Maudynės eketėje, dzūkiški kasrytiniai palinkėjimai su gera nuotaikos doze ir eilėraščiai nuo „dūšios“ facebook paskyroje… Kažkas apsivertė Linos Kiškienės gyvenime. Kas? „O tu dar paklausk, kokiu sportu pradėjo užsiimti tokia trapi asmenybė kaip aš?“, – užsuka klausimą 58-erių Lina, kai tariuosi pokalbiui apie tokius ryškius jos gyvenimo pokyčius, kuriems o-ho-ho kokio pasiryžimo reikia. „Jei norite kažką padaryt, tai ir darykit. Gyvenime kai kuriems dalykams reikia pribręsti, o dėl kitų gali ir perbręsti“, – sako Lina Kiškienė.
– Lina, esate veterinarijos gydytoja, poetė, ekstravagantiška asmenybė, sveikuolė, mauduolė… Kaip pati save pristatytumėte skaitytojams?
– Niekada nesusimąsčiau, kas esu. Kartais atsitinka gyvenime toks etapas, kai susitinka ne tie žmonės. Auginau dukras, dirbau. Kažką veikiau paslapčia, kažką pradėdavau ir nebaigdavau, sėdėjau užsidariusi namie. Ir kai iš to išėjau, tada ir tapau tokia, kokia ir buvau visada. Išėjau iš rėmelių, kuriuose sėdėjau galvytę nuleidusi. Galėjau truputį tų rėmelių pasilikt, bet nebėra laiko jų kampukuose sėdėt! Kai kuriems dalykams gali ir perbręsti.
Pernai buvo tie metai, kai maksimaliai viskas buvo taip, kaip visada norėjau. Užpildžiau paskutinį savo gyvenimo puzzle langelį ir pasijutau gerai. Iki tol nebuvau tuo, kuo esu: su kerziniais batais, septyniom apyrankėm, drugeliu ant kaklo… Dabar atsikeliu, pašeriu savo jūrų paršelį, parašau eiles, nusimaudau eketėje, dar nueinu į treniruotę… Papildoma motyvacija keistis buvo ir anūko gimimas. Jis augs pasaulio piliečiu be rėmų! O aš – jau metuose. Pagalvojau, kad reikia spėti su juo, gyventi visavertį gyvenimą. Reikia būti laisva prie jo laisvės. Žinoma, proto ribose (juokiasi- red.).
– Pasikeitė ir Jūsų eilėraščiai.
– Rašyme pirmas žodis yra nuo Dievo, po to rymai, dailini. Aš to nebedarau. Dabar nebeturiu užrašytų eilėraščių. Jie – telefone. Jei dings telefonas, dings ir eilėraščiai. Nebenešu eilėraščių į laikraštį spausdinti. Nes nebėra ir to laikraščio. Baigėsi tas etapas, kai ateiti į redakciją, išgerti kavos su laikraščio žmonėmis buvo didžiausias įvykis. Nuo to atėjimo į redakciją 2010-aisiais ir prasidėjo mano pasikeitimas. Išlindau į pasaulį, mane pamatė.
Dažniausiai rašau tai, ką jaučiu. Buvo netekčių etapas. Jis praėjo ir tai paleidi. Kam bebus įdomu apie tai skaityti? Tik gal tiems dviem, kurie jaučia tą patį.
Nemoku rašyti apie ramunytes. Eilės susirimuoja tik tuomet, kai kokią galūnę vieną prie kitos prispaudžiu. Tai ir visas rimas. Kai kas supranta, kad už dviejų žodžių dar septyni slypi. Kai kas supranta viską tiesiogiai.
– 2013 metais išleidote savo poezijos knygą. Ar neplanuojat išleisti antros?
– Neplanuoju. Neturiu „materiolo“. Kai sugalvojau išleisti eilėraščių knygą, turėjau net devynis sąsiuvinius jų prirašiusi. Užuot iš kiekvieno išrinkusi verčiausius, paėmiau vieną sąsiuvinį ir jis virto knyga. Dabar mano eilėraščius skaito 130 mano facebook draugų, tie, kurie mane žino. Jei paleisiu juos plačiau – ir prapulsiu!
– Savo facebook paskyroje labai gražiai dzūkiškai užrašote savo mintis. Kaip jūs, dzūkė, jaučiatės tarp aukštaičių? Ar per beveik 40 metų pritapote Biržuose?
– Per pastarąjį dešimtmetį, kai išlindau iš savo rėmukų, susiradau draugų, pažįstamų, bet nedaug. Gal ir pati nesu labai linkusi bendrauti. Atsirado ir pažįstamų dzūkų. Kai Daliuką Mikelionį išgirdau, kaip iš dangaus jis man nužengęs atrodė. Kalbėjo tomis ištemptomis balsėmis. Į savo tėviškę grįžtu retai, tik „ant kapų“. Mano brolis iš tėviškės niekada nebuvo išvažiavęs. Tai jis šneka taip, kaip mūsų močiutė. Kurie buvo išvažiavę, tokie patys nebegrįžta.
O biržiečiai – sąžiningai kieti. Dzūkai – skystoki, juos gali užglostyti. Mano draugė Liuda Prunskienė – tikra patriotė, tautiška. Tokie kaip ji turėtų būti visi biržiečiai.
– Gal kieti biržiečiai ir eketėn lipti prikalbino?
– Aš nemoku plaukti. Labai bijau šalto vandens. Jei kas aptaško, galiu nevartojamą žodyną pavartoti du kartus. Pabraidžiojusi upėje net inkstus atšalau, nors buvo vasara. Maudausi tik vonioje karšto vandens šaltu neatskiesdama. Kai vaikai nusivežė į Graikiją prie jūros, tai jūrą tik trečioje dienoje radau. Tai toks mano santykis su vandeniu.
Bet praėjusį gruodį kaimynė Rima ėjo maudytis į eketę ir mane pavadino kartu. Jau nebežinau, kiek metų ji maudosi ir žiemą, ir vasarą. Pagalvojau, kad turiu maudymosi kostiumėlį, gal pabandyti ir man pasimaudyti? Kaimynė neatkalbinėjo, tik paaiškino, ką daryti, kaip man ten bus.
Nebuvo jokio tokio jausmo, kaip aptaškymas. Pradėjau brist, įbridau iki pečių, taip, kaip ir reikia, giliai kvėpuodama. Lediniame vandenyje viskas sulėtėjo. Ir galvoje nebe kažkas liko. Nebegalvoji, ar išjungei dujinę viryklę, ar ne. Lieki vienas. Kai išlindau ir apsimoviau kojines, supratau, kad tai padariau! Dabar eketėje maudausi nuolat. Tik per patį speigą maudynes praleidau. Maudynės lediniame vandenyje man suteikia moralinės energijos. Ne taip paprasta įnešti save į eketę. Bet kai išnešiau save į krantą, jau buvau nebe tokia, kaip prieš tai.
– Vadinasi, nereikia tūpčioti, atidėlioti, abejoti… Šovė galvon mintis – ir daryk?
– Jei anksčiau taip save būčiau išsigryninusi, įgijusi pasitikėjimo savimi, būčiau buvusi labiau užsispyrusi daryti tai, ką noriu, turbūt būčiau tapusi mokytoja, kaip ir svajojau, o ne veterinare. Bet ėjau į veterinarus – taip kolūkis tuomet nusprendė! Dabar supratau, kad tūpčioti nevalia. Jei tūpčiosiu, tektų tris kartus atgimti, kad viską suspėčiau.
– Pokyčiams amžius – ne riba?
– Nors man jau 58-uoneri, vis tiek jaučiuosi daugiausiai keturiasdešimties. Dar pataikau į „rėmus“ ir apsirengt. Pamenu, kai su broliu augome, abu turėjome vienas kelnes.
Bet buvo galima kažką nusimegzti, ko kiti neturėjo. Man ir dabar patinka kitaip. Labai dažnai žmonės pasako, kad pamečiau vieną auskarą. Bet aš visada su vienu vaikštau. O be odinės apyrankės jaučiuosi kaip neapsirengusi.
– Į kokias treniruotes save, tokią trapią asmenybę, „nunešate“?
– Į bokso. Nuo septynerių metų svajojau jas lankyti. Dar tada, kai boksą žiūrėdavau per televizorių. Maniau, kad nė vieno atsispaudimo nepadarysiu.
Padariau du! O vieną pratimėlį – nuo trenerio švilpuko iki švilpuko padariau! Ir tokią lovinę mankštą rytais pradėjau daryti, ko niekada gyvenime nedariau. Kai peržengi per save, įrodai sau, kad gali, daug dalykų pasidaro nebereikšmingi, nėra į juos ko koncentruotis. Vaikai išvažiavę toli, susikūrę savo gyvenimą. Rūpesčio nebeliko. Lėkštės nupirktos, dangaus ir žvaigždžių nenusipirksi. O kitko užtenka.
– Ar manote, kad esate nenuspėjama asmenybė?
– Dabar taip. Jei esi nuspėjamas, vadinasi, esi labai priklausomas nuo aplinkos. Tas, kuris laisvėja, yra nenuspėjamas gerąja prasme.
– Jūsų gyvenime nutiko daug pirmų dalykų tik dabar. Ką dar svajojate išbandyti?
– Jei sutiksiu savo metų baikerį, norėčiau išmokt gerai važiuoti motociklu. Jauni baikeriai tokių senų „karakailų“ kaip aš nevežioja (juokiasi-red.). Šokti mokytis nenoriu, nes neturiu koordinacijos, todėl apie tai net negalvoju.
– O šokti parašiutu?
– Dabar jau pagalvojau (juokiasi-red.).
Asmeninio albumo nuotr.
