Tradiciškai po atlaidų tradiciškai prie senosios Pabiržės klėtelės į netradiciškai sugalvotą paminėti 25-erių metų sukaktį žmones kvietė folkloro ansamblis „Žemyna“. Keliavome nuo archajiško lietuviško muzikavimo, kai skambėjo kanklės, o ragais kaimai susišaukdavo, iki tų dienų, kai šokiams smuikas grieždavo, o Amerikon per vandenyną laimės ieškoti išplaukę emigrantai artimiesiems ilgesio pilnus laiškus rašydavo ir dainas apie tėvynę dainuodavo.
Šeimų ansamblis
„Žemyna“ – biržiečiams žinomas ir mylimas ansamblis. Ir ne tik biržiečiams. Daugybės įvertinimų sulaukęs Lietuvoje ir užsienyje, Biržų kraštą ir jo muzikinį bei etnografinį palikimą garsinęs įvairiuose festivaliuose, konkursuose, koncertuose ir televizijos laidose. Bene didžiausio įvertinimo sulaukęs 2019 metais, kai Biržų kraštan parvežė „Aukso paukštę“ ir nominaciją „Geriausias krašto folkloro ansamblis ir jo vadovas“.
1997 m. įsikūrusiam folkloro ansambliui vadovavo Juvita Giedrikienė, Romualda Butkevičienė, o nuo 2006 metų iki šiol vadovauja etnomuzikologė Aušra Butkauskienė. „Žemyna“ – šeimų ansamblis, kuriame muzikuoja, dainuoja, šoka, etnografinį palikimą puoselėja šeimos, perimdamos tradiciją iš kartos į kartą.
Garbė archainei muzikai
25-erių metų gyvavimo sukaktį „Žemyna“ nusprendė paminėti kitaip – ne tik šokiais, dainomis ir muzikavimu, bet teatralizuotu pasirodymu. Pasirodymą „Tunciaus neišgrodava su kunkliais, o su skripka negrodava sutartinių, tik tuncius“, apipintą kraštiečių tautosakininkų, etnokultūros puoselėtojų pusbrolių S. Paliulio ir A. Sabaliausko užrašytomis dainomis ir pasakojimais, režisavo Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė. Šiuo pasirodymu „Žemyna“ ne tik savo sukaktį paminėjo, bet ir S. Paliulio 120-ąsias gimimo metines. Į renginį atvyko Stasio Paliulio sūnus Gražvydas Paliulis, kuris Biržų krašto muziejui „Sėla“ yra dovanojęs dalį savo tėvo archyvo.
Pirmojoje programos dalyje „Žemyna“ ir jos bičiuliai „Saulės“ gimnazijos „Saulalas“ ansamblio jaunimas demonstravo ragų susikalbėjimą, skambėjo dainuojamosios ir šokamosios sutartinės, kurių, anot A. Sabaliausko, jau tais senais laikais „jaunoji karta nebemylėjo ir nebelaikė garbėje“, Gintaras Butkauskas grojo kanklėmis.
Taip ir buvo priimta senovėje, kad kanklės prabildavo tik vyrų rankose. Ir tai buvo meditacinė muzika, grojama sau, ne aplinkiniams. G. Butkausko kankliavimas buvo premjerinis pasirodymas. Ir tai – ne vienintelė premjera tą popietę.
Papilietiškai ištraukas iš A. Sabaliausko dienoraščio skaitė Raimundas Binkis. Ir tai buvo antroji pasirodymo premjera.
Laiškai iš užjūrio
Antrojoje programos dalyje prabilo armonika ir smuikas. Muzikavimas tapo bendratautiniu. Žmonės pradėjo keliauti traukiniais, plaukti užjūrin laimės ieškoti, tad muzika keitėsi, tunciams ėmė groti skripka. Programos pavadinimas „Tunciams neišgrajindava su kunkliais, o su skripka negrodava sutartinių, tik tuncius“ – tai Stasio Paliulio tėvo Mykolo Paliulio sentencija.
Ypač publiką sugraudino ir prajuokino skaitomi užjūrin išsiruošusių tautiečių laiškai. Ne kažin kas nuo tų laikų pasikeitė iki šiol. Tik ne laivais Amerikon tautiečiai plaukia, dainuodami ilgesio dainas ir melsdami palankaus vėjo, o lėktuvais. Tik laiškų popierinių artimiesiems nebesiunčia.
O šie, senoviniai, muziejuje išsaugoti, ypač jautrūs ir ilgesingi. Kai kurie – su užsienietiško „mandrumo“, pasigyrimo gaidele.
Pagal autentiškas nuotraukas ir laikmetį „Žemynos“ artistams kostiumus siuvo Birutė Kanopienė ir Vilija Šimonė. Ir šukuosenos, ir šokiai atspindėjo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios madas ir tendencijas.
„Ilgiausių metų“ – „Žemynai“
„Ilgiausių metų“ „Žemynai“ dainavo didžiulė jų gerbėjų minia. Sugraudino publikos nuoširdumas ansamblio žmones iki ašarų.
Sveikintojų taip pat eilės rikiavosi. Ir apipylė jie „Žemyną“ lauko gėlėmis. O „Žemyna“, niekada humoro nestokojusi, visus ragino juos gėlėse skandinti. Juk šitaip stengėsi, repetavo ne dėl savęs, o dėl publikos.
Dėkojo „Žemyna“ savo vadovei Aušrai Butkauskienei, programos režisierei Snieguolei Kubiliūtei, ansamblio rūpestėliui Melanijai Vaičiulienei, siuvėjoms Birutei Kanopienei ir Vilijai Šimonei, Biržų rajono savivaldybei, iš dalies finansavusiai renginį, ir svarbiausia – savo gerbėjams, draugams, giminaičiams ir bendraminčiams.
Edita Mikelionienė