Užušiliuose gyvenanti Rita Jakubėnienė greitai švęs aštuoniasdešimtmetį, kurio laukia su šypsena, su daina, su padėka gyvenimui ir artimiems žmonėms.
– Artinasi jubiliejaus diena…
– Esu karo ir pokario vaikas. Gimiau 1944-ųjų metų lapkričio 8-ąją… Pasas liudija ką kita – 1945-ųjų liepos 10-ąją… Švenčiu du gimtadienius. Sako, jog dėl to esu laimingas žmogus.
Mamos gyvenimas buvo nepavydėtinas. Kai manęs laukėsi, sudegė namai. Juose buvo įsikūręs vokiečių štabas. Ėjo frontas.
Ugnis įsiplieskė nuo padegamųjų kulkų. Išliko tik tie daiktai, kuriuos mama buvo spėjusi išnešti į kiemą.
Niekas nenorėjo priimti šeimos, kurios vyras sirgo tuberkulioze. Valdžios atstovas apgyvendino svetimų žmonių namuose. Tėvelis mirė dvi savaitės prieš man gimstant. Mama liko su dviem podukrom ir manimi.
– Mama buvo labai stipri moteris…
– Taip. Labai stipri. Ji buvo žinoma kaip puiki audėja ir šeimininkė. Mama tėvelio namų vietoje, Braškių kaimo vienkiemyje, pasistatė gryčiukę. Vėliau, bene 1960 metais, kad nereiktų gyventi toli laukuose, staliniecu vadintas traktorius tą trobelę pakėlė ir atvežė iš vienkiemio į dabartinį Braškių kaimą. Man jau mokantis vidurinėje mokykloje buvo pastatyta ir nauja mūrinė troba, pamenu, kaip rinkome akmenis jos pamatams.
– Iš vaikystės laikų saugote daug prisiminimų?
– Pamenu, kaip papečky būdavo laikomas paršas… Kartą išlindo ir atbėgo prie mano lovos, ilgai žiūrėjo tiesiai į akis…
Mama buvo puiki šeimininkė. Ją kviesdavo ruošti maisto vestuvių, krikštynų pokyliuose, laidotuvėse. Iš balių parnešdavo lauktuvių. Vaikystė buvo soti, nieko netrūko, nebent drabužėlių.
– Braškiuose virė įdomus gyvenimas…
– Tuomet mano gimtuosiuose Braškiuose buvo apie keturiasdešimt penkios sodybos. Didelis draugiškas kaimas švęsdavo kryžavas dienas. Žmonės, ir vyrai, ir moterys, giedodami eidavo nuo vieno kryžiaus prie kito.
Nuo Kalėdų iki Trijų karalių persirengdavom „čigonais“…
O kur dar Joninių tradicijos – iki saulės patekėjimo vardadienio išvakarėse kaldavome ant durų vainikus. Pradėjus temti apeidavome visą kaimą.
Prisliūkindavome prie durų tyliai tyliai, o jau tada garsiai kaldavome, kad girdėtų, kad vėliau pakviestų į svečius, pavaišintų.
– Ir visą tą džiaugsmą iškeitėte į gyvenimą Kaune?
– Tais laikais mokyklose buvo madingas toks profesinis orientavimas. Ieškojo keturių, norinčių studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Tris rado, stigo ketvirto – ir aš kaip tas žydas „pasikoriau“ dėl kompanijos.
Siuvėja iš mokyklinės uniformos pasiuvo sijonėlį bei liemenę. Ir 1961 metais pasirinkau agronomijos mokslus. Studijuoti buvo lengva. Studijų metais aplankėme daug spektaklių, operečių, filmų, koncertų. Kaunas man patiko, traukė pasilikti. Siūlė darbą Akademijos agrochemijos laboratorijoje, bet… buvau nuvažiavusi studijuoti, turėdama „Jaunosios gvardijos“ kolūkio siuntimą, reikėjo grįžti.
– Kaip sekėsi jaunai specialistei grįžus?
– Iškart į agronomus! Buvo sunku. Traktorininkų buvo apie keturiasdešimt, reikėjo visiems paskirstyti darbus. Kalbėjau su visais kaip lygi su lygiais, juos vertinau, savęs nekėliau.
Vairuotojų tuomet tebuvo apie šešetą ar septynetą, bet jiems vadovavo pats pirmininkas. Vėliau pasiūlė dirbti ekonomiste. Tad kurį laiką skaičiavau kolūkio pinigus… Agronome dirbau dvylika, ekonomiste – ketverius metus.
– Ir išsirinkote vieną vairuotoją…
– Taip, išsirinkau ir 1968 m. susituokėme, gyvenome Braškiuose, o 1980 metais su šeima, su vyru Leonu Bronislovu atsikraustėme į Užušilius. Pasistatėme namelius. Lapkričio 8 dieną bus keturiasdešimt ketveri metai. Sunku buvo skirtis su Braškiais, bet Užušiliuose buvo arčiau darbas. Iš pradžių atrodė, jog čia žmonės kitokie, lyg ir nedraugiški, bet vėliau susigyvenom. Keičiantis laikams, agronomiauti nebenorėjau, nors ir siūlė „pakelti kolūkį“. Pradėjome ūkininkauti. Traukė Biržų kultūros centro pasiūlymas…
– Iš laukų – į Užušilių kultūros namus?
– Vaikystėje svajojau būti muzikos mokytoja. Darbas kultūros centre buvo labai arti svajonės išsipildymo.
Subūriau folkloro ansamblį, daug repetavome, daug važinėjome, buvome žinomi, laukiami. Vėliau su kolektyvu ėmėsi dirbti ir tokie vadovai kaip Gytis Korsakas, Ramutė Laurišonytė (Plepienė), Laima Aukštuolienė. Viskas „vežė“! Dainavom, šokom, dienos buvo kaip šventė. Ir taip dvylika metų. Jei tektų rinktis iš naujo, norėčiau grįžti tik į kultūros centrą.
– Kas Jums svarbiausia gyvenime?
– Vis tik svarbiausia yra šeima, sveiki vaikai ir anūkai bei mėgiamas darbas. Kai meldžiuosi, prašau Dievo, kad artimiesiems sektųsi, kad jie būtų sveiki. Ir dar prašau, kad manęs nepaguldytų į ligos patalą, kad netapčiau kitiems našta.
– Esate laiminga, prisijaukinusi Užušilius?..
– Gyvenu kaip negyvenamoj saloj – aplink daug žalumos ir debesėlių danguje… Kaime jau mažai senųjų gyventojų, bet paklojus asfaltą atsirado naujakurių, kurie perka tuščias gyvenvietės sodybas. Su trimis dukromis ir penkiais anūkais bendraujame kasdien telefonu, aptariame visus reikalus. Ypač džiaugiuosi žentais! Man gyvenimas labai pasisekė! Tik vyras prieš devynerius metus per anksti išėjo… Prisiminsiu visą gyvenimą, kaip vieną vakarą parėjau iš laukų nuo karvyčių į tuščius, šaltus namus… ir kaukiau šunimi…
– Turite pomėgių, kurie praskaidrina kasdienybę?..
– Man darbas buvo kaip pomėgis, į jį visada ėjau su šypsena ir daina. Dabar dainų mažiau, bet užtat sprendžiu kryžiažodžius…
– Ką norėtumėte palinkėti savo krašto žmonėms?
– Dėkoju žmonėms, kurie kartu dirbo, kurie manimi tikėjo ir pasitikėjo.
Nuotraukos autorės ir iš Ritos Jakubėnienės šeimos albumo
