Jeigu kada nors pasirodytų knyga „Papilio legendos“, vienas iš pagrindinių herojų tikrai būtų medikas Juozas Užkuraitis. Beveik penkis dešimtmečius papiliečiais rūpinęsis, kone jų šeimos nariu tapęs ir daktaru vadintas, meile profesijai, šeimai, kolegoms, bičiuliams trykštantis ir humoro jausmu apdovanotas žmogus šiandien sulaukė aštuoniasdešimtojo gimtadienio.
ŠR pokalbis su juo – kaip vėju praūžusio, saulės ir lietaus palytėto gyvenimo nuotrupos.
Smaragdinė pora
Papiliečių Juozo ir Danutės Užkuraičių šeimos gyvenime šie metai – neeiliniai. Ne tik dėl p. Juozo 80-ojo gimtadienio. Užkuraičiai – smaragdinė pora, susituokusi prieš 55 metus.
„Taip greitai lyg vėjas tas gyvenimas prabėgo… Tačiau prasmingai, gražiai – be pykčių ir pavydo. Darbe šitaip gražiai sutardavome, ir miestelyje visi taip gražiai bendraudavome – ir mokytojai, ir medikai. Dar ir dabar susitikę ar telefonu vis negalim atsikalbėti“, – sako p. Juozo žmona ir kolegė medikė Danutė.
Šeima Dievui dabar dėkinga už kiekvieną dieną bei viską, kas kartu patirta, išgyventa. Dėkingi ir už bičiulius bei kolegas – papiliečius ir biržiečius, apie kuriuos prisiminimai nuspalvinti ypač gera emocija.
Visi stengęsi vieni kitus palaikyti, užtarti.
Užkuraičiai dirbo Papilio ligoninėje, o vėliau – ambulatorijoje.
„Į pensiją abu išėjom 2010 metais“, – sako Juozas.
„Aš buvau jo mokinė“, – sako medikė Danutė, Papilio ligoninėje pradėjusi dirbti, kai Kaune baigė akušerijos mokslus. Tuomet Papilyje jau dirbo Panevėžyje mokslus baigęs felčeris Juozas.
Keleriais metais už žmoną vyresnio Juozo ir gražuolės moksleivės draugystė užsimezgė Danutei dar tebesimokant Papilio mokyklos dešimtoje klasėje.
„Aš irgi buvau gražus – kitaip tokios gražios žmonos nebūčiau gavęs“, – šypsosi Juozas. O Danutė, apglėbusi vyrą, tikina jį visada labai saugojusi – ne juokas gi tokį populiarų vyrą, ir dar daktarą, šeimoje turėti.
„Ir iki šiol saugau. Neapsakomai gera dviese, ir tik Dievas mus išskirt gali“, – sako jubiliato gyvenimo moteris.
Jaunuolių meilės istoriją liudija nuotraukos, kurias vienas kitam kadaise užrašė įsimylėjėliai. Yra bendra poros nuotrauka, kai Danutė dar mokėsi Kauno medicinos mokykloje.
„Nuvažiuodavau pasimylėti“, – vylingai akis primerkęs ištaria Juozas.
„Teisybę sako – taip ir buvo“, – smagiai nusijuokia Danutė, palydima mylinčio vyro žvilgsnio. Susituokė jiedu Danutei dar besimokant pirmajame kurse. Tai buvęs atostogų metas – 1966 metų rugpjūčio 6-oji.
Vestuvės vyko Danutės gimtinėje – netoli Papilio esančiame Gudelių kaime. Juozo gimtinė – Pakruojo (buvęs Linkuvos) rajonas.
Nuo gydytojo profesijos sūnaus atkalbėti nepavyko
Užkuraičiai užaugino du sūnus – gydytoją Darių ir miškininkystės mokslus baigusį Gražvydą. Taip buvę lemta, kad šeimos troškimui susilaukti daugiau vaikų išsipildyti nepavykę. Abu sūnus skiria vienuolika metų. Abiejų jaunųjų Užkuraičių vaikai jau suaugę, o vyresnysis Darius jau ir pats tapęs seneliu.
„Juozas dar nematęs septynių mėnesių Urtytės, o trimetį Jonuką Darius jau buvo pas prosenelį atvežęs“, – sako promočiutė Danutė. Užkuraičių namuose – vaikų, anūkų Ugniaus, Domo, Odetos ir Marko nuotraukos. Mažoji proanūkė Urtė – tikra gražuolės Danutės jaunystės kopija.
„Mūsų vaikai – auksiniai, reto gerumo“, – kalba laiminga mama. Prisimena, kai dirbdama ambulatorijoje ji rūpinosi namų ūkiu, kuriame buvusios ir keturios karvės. Tad ir vaikams tekę tėvams padėti.
„Dariukas pieną tačkoje vežiodavo – ar dažnai matysi, kad tokius darbus vaikai atliktų“, – kalba p. Užkuraitienė. Už brolį vienuolika metų vyresniam Dariui dažnai tekę su tėvais būti kartu, kai šie skubėdavo pas ligonius. O tą Užkuraičiams tekdavę daryti ištisą parą.
„Pabeldžia kas į langą – ir bėgi. Būdavo, kaip taisyklė – jei tik kokia šventė ar svečiai, tai būtinai kas nors atsitiks. Dariukas dažniausiai eidavo kartu“, – pasakoja kaimo medikė.
Pasak Užkuraičių, norėję jie Dariuką atkalbėti nuo daktarystės, tačiau nepavykę. Sūnaus pasirinkimas tapti gydytoju buvęs ryžtingas. Nelengvų profesinių išbandymų patyręs, karo zonoje tarnavęs Darius – karo gydytojas. Žmona – gydytoja odontologė. Tačiau jų sūnūs – Ugnius ir Domas – tėvų bei senelio kelio į mediciną nesirinko. Jų pasirinkimas susijęs su muzika, prodiusavimu.
Papilyje atsidūrė Antano Dauguviečio prikalbintas
„Žmonės buvo mylintys ir aš juos labai mylėjau – nė vienam padėti nesu atsisakęs“, – kalba iki šiol daktaru papiliečių vadinamas J. Užkuraitis.
Papilyje jis dirbo 47 metus, iš jų 10 – Papilio ligoninėje. Ji buvusi klebonijoje, prie dabartinių kultūros namų.
Panevėžyje baigęs mokslus J. Užkuraitis gal apie du mėnesius dirbo Suoste. Į Papilį važiuoti įkalbinęs šviesaus atminimo Biržų ligoninės vyriausiasis gydytojas Antanas Dauguvietis.
„Atvežiau jums vyriausiąjį gydytoją“, – taip A. Dauguvietis pristatęs Juozą Užkuraitį Papilio ligoninės kolektyvui. Prireikus konsultacijų J. Užkuraitis kreipdavosi į Biržuose dirbusį gydytoją Česlovą Kasparavičių.
J. Užkuraitį su Biržų ligoninės vadovu A. Dauguviečiu sieję ne tik kolegiški, bet ir bičiuliški santykiai, bendros medžioklės.
„Sakydavo, kad jam skambinčiau tiesiai – 282“, – apie ryšį su legendiniu Biržų rajono žmogumi – gydytoju A. Dauguviečiu – pasakoja p. Juozas. Iš medikų bendrystės likę daugybė prisiminimų. Tarp jų – ir spalvingą vyriausiojo gydytojo charakterį bei emocijas iliustruojantys epizodai.
Abu Užkuraičiai tikina, kad gydytojas A. Dauguvietis buvęs labai reiklus, tačiau sykiu savo darbuotojus mokėjęs ginti ir užtarti.
„Būdavo, kartais aprėkia, kad mes, vištos, tą ar aną ne taip darome, o tikrintojams atvažiavus vos ne angelais mus vadina. Jautėmės už jo kaip už mūro“, – mena D. Užkuraitienė.
Šėtonu išvadintas ir iš operacinės išvytas
Dar besimokančiam J. Užkuraičiui teko asistuoti chirurgui A. Dauguviečiui.
Sykį operuojant apendicitą chirurgas studentui parodęs, kaip atrodo pūliuojantis apendiksas.
„Jis man rodo, o aš tik brūkšt skalpeliu per tą pūlinį… Dauguvietis kad ims šaukti – tu, šėtonai, tu, bl…k…, tik bėk iš operacinės… Aš – pro duris, stoviu, laukiu daktaro, ašaroju. O Dauguvietis išėjęs sako, kad nepykčiau – toks jau esantis jo charakteris“, – rizikingą savo poelgį ir chirurgo reakciją mena p. Juozas.
„Jis gi pūlius paleidęs visą operacinę tada užkrėtė“, – atsidūsta medikė Juozo žmona. O p. Juozas vėl prisimena, kaip sykį A. Dauguviečio rūstybę užsitarnavęs.
Kaime dirbusiam medikui griežtai buvę nurodyta nesiimti to, ką daryti gali tik chirurgas. Kartą J. Užkuraičiui teko pagalbą teikti vyrui, kurio kaklą (pažandę) buvo perrėžusi medžio šaka.
„Aš pats tą žaizdą susiuvau, o kai reikėjo siūlus ištraukti, nusiunčiau į Biržus. Norėjau, kad A. Dauguvietis, tokį darbą pamatęs, mane pagirtų. Bet vietoje pagyrimo aš tokių žodžių išgirdau…“, – pasakoja J. Užkuraitis. A. Dauguvietis plūdęsis ir rėkęs, ar Juozas suprantantis, ką padaręs. „Kad žaizdų tu niekada man daugiau nesiūtum“, – drąsiam papiliečiui felčerį prigrasinęs chirurgas.
Kaip vyras gimdyvės kelnių ieškojo
Pasak D. Užkuraitienės, rizikuoti nebijojęs jos vyras vis tik turėjo profesinių baimių. O jos susijusios su gimdymais. Papilio daktarui kartais budint „greitojoje“ gimdyves tekę ne tik lydėti. Kaimo felčeriui gimdymus prireikę priimti ir sunkvežimio kėbule ant silosui paruoštų kukurūzų, ir ambulatorijoje.
Vieną iš jų, buvusį itin sudėtingą, medikas Juozas mena itin gerai. Ir ne dėl to, kad teko besikankinančiai gimdyvei padėti. Viskas baigėsi sėkmingai, o žinią apie gimusį sūnų išgirdęs naujagimio tėvas plėšęs kepurę nuo galvos ir prieš daktarą kaip kareivis išsitempęs stovėjęs…
Po kurio laiko tas vyras vėl atėjęs pas daktarą.
„Gražiausia buvo, kai praėjus savaitei po to gimdymo aš sėdžiu, ligos istorijas rašau ir tas vyras pas mane ateina. Klausia, kur padėjom žmonos kelnes. Galvojau, kad nori padėkot, o jis, matai, kelnių atsiimt atėjo… Kad užgazavau tada dirbusią Elzę tų kelnių ieškot, o vyras, jas gavęs, tik suvyniojo, kišo už ančio ir – pro duris“, – juokiasi J. Užkuraitis.
Sukrečianti istorija
Mediko praktikoje – ne tik prisiminimų šypseną keliantys įvykiai. Be galo liūdna istorija susijusi su naujagimio mirtimi. Pasak J. Užkuraičio, ši istorija į atmintį įsirėžusi kaip vienas iš labiausiai mediką sukrėtusių atvejų.
Nutikę labai seniai, kai mirtis pasiglemžė vieną iš dvynukų. Vaiką, pasak mediko, pasmaugė kirminai – askaridės.
„Vieną iš dvynukų dar pavyko išgelbėti, o antrojo – nebespėjom… Buvo labai didelis sukrėtimas“, – Valkiškiuose nutikusią tragediją mena medikas.
Nutikimai su bitėmis
Vaikus gelbėti tekę ne sykį. Viena iš sėkmingai pasibaigusių istorijų susijusi su bitėmis.
Anot p. Juozo, tekę jam ir „bitininku“ pabūti. Taip jis vadina įvykį, kai teko gelbėti bičių sukandžiotą trejų metų berniuką.
„Užsidėjau aš jį ant motocikliuko bako, atsivežiau į ambulatoriją, leidom adrenaliną… Greitąja bevežant į ligoninę vaikas pradėjo vemti – atsigavo“, – mena Papilio medikas. Medikai bičių įkandimų vaiko kūne gal apie 200 suskaičiavę.
„Tai po šiai dienai sutikęs Palilionienę klausiu, ar sūnus bičių bijo“ , – su šypsena kalba vaiką gelbėjęs daktaras.
Apie tai, kad bitės gali būti labai pavojingos, – dar viena J. Užkuraičio papasakota istorija. Ji – apie p. Juozo bičiulį ir kolegą – Papilio ambulatorijos gydytoją Romaldą Rupkų.
„Romas (taip bičiuliškai vadinamas gydytojas R. Rupkus – red.) labai norėjo bičių. Tai ir įsitaisė. Bet paaiškėjo, kad jis bičių įkandimui alergiškas. Vieną kartą jam įgėlimas baigėsi lengvai, o kitą kartą tai ir vaistus lašinti teko…“ – sako p. Juozas.
Esą kaip gydytojui R. Rupkui iš Pakalnės, kur stovėjo avilys, teko bėgt į beržynėlį, p. Juozas šiol atsimenantis.
„Taip greitai bėgančio Romo niekada nebuvau matęs – tik skuta, tik rankomis mojuoja ir į beržynėlį lenda“, – apie bičių užpultą kolegą pasakoja papilietis.
Tai vyrams atsitiko medžioklėje
Sykį po vienos medžioklės žmonai gelbėti bei gydyti reikėjo ir patį daktarą Juozą.
Pasak jo paties, tai susiję su medžioklių vaišėmis.
„Į naktines medžiokles nusiveždavom ko nors „ant šilumos“ . Tą kartą Kvetkų veterinorkos Juknevičienės vyras atsivežė vyno. Pasirodo, jis iš žmonos tą vyną vogė ir įsipylė į butelį, kuriame buvo vaistų karvėms nuo vidurių pūtimo… Ir kaip mes visi tada triedėm kaip pasiutę. Aš gulėjau prie melioracijos griovio ir iš keraminio vamzdelio lašantį vandenį gėriau… Parvažiavęs namo prašiau žmonos – tik nieko nebeklausk, greičiau vaistus lašink. Visiems medžiojusiems tada nelinksma buvo, o Šmatavičius gal po dviejų dienų pratrydo“, – tik tokiomis bėdomis pasibaigusį nuotykį papasakojo medžiotojas Juozas. Jo medžioklės karjeros istorijoje būta ne tik laimingų nesėkmių, bet ir gražių trofėjų. Visas įspūdingas jų muziejus – Užkuraičių namuose.
Medžioklė buvęs ne vienintelis ir ne pagrindinis p. Juozo laisvalaikio užsiėmimas.
„Jis knygas baisiai skaitydavo. Būdavo, Juozui po ranka tik knygos, žurnalai…O dabar tai galvos nuo kryžiažodžių nekelia – tik brauko ir brauko“, – sako žmona.
„Daktariukas“ – lyg burtininkas
Pasak Papilyje gyvenusios ir dirbusios Irutės Varzienės, apie miestelio ambulatorijos felčerį Juozą Užkuraitį išliko patys gražiausi prisiminimai.
„Jis buvo linksmuolis daktaras, sugebėjęs ne tik tiksliai diagnozuoti, gydyti, bet ir nuraminti, užgesinti nerimą, neviltį.
Be jokio koketavimo sakau – vien žinojimas, kad gali kreiptis bet kuriuo paros metu, kad niekada nebus atsakyta, suteikdavo brangiausią saugumo jausmą.
Prisimenu, kaip koks burtininkas jis įtikindavo Papilio vaikus, kad „ukolai“ neskauda. Iš tiesų skaudėdavo gi, bet jeigu dėdė Juozas sako, kad ne, vadinasi ne. Karščiuojantį, verkiantį vaiką jis pirmiausia sodindavosi ant kelių, lyg netyčia apžiūrėdavo gerklę, ausį ir t.t. Keista, bet sūnus laukdavo daktariuko, nors žinojo, kad reikės pakentėti. Kalbėdavo apie viską lyg su suaugusiu. Pasakodavo linksmas istorijas, neskubėdavo išeiti. Tikrai atrodė, kad tuo metu esi jam svarbiausias.
Žinau, kad laikas išskalauja konkretybes, bet lieka esmė – tas žmogus tame gyvenimo etape buvo lyg šeimos narys. Ir kai prisimenu Juozo Užkuraičio daktarystę, tai pirmiausia matau jį Papilio mokytojų namo kieme apstotą vaikų, pokštaujantį. Tikrai ne juokas buvo susidraugauti!
Apskritai Papiliui, manau, pasisekė su medikais. Kelios kartos užaugo iš tikro jų rūpesčio, paties tikriausio pareigingumo, tikėjimo, kad viską galima įveikti. Na, beveik viską. Taip tada atrodė. Taip jautėmės. Ar gali kas būti geriau? Ir dabar, sutikus gerbiamą daktarą, norisi šypsotis, prisiminti, dėkoti už tuos paguodos vizitus, bičiulystę“.
Geradūšis žmogus – muzikantas ir linksmuolis
Begalę visokių istorijų galėtų pasakoti J. Užkuraičio kolega – Papilio ambulatorijos gydytojas Romaldas Rupkus.
Kartu juodu dirbo daug metų. Nuo tada, kai gydytojas R. Rupkus 1977 metais atvyko dirbti į Papilį.
„Geros dūšios, gerą humoro jausmą turintis kompanijos žmogus. Kartu grodavom, šokdavom, išgerdavom“, – linksmai apie J. Užkuraitį kalba Papilyje dirbantis gydytojas. Pasak gydytojo Romaldo, Juozas puikiai griežiantis akordeonu ir netgi vestuvėse jam tekę groti.
Apie gerą muzikantą, ypač puikų šokėją kalba ir kiti p. Juozą pažįstantys papiliečiai.
Namų svetainės kampe stovi akordeonas, kuris, pasak p.Danutės, jau gerokai nuo vaikiško grojimo „nukentėjęs“.
Išgirdę prašymą atspėti, kokią Juozo dainą paties muzikanto labiausiai mylima ir visiems įsiminusia pavadino gydytojas Romaldas, abu Užkuraičiai akimirksniu užtraukia: „Aviečiavo po šilelį mergina jauna…“
Poros balsai suskamba taip, tarsi už nugaros nebūtų tos metų virtinės.
