62 metų kvetkietė Vigantina Elksnienė gal tik prieš dvejus metus ėmė mokytis piešti. Prieš kelias dešimtis metų giliai širdyje palaidotą svajonę pažadino grafikos dizainerė marti.
„Esu labai laiminga, kai paišau“
Pirmosiomis spalio dienomis Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinyje atidaryta paroda.
„Mieli draugai, labai labai kviečiu Jus visus į nuostabiausios pasaulyje anytos Vigantinos Elsknienės darbų debiutinę parodą. Ši paroda ypatinga tuo, kad akademinis piešimas susipina su laisve būti savimi. Man net šiurpuliukai per nugarą eina dėl šio debiuto, todėl labai kviečiu palaikyti Vigantiną realizuojant jos svajonę – piešti ir dalintis šiuo džiaugsmu su visais!“ – sklido socialiniuose tinkluose žinia. Ją platino grafikos dizainerė ir projektų, puošiančių Kauno Rotušę stereogramomis, autorė. Stereograma – tai dvimatis vaizdas, slepiantis trimatį objektą, kuris pamatomas žiūrint tolio žvilgsniu. Žiūrėjimas į stereogramas leidžia pasijusti tarsi mistinėje erdvėje, dėl to daugeliui žmonių sukelia stiprų džiaugsmą.
Apie džiaugsmą kalba ir stereogramų kūrėjos anyta V. Elksnienė. Džiugesį ji patiria piešdama ir sako, kad tada jaučiasi labai laiminga. Ypač piešdama portretus. Juos moteris piešia iš natūros. Gal todėl Vigantinos kurti portretai labiausiai patiko ir parodos lankytojams. Jos modeliai – savi pažįstami kaimo žmonės.
„Girdėjau, kad labiausiai patiko iš piešinių žvelgiančios žmonių akys“, – sako Vigantina apie parodos žiūrovus.
„Žiūrovas yra žvaigždė. Be jo nėra prasmės kurti, tai jam norisi dovanoti džiaugsmą ir viltį. Kūryba man – dovana, kuria noriu dalytis“, – kalba V. Elksnienė, kurią mokyti piešti ėmė senus anytos piešinius išvydusi marti.
Apie artimiausius
„Ji – nuostabus žmogus“,- sako Vigantina apie marčią Loretą, jos ir 42 metų sūnaus Vaido gyvenime atsiradusią prieš 11 metų. Informatiko ir grafikos dizainerės pastangomis atsirado kūrybinė grupė „Vėjo Rožė“, kurioje gimsta ir įstabūs trimačiai paveikslai Jie pristatyti parodose „Tikri dalykai akimis nematomi“ (pagal S. Egziuperi „Mažasis princas“) bei „Rojaus sodas“.
Vigantina turi ir 35 metų sūnų Robertą. Jis – skardininkas, kurio darbai būna kaip kūriniai. Robertas su šeima gyvena ir dirba Švedijoje, turi penkiolikmetį sūnų Elijų ir dešimtmetę dukrytę Vakarę.
Pasak moters, labai gabus ir nagingas buvęs jos tėtis Povilas Samulėnas. Turėjęs jis savo padarytas kojomis minamas medžio tekinimo stakles. Namie buvę tėčio darytų baldų, drožinėtų šaukštų, Vigantina į mokyklą nešdavosi ir namuose tekintas metalofono lazdeles.
„Tėtis taisydavo laikrodžius, batus. Oho, kiek jis turėjo vargo, kasmet taisydamas mūsų visų trijų apavą, kurį taip „nudroždavome“, – šypsosi Vigantina, augusi su dviem jaunesnėmis seserimis – Livija ir Danute. Pastaroji dabar gyvena Švedijoje, Livija – Krekenavoje.
Vigantina gyvena su 94 metų motina. Ji pas dukrą į Kvetkus atvažiavo, kai mirė Vigantinos vyras Povilas. Pasak našle tapusios Vigantinos, dveji metai po netekties buvę be galo sunkūs.
„Nors mūsų gyvenime buvo visko, tačiau Povilas buvo geros širdies. Giliai širdyje mes buvom panašūs, nors kiti labai nustebdavo, išgirdę mane taip sakant“, – kalba už tą pačią Kvetkų mokyklą lankiusio Povilo ištekėjusi ir visą gyvenimą kaime gyvenusi Vigantina.
Ji turi atsakymą ir apie tai, kas netgi sunkių gyvenimo kirčių ir išbandymų užkluptus žmones jungia ir laiko iki mirties. Tai meilė, kurią Vigantina suvokia savo ir artimųjų gyvenimu.
„Tikra meilė yra daugiau negu jausmas. Tai yra ir pareiga, ir darbas. Tai ne šiaip pasakytas žodis „myliu“, o protu suvokta atsakomybė už tuos, kuriuos mylim“, – kalba moteris.
Studijuoti ji taip ir neišvažiavo – nepavykus įstoti (pakišo koją matematika) į institutą mokytis darbų ir dailės grįžo į Kvetkus. Čia ištekėjo, gimdė ir augino vaikus, dirbo mokykloje valytoja, ūkininkavo.
Pirmasis talento pripažinimas, slapčia piešti kaimynai
Vigantina buvo pirmokė, kai mokytoja Antanina Šeškienė vaikams pasiūlė nupiešti ant elementoriaus „Saulutė“ viršelio buvusį vaizdą. Vigantina pamena, kaip ji piešė tai, ką matė – mokykliniame suole sėdintį vaiką. Pamačiusi jos piešinį mokytoja pakėlė jį ir rodė visai klasei. Apie pirmokėlės gebėjimą mokytoja papasakojo mamai, tėčiui.
„Supratau, kad galiu piešti. Ateina, būdavo, kaimynai, stovi tarpdury, šneka su tėte, o aš žiūriu pro durų plyšį ir juos paišau. Panašūs išeidavo…“
Tuo Vigantinos paišymai ir baigdavosi.
„Jaunystė – jūra iki kelių, laiko sočiai, o pasiryžimo mokytis nebuvo. Šiauliuose neįstojau- taip ir liko. Meilė prasidėjo, ištekėjau dvidešimties, vaikas gimė… Tada giliai širdy palaidojau savo svajonę, bet ji ten glūdėjo. Prie to grįžti nebuvo ir laiko – vaikai, gyvuliai, darbai“, – kalba moteris, kurios kūrybos laikas prasidėjo sulaukus šešiasdešimties.
Staigmena, supurčiusi vidinį pasaulį
Vigantina septynerius su puse metų dirbo įmonėje „Biržų duona“. Važinėjo iš Kvetkų, dirbo sunkiai, tačiau šis darbas jai neleido galvoti apie vyro netektį. Buvo jau gal paskutiniai jos darbo metai įmonėje, prie „makaroncų“ gamybos. Pietų metu stovint valgykloje eilėje priėjo tada dar įmonėje tebedirbusi Giedrė Vaičytė ir pasakė žinanti, kad Vigantina piešia.
O Giedrė norėjo į įmonės laikraštėlį apie Vigantiną parašyti ir paprašė piešinio.
„Man tai buvo didelis šokas, vidinio pasaulio sujudinimas. Grįžusi lipau viršungryčios, rinkau prieš daugelį metų pieštus ir jau pageltonavusius lapus su piešinėliais, vežiau juos Giedrei. Ji fotografavo, įdėjo į įmonės laikraštėlį“, – apie įsimintiną gyvenimo įvykį pasakoja Vigantina.
Pamokos ir jas nutraukusi nelaimė
„Parodykit savo piešinius“, – sykį Vigantinos paprašė iš Kauno atvykusi marti Loreta. Anyta piešinius parodyti ne iš karto išdrįso. Kai Loreta juos pamatė, ištarė: „Jums reikia piešti“.
Prasidėjo piešimo pamokos, o netrukus – pandemija.
„Nuotoliniu būdu, per kompiuterį marti mane mokė, aiškino taisykles. Šiek tiek važinėjau į Biržus pas menininkę Birutę Želvytę – tokios geros širdies nuostabią merginą. O tada namuose nukritau nuo kopėčių ir mano važinėjimas baigėsi“, – pasakoja Vigantina apie ištikusią nelaimę,
Lūžęs stuburo slankstelis, sulaužytos abi kojos. Neaiškios prognozės, stuburo ir kojų operacijos, keturi mėnesiai ligoninėje.
„ Bet aš labai gerai gijau, – sako stebėtinai gerai judanti Vigantina. – Nukritusi gulėjau viena ir mintyse klausiau Dievo, kodėl man tai nutiko. Mama buvo kitame kambaryje ir ničnieko negirdėjo, aš turėjau šliaužti kokius 25 metrus iki telefono. Jėgų suteikė staiga atėjusi mintis viską paaukoti Dievui. Prišliaužiau iki telefono, paskambinau greitajai, išsikviečiau kaimynę… Mane išvežė į Panevėžį, iš pradžių operavo nugarą, o po dešimties dienų – kojas. Kai jas operavo, iš sesutės girdėjau, kad retai pasitaiko toks žmogus, ramiai ir be baimės priimantis, kas vyksta“, – mena Vigantina.
Iš vaikystės atėjusios maldos
Vigantina neabejoja, kad nelaimę išgyventi ir pasveikti jai padėjo tikėjimas ir malda.
„Tikėjimas – tai lobis. Jis visą laiką buvo su manimi, todėl aš taip greitai ir gijau. Ką reiškia, kad nebuvo streso – ateidavo ir padėdavo maldos. Aš, ko gero, jau ir gimiau tikinti“, – kalba moteris ir pasakoja apie savo močiutę. Su ja pirmokėlę vedė pirmasis kelias į bažnyčią, į kurią, pasak Vigantinos, jos niekas nevertė eiti.
„Tikėjimo branda – dėkingumas. Esu dėkinga už daugybę gyvenime patirto džiaugsmo, nežiūrint visų išbandymų“, – kalba moteris. Anot jos, netgi patirtą traumą ji laikanti dovana, padėjusia suprasti, kiek daug yra nuostabių gydytojų, sesučių.
Dabar Vigantina gyvena laukimu, kad jos piešiniai iš Kauno parvažiuos į Kvetkus. Ir gimtajame kaime turėtų būti paroda – Vigantinos sielos ir meilės Dievui bei žmonėms šventė.
„Man piešimas – šventė. Kai pieši žmones, juos įsimyli. Kaip į žmogų žiūri, taip jis ir atsiskleidžia. Žiūrėdamas su meile ją žmoguje ir žadinsi… Ir kuo einu senyn, tuo daugiau suprantu, koks gražus dalykas yra gyvenimas…. Iš tikėjimo ateina saugumas ir pasitikėjimas. Ypatingą suvokimą išgyvenau po traumos. Gal kitiems ir sunku tą suprast, bet aš tą išgyvenau. Tą, ką jaučiu, norėčiau perkelti į kūrybą… Žinojimą, kad džiaugsmo šaltinis – Dievas. Jis yra mūsų saugumas ir viltis“.
Tai mintys Vigantinos, kurios piešiniuose turėtų atsirasti spalvos.
„Kitais metais mano piešiniai jau turėtų būti spalvoti – nusipirkau pastelinių dažų“, – sako savo siela be galo šviesi kaimo moteris, pilku pieštuku piešusi gyvenimą.
