Liepos mėnuo – vienas gražiausių ir įsimintiniausių vasaros mėnesių, pažymėtas istoriniais įvykiais, pergalėmis ir gamtos gėrybių gausa. Džiugu, kad pačiame liepos viduryje į šį pasaulį atėjo nuoširdus, geras, mylimas ir mylintis mūsų tėtis Albinas Antanas Kazlauskas, švenčiantis savo 80-ties metų jubiliejų.
Tai buvo 1942 metų liepos 17 dieną, kai griaudėjo patrankos, o gimtojo Jurbarko rajono Vadžgirio miestelio žemę mindė okupantų batai. Buvo neramūs karo metai, kupini nerimo, nežinios ir nepriteklių. Po poros metų, kai fronto linija ėjo per tėviškės teritoriją, bomba pataikė į tėčio gimtuosius namus ir iš jų liko tik degėsių krūva. Su Dievo apvaizda tuo metu šeima glaudėsi slėptuvėje, įrengtoje upelio krante, ir taip išsigelbėjo nuo pražūties.Savo eilėraštyje „mes, karo vaikai“ tėtis rašė:
Mes, karo vaikai, į pasaulį atėjome,
Švilpiant kulkoms ir gaudžiant patrankoms,
Po Joninių laužų ir sodų žydėjimo,
Glausdamiesi prie motinų rankų.
Nuo bombonešių gausmo drėgnuos rūsiuos slėpėmės,
Susigūžę su baime akyse…
O liežuviai ugnies lipo sienom, palėpėmis,
Rydami, grauždami gėrį visą…
Nelengva buvo tėčio vaikystė ir paauglystė. Jam teko ir piemens dalia, ir žemės ūkio darbai vasaros atostogų metu. Anksti įgytas darbštumas, pareigingumas tėtį lydėjo visą ilgą ir prasmingą gyvenimą.
Jau mokykliniam suole mūsų tėtis pasižymėjo neeiliniais gabumais literatūrai ir matematikai. Būdamas 14 metų parašė pirmuosius eilėraščius, vėliau juos spausdino rajoniniame laikraštyje ir „Lietuvos pionieriuje“. Miestelio vidurinę mokyklą baigė su pagyrimu.
Susižavėjęs kraštiečio Vilniaus valstybinio universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus straipsniu apie didžiules matematikos perspektyvas, tėtis įstojo į jo vadovaujamą universitetą studijuoti matematikos. Po keleto mėnesių buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą Kalugos srityje. Grįžęs iš armijos dar bandė studijuoti, bet po sunkių ligų vienas po kito išėjus į Amžinybę tėvams, mokslus teko nutraukti ir pradėjo dirbti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje, finansiškai ir morališkai rėmė jaunesnius seserį Danguolę ir brolį Gintautą, besimokančius technikumuose.
Vienos komandiruotės metu Telšiuose tėtis susipažino su mūsų mama Danute Sudintaite, pamilo vienas kitą ir sumainė aukso žiedus. Sukūrę šeimą, tėvai persikėlė gyventi į Biržų rajono Ramongalių kaimą, kur tėtis dirbo energetiku, vėliau – sandėlio operatoriumi. Čia gimėme mes, vaikai, mokėmės Vabalninko vidurinėje mokykloje, o sukūrę savo šeimas, išsisklaidėme po Lietuvos miestus ir dirbame mėgstamus darbus.
Išėję į užtarnautą poilsį, tėvai išvyko gyventi arčiau vaikų, į Vilnių, ir sostinėje aktyviai įsijungė į bočių, literatų, žemaičių draugijų veiklą. Tėtis kūrė eilėraščius, poemas, apsakymus, autobiografinę apysaką, religinio turinio posmus ir giesmes.
Per 2006 – 2022 metų laikotarpį tėtis išleido septynias poezijos ir prozos knygas. Jo eilėraščiai yra išspausdinti ir keliolikos poezijos almanachų puslapiuose.
Mūsų mama, kaip tautodailininkė, mėgo megzti, nerti, siuvinėti. Jos rankų darbo yra trys dešimtys siuvinėtų paveikslų, įvairių mezginių ir nėrinių, kurie puošia artimųjų ir draugų buitį.
Tėvai kartu pragyveno 51 metus, užaugino 5 dukras ir sūnų, sulaukė 12 vaikaičių ir 6 provaikaičių. Mes džiaugiamės savo didele, draugiška šeima ir didžiuojamės tėvais, kurie mums perdavė gyvenimo patirtį, išmokė darbštumo, pareigingumo ir santarvės. Skaudu, kad mama nesulaukė šių dienų: prieš tris pavasarius jos palaikus priglaudė sostinės Liepynės kapinių berželio paunksmė.
Dabar mūsų tėtis, sulaukęs gražaus jubiliejaus, yra pilnas optimizmo, tolerancijos, domisi sportu, literatūriniu ir politiniu gyvenimu. Dar daug norų turi ir kūrybinėje veikloje. Gyvendamas Palangoje su jauniausios dukros Valdos šeima, daug savo kūrinių paskyrė šiam nuostabiam pajūrio perlui.
Pluoštas eilėraščių jūros tematika yra išspausdintas tik prieš pusmetį išleistoje poezijos rinktinėje „Po meilės ir mūzos skraiste“. Tėčio poezijoje vyrauja meilės tema: meilė žmogui, gimtajam kraštui ir gyvenimui. Jo kūriniuose gausu ir patriotinių bei religinių motyvų.
Įtaigiai skamba tėčio sukurtas posmas:
Gyvenimas – tai meilės židinys,
Versmė tikėjimo, vilčių, sėkmių.
Jis neišsenkantis palaimos šulinys,
Iš kur gerumą ir jėgas semiu.
Mielas ir brangus mūsų Tėti, Seneli ir Proseneli, visos mūsų didelės šeimos vardu sveikiname su gražiu jubiliejumi ir linkime stiprios sveikatos, neblėstančio optimizmo ir naujų kūrinių, kurie jaudintų visų skaitytojų širdis, sėtų gerumo ir grožio sėklas, kurias per ilgą savo gyvenimą diegei į vaikų, artimųjų sielas, džiuginai savo kūriniais ir prasmingais darbais.
Šeimos vardu dukra Gitana Kazlauskaitė – Viederienė
P.S norintys pasiteirauti ar pasidalinti prisiminimais gali skambinti tėčio tel. +37060994553
