienas dalykų, iš kurių Giedrė norėjo rinktis.
„Tėtis norėjo, kad tapčiau žurnaliste arba politologe, tačiau aš sakiau, kad šie dalykai – ne man“, – sako 32 metų G. Užkurėlytė.
Kavinės idėją pasiūlė tėtis, pasakęs apie Biržuose parduodamą verslui tinkamą vietą.
„Jis kažkada girdėjo mane sakant, jog norėčiau turėti savo kavinę, todėl ir paklausė, ar nenorėčiau pabandyti tokios veiklos imtis. Kaip sakė vėliau, tėtis net negalvojęs, kad aš imsiu ir už tos minties „užsikabinsiu“, – prisiminė Giedrė. Anot jos, tėtis stebėjęsis, kad ji tik tempianti lagaminus ir nė ašarėlės nenubraukianti, kad Vilnių reikia palikti.
Kavinę kūrė lenktyniaudamas su liga
Universitetą baigusi ir diplomą įgijusi G. Užkurėlytė buvo išvykusi dirbti į užsienį. Į Biržus 2014 metais grįžo žinodama apie tėčiui diagnozuotą ligą.
Nežiūrint gąsdinančių ligos prognozių vyko pasiruošimas verslui. Tais pačiais 2014 metais startavusi kavinės veikla sustojo 2016 metais prasidėjus daugiabučio namo renovacijai.
„Dėl jos tėčiui labai daug teko išgyventi“, – kalba Giedrė. Nuo 2016 iki 2019 metų ji dirbo užsienyje.
Džiaugiasi galimybe daryti tai, kas patinka
Giedrei grįžus į Biržus po renovacijos pradėjusios dirbti kavinės veiklą stabdė užklupusi pandemija. Ji diktavo ne tik finansines, bet ir psichologines išgyvenimo sąlygas.
„Dabar per pietus jau šiek tiek linksmiau, tačiau pagal praėjusią vasarą – visko dvigubai mažiau. O ką darysi? Manau, reikia džiaugtis, kad galima „išsilaikyti ant nulio“, – kalba kavinukėje su dviem darbuotojomis triūsianti „Kų tuje?“ šeimininkė. Giedrei džiugu, kad gali daryti tai, kas jai patinka, kad gali suteikti darbo vietas.
„Vaikytis pinigų niekada nebuvo nei tėčio, nei mano mada. Dėl jų galėjau sėdėti užsienyje ir apie darbą Biržuose net nesukti sau galvos. Piniginės motyvacijos nepripažinau ir universitete – juk galėjau „varyti“ dešimtukais, kad gaučiau stipendiją, o ne užsiimti tuo, kas man buvo įdomu“, – sako verslininkė. Tikina, kad išvykti iš Biržų neketina, ir viliasi, kad viskas judės į gerąją pusę.
„Tikėkimės, kad man pavyks išgyventi“, – šypsosi pašnekovė, pokalbiui skyrusi laiką kavinei baigus darbą.
Namuose, kurie yra tame pačiame kavinės name, Giedrės laukė keturių mėnesių sūnelis Vydūnas. Jį prižiūrintis vaiko tėtis Giedrius naudojosi nuotolinėmis konsultacijomis telefonu. Iki kūdikiui gimstant būsima mama sukosi ne tik darbe – „protmūšių“ dvasia gyvenanti Giedrė norėjo pati vesti šių metų pasaulio viktorinos čempionatą, vykusį liepos pabaigoje.
Tėčio filosofija
Giedrė – vyriausia iš trijų Juozo ir Genės Užkurėlių vaikų. Tėvų sodyboje gyvenančiam Tomui 31 metai, o jaunyliui Vytautui – 28.
Pasiteiravus apie paprastai ypatingą ryšį, siejantį dukrą ir tėvą, Giedrė sako, kad ji nesanti tėčio pirmagimė. Jos tėtis pirmojoje šeimoje turėjo dukrą. Su ja ryšys nenutrūkęs ir J. Užkurėliui iš Druskininkų į Sližius grįžus su antrąja šeima – 18 metų jaunesne žmona Gene ir dvejų metukų Giedre. Ryšius su pirmąja tėčio dukra tęsia jo žmona Genė.
„Mama su ja ilgiau kalbasi negu su manimi“, – sako Giedrė apie tėčio dukrą.
Apie savo tėvą J. Užkurėlį, daugeliui pažįstamą savo netikėtomis mintimis ir sudėtinga pasaulėžiūra, kuria dalydavosi per spaudą, Giedrė kalba pagarbiai.
„Tėtis save laikė mokslinės filosofijos atstovu. Turėjo savo filosofiją ir visiškai neturėjo savybės ar bandymo kažkam įtikti. Laikėsi savo nuomonės, kartais labai kontraversiškos“, – kalba Giedrė apie keistuoliu laikytą tėtį. Kas formavo jo pasaulėžiūrą, pasakyti negali. Giedrei gimus tėčiui buvo jau 40, senelio iš tėčio pusės matyti jau neteko, o močiutė mirė anūkei dar tik augant.
Pasak dukters, J. Užkurėlis skaitęs mokslinės fantastikos knygas, žiūrėjęs politines laidas, domėjęsis politiniais įvykiais, vertinęs juos ir tuose įvykiuose dalyvaujančius žmones.
Pats J. Užkurėlis jau kone dešimtmetį nepriklausęs jokiai partijai. Sakydavęs, kad jis yra nepriklausomas politikas. Pasak Giedrės, politines partijas jis vertinęs pagal jose esančių asmenybių savybes, skleidžiamas idėjas. Pagal išsakomą nuomonę kartais tėtį esą būtų buvę galima laikyti ir socialdemokratu, ir konservatoriumi, ir liberalu ar Tvarkos ir teisingumo partijos atstovu.
Apvalaus namo idėja
Giedrės tėtis turėjęs ne tik savo nepriklausomą filosofiją ir politines idėjas. Tarp jo užmojų – ir į skraidančią lėkštę panašus namas. Jis turėjo iškilti iš rūsio, kuriame gyveno vaikus auginanti šeima.
„Realybė tapo tokia, kad ūkininkaujant reikėjo rūpintis ne tik namo statyba. Tėtis sakydavo, kad negali statyti namo, jeigu karvės šąla“, – kalba Giedrė.
Tėvo idėją įgyvendinti ir namą užbaigti tikisi Giedrės brolis Tomas. Jis su mama gyvena ir ūkininkauja Sližiuose. Tomas su broliu Vytautu tęsia tai, ką ūkyje pradėjo jų tėvas.
Tėčio ir dukros ryšys
Ne kiekvienas savo darbe turi tėvų nuotrauką. Todėl kavinukėje esanti savininkės tėčio fotografija kalba apie artimą ryšį.
Giedrės ir tėčio santykiai buvę labai geri. Galbūt išskyrus politinius klausimus. Būtent jais tėtis niekaip negalėjęs padaryti įtakos dukrai. Tačiau tėtį Giedrė laikė autoritetu. Diskusijose su juo dukra mokėsi gebėjimo išklausyti, lanksčiau mąstyti, o tėtis, pasak Giedrės, galėjęs pajusti, kuo kvėpuoja jauni žmonės.
„Būtent su tėčiu, o ne su mama aptardavau ir santykius su vaikinais“, – kalba Giedrė. Tėvas pažinojęs ir Giedrės draugą – būsimą sūnaus Vydūno tėtį, su kuriuo dažnai kalbėdavęsi įvairiais klausimais.
Jeigu dukros ir tėvo santykiai „sukibirkščiuodavę“, tai tik dėl politinio gyvenimo įvykių, jų vertinimo.
„Dėl asmeninių dalykų pykčio tarp mūsų niekada nebūdavo“, – sako Giedrė.
Tėčiu ji visada didžiuodavosi. Jis eidavęs į mokykloje Mokytojų dienos proga organizuojamas pamokas, kurias vesdavo ir tėvai. Besimokydama Papilyje ji girdavusi tėčio gerumą, o tą iš mokytojų išgirdusio tėčio širdis apsaldavusi.
J. Užkurėlis taip pat vertinęs savo mylimą dukrą.
„Tėtis visada mane laikė (ar bent jau taip man sakydavo) pakankamai protinga priimti gerus sprendimus“, – kalba šypsodamasi G. Užkurėlytė.
Ji pati gerbė tėvų nuomonę ir sako niekada nemaniusi, kad tėvai jai galėtų ką nors patarti nenaudingo. Giedrės tėvus lydėjo santarvė, vaikai matė tvirtus šeimos santykius.
„Šeimos santykiai buvo tvirti. Ir tie kai kurių šeimų gyvenimo pavyzdžiai, apie kuriuos tekdavo paauglystėje girdėti, man buvo nesuprantami“, – pasakoja pašnekovė. Giedrė augusi Sližiuose, kur tebuvo dvi sodybos – jos tėvų ir senelių. Pastarojoje gyveno tėčio brolio šeima. Dabar Sližiuose įsikurti ketina ir iš Druskininkų atvyksiantis kitas tėčio brolis.
„Kol nėjau į mokyklą, tol nematydavau jokių svetimų žmonių – tik dėdes ir pusbrolius“, – sako Giedrė.
Galiojo tik garbingi gyvenimo principai
Pasak Giedrės, tėtis sakydavęs, kad charakteriu į jį panašiausias esantis sūnus Tomas. Mena ir šeimos narius prajuokinusį dar mokinuko Tomo užrašą sąsiuvinyje: „Nosimi ir gudrumu“. Tai buvęs atsakymas, kuo jis panašus į tėtį.
O į tėtį Giedrė panaši esanti galbūt kategoriškumu. „Tu kaip kirvis“, – sakydavęs jai tėtis. Tačiau jo paties nuomonės ar įsitikinimo pakeisti irgi negalėdavęs niekas.
Dar Giedrė sako panašumą į tėtį jaučianti nematerialia gyvenimo samprata, siekiu „savo gyvenimu, būtimi prisidėti prie kitų gerovės“.
„Jam galiojo tik garbingi gyvenimo principai“, – kalba apie tėtį.
Politikos verpetus narpliojusio ūkininko dukra savo galimybes tokioje srityje vertina skeptiškai.
„Aš esu visiškai nekompetentinga politikoje – per mažai tuo domiuosi, kad galėčiau pateikti nuomonę tam tikrais klausimais. O neargumentuotos nuomonės pateikinėti aš nelinkusi“, – tikina Giedrė. Ji sako neturinti planų įsitraukti į kokio nors politinio judėjimo veiklą.
„Pastaruoju metu matydamas, kas partijose darosi, tėtis man sakydavo, kad tik nesivelčiau į politiką, nors pats tą darydavo“, – linksmai prisimena.
Graužaties dėl neišsakytų žodžių nejaučia
Pasak Giedrės, tėtis miręs namuose. Nors artimieji nuolat stengėsi jam padėti ir suteikti vilties, pats tėtis kelis mėnesius kentęs skausmus ir jautęs tai, kas artėjo.
Save tikinčiu žmogumi laikęs, tačiau dėl antrosios santuokos nepageidaujamu bažnyčioje jautęsis Sližių kaimo ūkininkas buvo išklausytas dabartinio Papilyje tarnaujančio kunigo. Jis ir Dievas išgirdo tai, ką palikdamas šį pasaulį ir mylimus žmones norėjo pasakyti dabar jau amžinatilsį Juozas.
Vakarais po darbo dokumentus kavinėje tvarkydama Giedrė sako kartais smagiai nusijuokianti iš kokios nors situacijos ar savo minties ir sykiu pagalvojanti, kad tėčiui tai irgi būtų juokinga.
„Jaučiu jį vis dar esant“,- sako ir priduria: „Tėtis tikėjo savo įsisąmoninta švietėjiška misija“.
Paklausus, ar yra tai, ko tėčiui galbūt nespėjo pasakyti, Giedrės atsakymas buvo toks: „Nejaučiu jokios graužaties dėl to, kad ko nors esu jam nepasakiusi. Jeigu tokių dalykų ir yra, tai jie neesminiai. Visa, kas svarbu, mes vienas kitam esame pasakę arba ir be žodžių supratę“.
