A. Balbieriaus nuotr.
Šio teksto tikslas – prisiminti. Žmogus turi ne tik tapsmo, bet ir savo tęsinio istoriją. Šiemet vasaris prasidėjo keistai – kelias dienas iš eilės prisiminiau Jūratę Baranovą. Ir tada supratau, kad iš pasąmonės lendantys fantomai susiję su trečiosiomis atminimo metinėmis. Netikėtai, neatšaukiamai 2021 metų vasario 4 dieną filosofė Jūratė Baranova mirė. Prakeiktas covidas, nepadeda jokia filosofinė ramybė. Dar nepasodintos žadėtosios atminimo rožės profesorei Jūratei, nors būtent jos labiausiai tiktų kur nors prie pilies. Rožių sodinukus ji dalino bičiuliams, daug jų augino savo sodyboje.
Kai Alis Balbierius grąžino Biržams Jūratę Baranovą ir galbūt pačiai profesorei Biržus, per tą dešimtmetį su trupučiu įvyko beprotiškai svarbių įvykių, suvokimų, patyrimų. Nuo 2008-ųjų iki mirties beveik kasmet profesorė atvažiuodavo į Biržus, bet svarbiausia – reflektavo gimtąją erdvę, istorinius kontekstus. Nastopkos gatvėje visada aplankydavo vaikystės draugę Loretą, kuri dabar irgi jau mirusi. Dalyvaudama „Šiaurės vasaros“ forume ji stengėsi Biržams suteikti tą giluminį matmenį, savosios vietos tikrąją pajautą, kurios taip trūksta buitiniame/politiniame triukšme. Pati stebėjosi, kaip grįžta Biržai, vaikystės miestas. Ir kai apninka abejonės dėl gyvenamosios vietos prasmės, verta yra skaityti Jūratės Baranovos „Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu“.
Kai Dievas apleidžia, tavo laikysena lieka viskas, kas tu esi
Tokiais žodžiais baigiasi tekstas apie Biržus. Kaip rašė pati autorė, esė skaityta Biržų gatvėse tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“. Šešios stacijos: senoji klebonija, kurioje profesorė gimė, piliakalnis (ir rožių žydėjimas!), Senosios žydų kapinės, Astravo tiltas ir Tiškevičių rūmai Astrave. Yra ir tokie žodžiai: „Jei Biržų parapija priimtų mane gyventi atgal, gal čia nutiktų ir mirti“. Šmaikštumas? Testamentas? Dar ir todėl, manyčiau, reikia žodžių ir rožių. Iš ilgesio. Iš dėkingumo. Iš galvojimo apie Biržus. Dėl atminties pergalės prieš mirtį. Dėl to, kad profesorei žodis buvo svarbus. Dėl savęs – atsimenančio. Nes visada yra baimė nuskęsti.
Sunku prasibrauti pro laiką (J. B)
Treji metai – toks keistas laikas. Dar nėra reikiamos distancijos suvokti asmenybės svorį ir jau nebėra to vasaros laukimo – susitikimo. Vis dėlto liko susitikimų, pokalbių melancholija. Būtent tokia nuotaika, kažkokia tarpinė būsena tarp džiugesio, ironijos, liūdesio. Profesorė sujungdavo įvairias asmenybes, sumegzdavo nutrūkusias pokalbių gijas, net Aliaus Balbieriaus skepsis nurimdavo. Tikrasis talentas – įtikinamai atverti pasaulio visumą.
Viskas yra viena: kultūra, filosofija, žmonės, likimai, buitis ir būtis. Fundamentalioji knyga „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas. Tarp siurealizmo ir egzistencializmo“ irgi apie tai, apie pasaulio vienį. Pirmas pasakojimo sakinys: „Ši knyga „pasirašė praėjus septyneriems metams po Jurgos Ivanauskaitės mirties.“ Pamatinis žodis „pasirašė“, ne „buvo parašyta“. Lyg kas diktuotų, vestų iš aukščiau. Ieškodama dvasinių atramų, Jurga pati daug kam tapo atrama, kaip ir profesorė Jūratė, aistringai, empatiškai aprašiusi Jurgos gyvenimą. Ar tai nėra tikroji prasmė ar bent jau prasmės galimybė? Pasakojimo universalumas – talento žymė. Bene esminė. Labai asmeniška ir tuo pat metu labai universali istorija. Knyga, sutraukianti visą gyvenimą. Galbūt tai knyga ir apie Jūratę Baranovą: gilus kultūrinis kontekstas be jokio puikavimosi, pasakojimas atviras, bet be pigaus atviravimo, filosofinis, eseistinis kalbėjimas, begalinis taktas, subtilumas pasakojant apie kito gyvenimą. Beje, knygoje nemažai kalbama ir apie Biržus, juk Jurgos Ivanauskaitės mama gimė tuose pačiuose gimdymo namuose Biržuose. Esė „Moterys ir vanduo“ irgi pasakojami prisiminimai iš biržietiško vaikystės laiko.
Iššifruotas angelo rūbas
Kristina Baranovaitė, Profesorės anūkė, parengė Jūratės Baranovos (Patkauskaitės, Rubavičienės, Anos Audickos) bibliografiją: knygos, mokslo monografijos, vadovėliai, straipsniai, literatūros kritika, esė. Išties, kai viskas vienoje vietoje, atsiskleidžia ne tik talento universalumas, bet ir darbštumas. Jūratė Baranova (1955 – 2021) – pirmoji filosofijos profesorė moteris Lietuvoje, mokslų daktarė, mąstytoja, kūrėja. Iš Biržų. Gal, sakau, tokie žmonės ir turėtų liudyti Biržų tapatybę, garbę ir šlovę? Gal verta būtų organizuoti literatūrinius skaitymus, diskusijas? Tikrai verta dar kartą atsiversti „Baimė nuskęsti“ („…moterys, ko gero, skirstomos į tas, kurios gali apsivilkti raudoną suknelę, ir į tas, kurios niekada šito nepadarys“), „Meditacijos: tekstai ir vaizdai“ („Sylvia Plath: kaip išmokti gyventi?“, „Ar filosofija pajėgi mąstyti mirtį?“).
Knygoje apie Jurgą Ivanauskaitę, skyriuje „ Iššifruotas Angelo rūbas“, autorė be baimės pasirodyti sentimentali interpretuoja Jurgos Ivanauskaitės angeliarumą: „Niekas jau neklausia, kur tuo metu, kai krintame į bedugnę, yra ir ką veikia mūsų angelai sargai. Gal jie palieka, gal trumpam atsitraukia. O gal jie tokie pat bejėgiai kaip mes ir tylomis kartu su mumis kenčia. Gal jie krinta kartu su mumis, praradę savo pavidalą?“. Tebūnie su mumis išsipildęs/neišsipildęs Jūratės Baranovos gyvenimas.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
