Biržų krašto muziejuje veikia dviejų tautodailininkų jubiliejinės parodos. „Šiaurės rytai“ pakalbino amžiumi vyresnį, tačiau nesenstantį, fiziškai aktyvų ir, anot jo paties, „jaunimui dar į kaulus duodantį“ medžio drožėją 65 metų Vydą Vareiką. Pokalbis buvo neilgas, tačiau iš esmės sukosi apie pagrindinį vabalninkiečio turtą ir gyvenimo variklį – šešias merginas. Vyriausiajai netrukus bus keturiasdešimt, o jauniausiajai – dar tik vieneri.
Gyvenimą „kabina“ dideliu šaukštu
Muziejuje šį sekmadienį bus pristatyta su Vydo Vareikos 65-erių metų jubiliejumi susijusi paroda. Apie darbus rašyti – meno vertintojų ir jiems prijaučiančiųjų duona. Darbus (tiksliau, mažytę jų dalį), kurie iš tautodailininko namų perkelti į parodų salės erdvę, žmogui reikia pačiam pamatyti, įvertinti, pajusti.
Kadaise garsiojoje liaudiškų meno dirbinių įmonėje „Minija“ dirbusio tautodailininko V. Vareikos gyvenime drožyba tapo jo vizitine kortele, žyminčia daugybę didelių ir mažų medinių grožybių, tarp kurių neginčijamai svarbią vietą užima šaukštai.
„Gyvenimą kabinu dideliu šaukštu – jaučiu, kad gyvenu“, – sako medžio meistras, ant kurio kelių šypsosi nuostabi būtybė – Paulė. Pavadinta Paulyte mergaitė kaipmat pataiso – sako, kad jos vardas Paulė, o ji esanti ne mažytė, o penkerių metų.
Piešdama gėles prie namo ir ant spalvotų linijų suvertus debesėlius mergaitė tarsi patvirtina savo menišką – iš senelio – prigimtį.
Sykiu Paulė pasakoja apie vienerių metų savo sesytę Odrę, septyniolika, anot jos, senelio auginamų šunų ir kitus svarbius dalykus. Nepamiršta pasakyti, kad jos mamos vardas yra Raminta.
Su metais jaučiasi vis turtingesnis
„Paulė – mano mamos vardas“, – sako V. Vareika apie anūkės vardo istoriją. Abi anūkes dovanojo Vilniuje su šeima gyvenanti viena iš keturių jo dukrų – pedagogė Raminta.
Vabalninke užaugo keturios Vareikaitės – Šarūnė, Vaidilė, Raminta ir Valdonė. Trys vyresniosios baigusios pedagogines studijas, o 2002 metais gimusi mažoji Valdonė – profesionali kariškė, paramedikė. „Mano kareivėlis“, – sako tėtis apie Valdonę, kurią vaikystėje visur nešiojosi ant nugaros specialioje kėdutėje arba abu keliaudavo lydimi įspūdingo šuns.
Šarūnė ir Vaidilė gyvena Barselonoje, jų gyvenimas, kaip ir visų Vareikaičių, kupinas judesio tikrąja žodžio prasme – Ispanijoje jos sportuoja treniruoklių salėse, žaidžia tinklinį, Šarūnė darbovietėje organizuoja fizinio aktyvumo konkursus.
„Mano ryšys su dukromis labai stiprus – jos mane palaiko, supranta. Mergaitės dėkoja, kad „spaudžiau“ jas sportuoti, stengiausi visur su jomis kartu dalyvauti. Jos visos dar ir geros šokėjos“, – sako V. Vareika. Jo kalbėjimą girdinti Paulė patenkinta – matosi, kad jai su tokiu seneliu saugu, jo šneka graži – ypač kai su meile kalba apie jos judrumą ir nevaikišką drąsą.
„Jaučiu, kad su metais tik turtėju“, – įtikinamai sako jau šešias žavias merginas mylintis V. Vareika.
Jis didžiuojasi savo vaikais ir jų gyvenimu.
„Joms drožti nereikės“, – apie dukras ir anūkes su šypsena sako medžio meistras, drožybos neapleidžiantis ir apsaugininko tarnybos metu. V. Vareikos darbas – Panevėžyje.
„Šunys (stafordšyrai) daro apsaugą, o aš drožiu“, – linksmai kalba per 65-mečio slenkstį peršokęs vabalninkietis.
Gimtasis miestas ir sustingusi „grietinėlė“
Pats V. Vareika gimęs ir užaugęs Vabalninke kartu su broliu Stasiu ir sese Žaneta. Vaikystė nebuvusi vargana – tėtis vadovavo kolūkiui, mama – taupomajai kasai.
Vaikystės miesto neapleidęs V. Vareika Vabalninke labiausiai pasigenda judesio ir bendruomenę telkiančios lyderystės. Anot pašnekovo, nėra miestelyje tikro lyderio, galinčio burti bendruomenę. Pasak V. Vareikos, kol kas miestelio gyvenimas vyksta pagal „senųjų valdančiųjų raudonųjų kadrų scenarijų“.
„Nesvarbu, kad jie spalvą pakeitė, bet esmė liko ta pati – širdyje jie liko raudonieji… Ir Sąjūdžio Vabalninke tikro nebuvo – viską darė tie patys“, – kalba V. Vareika apie miestelio gyvenimą ir kultūrą, anot jo, gaubiančią „raudonąją grietinėlę“. Klebonas bandantis tą pakeisti, tačiau, anot Vydo, tai ne jo vieno jėgoms.
Gyvenimo pilnatvės troškimas
V. Vareika pasakoja turėjęs svajonę dalyvauti pasaulio čempionate.
„Norėjau sudalyvauti su giromis, bet daktarai nebeprisiuva man rankos. Ir kojos jau paremontuotos – siūtas trūkęs Achilas. Bet judu ir motociklu, ir dviračiu, ir slidėmis, ir riedučiais – viskuo, kas tik gali judėti, ir dar jaunimui „duodu į kaulus“, – kalba nesibaigiančios energijos užtaisu kunkuliuojantis žmogus.
Namuose nebetelpančius medžio darbus meistras ketina „iškraustyti“ – perkelti į bendruomenės namus.
Į klausimą, kurį savo kūrinį galėtų pavadinti mieliausiu, V. Vareika nedvejodamas atsako: „Tą, kuris yra paskutinis, dar drožiamas – jis teikia daugiausia džiaugsmo, lūkesčių… O kai tik baigi, to džiaugsmo nebe tiek ir lieka – matai neišsipildymų“, – kalba meniškos sielos žmogus.
Pilnu šaukštu gyvenimą kabliuojantis vyras nepraradęs tikėjimo dar kažką gyvenimo lobių skrynioje atrasti.
„Iki tikros gyvenimo pilnatvės dar kažko reikia“, – atvirai prisipažįsta V. Vareika, laukiantis ir susitikimų jo gyvenimo jubiliejinės parodos salėje.
