Jau blunka vaikystėje iš tėvų girdėtos frazės apie gerklės gydytoją Čeponį. Sąmonėje liko, kad tas gydytojas pagalbos ieškantiems žmonėms neuždarydavo savo namų durų. Ir kad jo šeimos namai, kuriuose buvo daug vaikų, kvepėdavę blynais. Prisiminimų centre – prie keptuvės besisukanti moteris – vaikų mama arba auklė.
Šitas vaikyste ir kepiniais kvepiančių namų vaizdas nuvydavo baimę, kai tekdavo eiti pas gydytoją, operavusį anginas, adenoidus (tonziles).
Daktaras otolaringologas Kazimieras Čeponis jau daugiau nei dešimt metų ilsisi šalia žmonos Emilijos ir jos tėvų Kęstučio gatvės kapinėse. Kęstučio gatvėje buvo ir medikų Čeponių šeimos namai. Su juose augusiu Jonu Čeponiu dėliojome prisiminimų štrichus ne tik apie jo vaikystės namus. Jonas padėjo perskaityti tėvo autobiografiją, saugomą mėlynu rašalu kaligrafiškai išvedžiotą geltoname popieriaus lapelyje, ir prisiminti tai, kas neužrašyta.
Skaudžiai glaustas gyvenimo aprašymas
Ragujų kaime (Pasvalio r.) 1908 metų gruodį gimusio Kazimiero Čeponio autobiografija jo paties užrašyta 1951 metų gruodžio 23 dieną. Kai rašė biografiją, gydytojui buvo 43-eji, jis turėjo du sūnus – 9 metų Kazimierą ir septynerių Edmundą.
Autobiografijoje gydytojas užsimena apie savo brolį gydytoją Joną Čeponį. Su dviem seserimis ir keturiais broliais augęs Kazimieras galėjo mokytis padedamas 13 metų už jį vyresnio brolio, kuris buvo gydytojas.
1929 metais baigęs Biržų gimnaziją Kazimieras tais pačiais metais įstojo į Kauno medicinos universitetą, 1938 metais gavo gydytojo diplomą, o 1944-aisiais, kaip jis pats rašo, „įgijo ausų, nosies, gerklės ligų specialisto teises“. Dirbo Kaune.
Su dviem Kaune gimusiais vaikais 1945 metais gydytojas atvyko į Biržus, buvo paskirtas į apskrities ligoninės vedėjo ir chirurgijos vedėjo pareigas. Gydytojas autobiografijoje rašo apie tobulinimąsi Leningrade, 1950 metais įvykusį atleidimą iš ligoninės vedėjo pareigų, tęsiamą ausų, nosies ir gerklės ligų bei onkologo darbą.
Broliai – karo gydytojai
Autobiografijoje gydytojas K. Čeponis išvardijo nuo 1945 metų gautus apdovanojimus, 1948 metais išrinkimą į darbo žmonių deputatų tarybą. Tarp apdovanojimų – medalis „Už gerą darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941 – 1945 metais“.
Kaip pasakoja jo sūnūs – Kaune gyvenantis Kazimieras ir biržietis Jonas, – būtent šis medalis, gautas išgelbėjus sovietų kario gyvybę, išgelbėjęs ir tėvą nuo tremties. O tokia grėsmė ir saugumo nepasitikėjimas Kazimierą Čeponį lydėjo kaip buvusį nepriklausomos Lietuvos karo gydytoją.
Karo gydytojas buvo ir pašnekovo tėvo brolis Jonas Čeponis – garsus Klaipėdos chirurgas. Mokęsis Peterburgo karo medicinos akademijoje, 1918 metais grįžęs į Lietuvą ir dalyvavęs Nepriklausomybės kovose, dirbęs Kaune karo ligoninėje, su sanitariniais būriais važinėjęs po Vilniaus kraštą, teikęs kaimo gyventojams medicinos pagalbą. Iki 1931 metų dėstęs Lietuvos universitete, o nuo 1931 iki 1935 vadovavęs Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurgijos skyriui, rašęs straipsnius, knygas. Gydytoją ištiko tragiška mirtis. J.Čeponis užsikrėtė operuodamas ligonį ir mirė. Apie šią talentingo chirurgo netektį 1935 metais pranešė „Lietuvos aidas“.
J. Čeponiui 1928 metais buvo įteiktas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio apdovanojimas, kurio liudijimą pasirašė pats prezidentas Antanas Smetona. Dėdei įteikto liudijimo kopija saugoma sūnėno Jono Čeponio namuose Biržuose.
Pasitraukti nuo pakartotinės okupacijos nesiryžo dėl kūdikio
Apie Kazimiero Čeponio šeimos gyvenimą „Šiaurės rytai“ rašė straipsnyje „Čeponių šeimos gyvenimas istorinių kataklizmų fone“.
Kaip pasakojo 1942 metais gimęs daktaro sūnus Kazys Čeponis, dėl jo brolio Edmundo gimimo 1944 metais Čeponių šeimai nepavyko pasitraukti nuo pakartotinės Lietuvos okupacijos.
„Vaikas buvo ką tik gimęs, silpnas ir motina nesiryžo vykti bijodama, kad jis gali neišgyventi.
Emilija Čeponienė su abiem vaikais prisiglaudė Raudonpamūšėje. Tuo metu ten gyveno tik jos mama Anelė Čečienė. Tėvelis Juozas Čečys pasitraukė iš namų ir iki Stalino mirties 1953 m. gyveno Latvijoje, dirbo pas žmones atsitiktinius darbus padieniu darbininku, vengdamas grįžti į savo kraštą.
Šeimos tėvas – gydytojas K. Čeponis – tuo sunkmečiu slapstėsi kaime pas gimines Valiūnus, kol galiausiai nutarė „prisiduoti“ sovietinei valdžiai. Jį palaikė kelias paras suimtą, tardė, ką veikė išvažiavęs iš Kauno. K. Čeponis teisinosi karo suirute, sunkumais, transporto bėdomis. Kadangi Biržuose buvo likęs tik vienas gydytojas, jam pasiūlė darbą ir K. Čeponis 1945 01 01 tapo Biržų apskrities ligoninės chirurginio skyriaus vedėju“, – rašė „Šiaurės rytuose“ Alfonsas Kazitėnas.
Svetingi gydytojo atžalų vaikystės namai Biržuose
Gydytojas K. Čeponis su medicinos seserimi Emilija užaugino 5 vaikus – sūnus Kazimierą, Edmundą, Algimantą, Joną ir dukrą Dainą. Ją, gimusią 1961 metais, ir vyriausią brolį skiria 19 metų.
„Aišku, kad Daina buvo kaip tėvų ir mūsų lepūnėlė – juk vienintelė ir mažiausia mergytė“, – sako 1958 metais gimęs Jonas.
Vaikystę jis mena kaip laimingą gyvenimo tarpsnį.
Iš pradžių bute Kęstučio gatvėje gyvenę Čeponiai persikėlė į toje pačioje gatvėje pastatytą šeimos namą. Gydytojo šeima buvusi svetinga, netrūkdavę svečių, smagių kolegų ir bičiulių pasibuvimų.
Jonas mena dažnai jų namuose besilankydavusias gydytojų Kirdeikio, Liorento, Gylio, Bedalienės ir kitas šeimas.
Viešėdavo ir gydytoja Lidija Duderienė – kolegė bei Čeponių sūnaus Kazimiero bendramokslė.
Pasak Jono, vaikystėje jie augo kaip ir visi kiti vaikai, žaisdavo kiemo žaidimus ir niekas jų ponų vaikais nevadinę. Pastebėjus, kad ne visi vaikai galėjo važinėtis tėvų „Volgoje“, Jonas atsakė, kad tokį automobilį turėjęs ir gydytojas Gylys.
„Aš ne viską aiškiai prisimenu, tačiau mama pasakoja, kad pas mus į namus sueidavo daug aplinkinių gatvių vaikų – jų būdavęs pilnas salonas. Vaikai susėdę ir ant grindų žiūrėdavo televizorių. Dėl jo pas mus rinkdavosi, nes televizorių nedaug kas tais laikais dar turėjo“, – prisiminimų epizodą apie vaikystės namus pasakoja Jonas.
Emilija Čeponienė buvo mylinti mama ir puiki šeimininkė.
„Kepdavo mama ne tik blynus, bet ir bandeles su cinamonu, varške“, – mena Jonas. Su broliu Kazimieru pakaitomis vardija kitus mamos gamintus patiekalus. Abu sutaria, kad mama mokėjusi gaminti viską ir skaniai.
Per Kalėdas – ir partijos sekretoriaus vizitai
„Švęsdavome mes ir Kalėdas, ir Velykas. Kiek žinau, ne mes vieni taip darydavome. Aišku, niekas nesigirdavo… Būdavo eglutė, dovanos. Nors ir smulkmenos, tačiau labai lauktos ir džiuginančios. Būdavo ir plotkelių (kalėdaičių), kurių tėvai kažkaip pasirūpindavo“, – kalba Jonas.
Prieš Velykas šeima dažydavo kiaušinius. Juos margindavo vašku, žolelėmis.
Aišku, buvo toks laikas, kai teko saugotis ir slėpti šventes.
Čeponių vyresnėlis sūnus Kazimieras mena, kaip namus lankydavo pirmasis komunistų partijos sekretorius Antanas Bitinas. Sako, kad vizitai liovęsi, kai vieną sykį jis buvo tiesiog išvytas. Tą padaręs tėvo brolis.
Vaikai ir anūkai rinkosi kelią gydyti ir saugoti gyvybes
Trys K. Čeponio vaikai tapo gydytojais. Kaune gyvenantis vyriausias sūnus Kazimieras, kaip ir tėvas, ilgus metus dirbo otolaringologu Kauno klinikose. Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Kauno klinikose dirba ir jo 1981 metais gimęs sūnus Jonas – profesorius, medicinos mokslų daktaras. Jo veiklos profesinė sritis – endokrinologija.
Kaune gyvena ir Čeponių jaunylė – keturių vaikų mama Daina. Ji yra šeimos gydytoja. Pasak biržiečio J. Čeponio, jo sesės šeimoje taip pat yra medikų.
2017 metais Klaipėdos krašto spauda pranešė apie iš Biržų kilusio gydytojo netektį. 65 metų sulaukęs netikėtai mirė Šilutės sveikatos priežiūros centro direktorius, gydytojas chirurgas Algimantas Čeponis. Daugumos šilutiškių pažinotas ir gerbtas ilgametis gydytojas Algimantas – trečiasis Kazimiero ir Emilijos Čeponių sūnus.
Šeimos sūnūs Jonas ir Edmundas – veterinarijos gydytojai. Jų vaikai mediko profesijos nesirinko.
Puikus kolega, mylintis tėvas ir senelis
K. Čeponį gražiai prisimena gydytojos Elena Šakelienė ir Lidija Duderienė. Abi jos labai vertina ilgametę patirtį turėjusį gydytoją, jo gebėjimą ramiai išklausyti, konsultuoti.
Gydytoja endokrinologė L. Duderienė ypatinga K. Čeponio savybe vadina jo pagarbą jauniems kolegoms, mokėjimą patarti, nesišaipyti iš klaidų ir, kiek tik įmanoma, padėti.
Kolegos mena K. Čeponio jubiliejus – gydytojas šventė ir devyniasdešimtąjį gimtadienį. Šį pasaulį paliko sulaikęs 93-ejų.
Pasak sūnaus Jono, tėtis miręs staiga. Tai įvykę jam būnant Kaune pas dukrą Dainą, kurios vaikus norėjo padėti prižiūrėti. Tėtis buvęs anūkus mylintis senelis. Jis labai mylėjęs ir kartu gyvenusio sūnaus Jono dukrytę Jurgitą.
Jono namuose – gausybė šeimos relikvijų ir knygų. Daugybė medicinos literatūros sukrauta į rūsyje laikomas dėžes. Grožines knygas be galo mėgusi mama. Iš jos, pasak Jono, galbūt paveldėtas ir polinkis į meniškus daiktus, kurių Čeponių jaunylio sūnaus namuose – daugybė. Paveikslus ir senus dirbinius jis perka.
Pasak Jono, mamos tėvai Čečiai Pasvalio rajone turėjo kelis dvarus – Žilpamūšio, Dagilynės, Raudonpamūšio ir kt. Juose netrūko paveikslų ir meno dirbinių.
„Man patinka tai, kas gražu“, – sako Biržuose gyvenantis Jonas Čeponis, saugantis ne tik daugybę gražių daiktų, bet tėvų šeimos ir savo gyvenimo akimirkas. Jomis dalijasi tik su artimiausiais žmonėmis, su kuriais saugo brangius ryšius.
