Problemų dėl sveikatos turintys ar traumas patyrę biržiečiai dažnai pagalbos ieško į didžiuosiuose miestuose. Ne vienas bando pakliūti pas kraštiečius medikus. Ypač dažnai jie kreipiasi į Vilniaus universitetinės ligoninės bei Northway medicinos centro gydytoją traumatologą Marių Šakalinį.
Penkiolika metų gydytoju dirbantis biržietis mielai priima kraštiečius ir vadina juos VIP pacientais. Patyręs ir itin pacientų vertinamas specialistas kasmet atlieka po 400 – 500 kelio ir sąnario artroskopinių operacijų.
– Jei gyvenime turėtumėte galimybę ką nors pradėti iš naujo, ar vėl rinktumėtės mediko profesiją?
– Klausimas sudėtingas… Tuo metu buvau 17 metų, vidurinę mokyklą baigęs sidabro medaliu. 11-12 klasėje papildomai ruošiausi medicinos studijoms. Kitų variantų tuo metu nesvarsčiau.
Kryptingai ėjau tuo keliu, žinojau, kad bus ilgos sunkios studijos, kad laukia didelis darbas. Bet taip buvau nusprendęs ir savo tikslų laikiausi. Dabar – atsisukęs atgal ir supratęs, koks ilgas ir sunkus kelias nueitas, esu tikrai patenkintas tuo, ką darau.
Jei turėčiau galimybę iš naujo rinktis, labai sunku atsakyti… Yra tikrai daug gerų garbingų profesijų, bet savęs kitaip neįsivaizduoju .
– Jūsų mama yra Biržuose žinoma gydytoja odontologė. Ar jos pavyzdys turėjo įtakos jūsų pasirinkimui? Kuo labiausiai žavėjo mamos darbas?
– Taip, mano mama dirbo Biržuose, buvo mylima ir gerbiama odontologė. Daug biržiečių ją mini geru žodžiu. Manau, tikrai turėjo įtakos mamos darbas mano pasirinkimui dirbti medicinos srityje.
– Būti gydytoju – profesija ar pašaukimas?
– Tai – profesija iš pašaukimo. Ne kiekvienas užsimanęs gali būti mediku, dirbti su sergančiais, traumuotais pacientais. Naktiniai budėjimai, atsakomybė, įtampa…
Gydytojas – tai toks pat žmogus, tik turintis reikiamų žinių ir tam tikrų savybių, reikalingų gydytojui. Tai atsakingumas, pasiaukojimas, jautrumas, drąsa.
– Kodėl rinkotės ortopedo traumatologo specializaciją? Ar sutinkate su pasitaikančia nuomone, kad traumatologija yra daugiau amatas?
– Traumatologiją pasirinkti paskatino vienu metu įvykusi pažintis su žinomu Vilniaus traumatologu. Sužavėjo tikrai vyriška, rimta specialybė.
Galbūt traumatologiją galima kažkiek vadinti amatu. Reikalingos žinios, nuolatinis domėjimasis naujovėmis, tobulėjimas. Tačiau vis tiek padaryti tai reikia rankomis (šypsosi, – aut. past.).
Visi traumatologai teoriškai puikiai žino, kaip atlikti tam tikrą veiksmą ar operaciją, bet ne visi padaro vienodai.
– Biržiečiai, buvę jūsų pacientai, jus giria ir vertina kaip specialistą. Ar dažnai tenka sulaukti pacientų iš savo gimtinės?
– Taip, tikrai kreipiasi biržiečiai. Galiu drąsiai pasakyti, kad man jie kažkodėl yra VIP pacientai. Visada pagreitinu jų konsultacijas ar operacijas, nenukreipiu į bendrą eilę, tikrai stengiuosi išspręsti problemas.
– Ar nebuvote kviečiamas grįžti į Biržus ir dirbti vietinėje ligoninėje? Kaip nutiko, kad atsidūrėte ten, kur dabar esate?
– Net neprisimenu. Manau, kad pasiūlymo dirbti Biržuose neturėjau.
Po rezidentūros studijų Vilniuje atsirado galimybė įsidarbinti Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Tapome kolegomis su tuo metu bene geriausiais savo srities specialistais Lietuvoje. Tad aš visas jėgas mečiau įsitvirtinti, tobulėti, išsikovoti savo vietą toje srityje.
– Ką labiausiai prisimenate iš Biržuose lankytos mokyklos laikų? Ar čia sutikote asmenybių, kurios jums buvo autoritetai?
– Nebuvo kažkuo išskirtinis tas laikas ar mano aplinkoje buvę žmonės. Kaip ir visi, lankėme mokyklą, sporto treniruotes, turėjome laisvalaikį, draugus. Nedidelio miestelio moksleivių gyvenimas.
Nesenos skaudžios aplinkybės priminė tikrą asmenybę – mano jaunystės ir studijų draugą Mindaugą Leskauską. Su juo siejo visa jaunystė, studijos, laisvalaikis, net anuomet studentiški verslai. Po to mūsų keliai išsiskyrė – jis liko kurti ir dirbti Biržuose, aš išvykau statyti savo gyvenimo į Vilnių.
Sunku suvokti, kad Mindaugo jau nebėra…
– Esate užsiėmęs žmogus. Kiek tenka laiko skirti savo šeimai? Papasakokite apie savo artimiausius žmones.
– Darbas pastaruoju metu atima daug laiko. Esu labai užimtas. Turiu laisvus savaitgalius. Bandau planuotis daugiau, bet trumpesnes atostogas, kad jos padėtų pailsėti ir atitrūkti nuo darbų.
Mano žmona Diana dirba kosmetologe. Vyresnysis sūnus Algirdas gyvena savarankiškai, bando savo verslus. Jaunėlis sūnus Arnoldas – dešimtokas gimnazijoje.
Dažniausiai atostogos ar kelionės ir būna su šeima.
Neretas svečias būnu ir Biržuose. Aplankome tėvus, draugus.
Geri santykiai ir su brolio Andriaus šeima. Bendraujame, atostogaujame, keliaujame…
– Kokia sporto šaka, Jūsų požiūriu, sukelia daugiausia traumų? Jei sportuojate, kokią sporto šaką labiausiai mėgstate ir rekomenduojate kitiems?
– Konsultuoju daug pacientų, patyrusių traumas sportuojant. Kažko labai neišskirčiau, bet tikrai nemažai susižeidžia krepšinio, futbolo metu. Žiemos sezono metu traumas patiria slidinėjantys.
Galbūt tokia nuomonė susidaro, kad dažniau patiria traumas tie žmonės, kurie turi mažiau fizinio pasiruošimo, sportuoja nereguliariai ir nusprendžia užsiimti kokiu sportu.
Štai keli tipiniai pavyzdžiai, tikrai dažni mano praktikoje. 40 metų ofiso darbuotojas, reguliariai nesportuojantis, su kolegomis ar draugais vieną kartą per savaitę žaidžia krepšinį. Įvyksta raiščių, meniskų, sausgyslių traumos, po to seka ilgas gydymas.
Antras pavyzdys – nesportiška, dirbanti sėdimą darbą moteris suplanuoja slidinėjimo kelionę į Alpes. Ji fiziškai nepasiruošusi. Tokie žmonės dažnai grįžta iš kalnų su ramentais ir gipsu.
Aš pats vis mažiau laiko randu sportui, bet šiaip stengiuosi judėti. Patinka dviračiai, burlentės, slidinėjimas. Atostogas ir laisvalaikį dažnai planuoju aktyvų.
– Tobulas gydytojo M. Šakalinio laisvalaikis…
– Nežinau, ar tobulas… Turbūt laikas kur nors geroje vietoje su artimais žmonėmis, kai nėra rūpesčių, negalvoju apie darbą, pacientus. Tai gali būti ir žvejyba valtyje su žmona ar sūnum. Tai gali būti ir pirtis su broliu ir tėčiu. Tai gali būti ir išvyka dviračiu.Tai gali būti ir geras restoranas su draugais…
Laisvalaikis įvairus, svarbu, kad padėtų pailsėti ir vėl norėtųsi grįžti į darbus.
