
/ asmeninio archyvo nuotr.
Lietuva yra neišsemiamų galimybių žemė.
Čia politinę karjerą galima pradėti nuo žiurkių naikinimo, o paskui tapti orakulu, per kurį byloja tiesa.
Čia įmanoma susikrauti milijonus, įkuriant absoliučiai nesėkmingą firmą ir į balą įmerkiant (beveik tiesiogine žodžio prasme) šimtus tūkstančių.
Čia galima, kai kas paklausia, kaip įsikūrei prabangiame būste, nuoširdžiai atsakyti – nepamenu.
Tik čia galima rasti dosnių draugų, kurių net nepažįsti.
Tik čia įtakingiausios partijos pirmininku ir Vyriausybės vadovu gali tapti politikas, pralaimėjęs visus rinkimus vienmandatėje apygardoje, kurio buvęs patarėjas įkalintas už veikimą prieš valstybę.
Tik čia socialdemokratų lyderiai turi plantacijas Pietų Amerikoje, eina pasikalbėti apie orą su įstaigos, kuri netrukus išskirs porą šimtų tūkstančių eurų lengvatinį kreditą, vadovybe, žvejoja pas (ir su) oligarchais ir visa tai pristato, kaip pastangas mažinti nelygybę ir skurdą.
Tie, kurie nesugeba suprasti skirtumo tarp baterijos ir jos laikmenos, tarp dviejų vienos monetos pusių, kurie nesupranta, kaip Vilija virto Gintautu – paklauskit išminčių iš Daukanto aikštės. Sakoma, kad ten gyvena visi atsakymai.
Veikiausiai jau nieko nenustebintų, jei Vyriausybės vadovas „prisimintų“, kad paprasčiausiai jam likimas pridėjo 10 balų, kai reikėjo įsigyti būstą. Tik svarbu to nesureikšminti, nes gerokai svarbiau, kad per daugiau nei pusmetį naujosios valdžios nebeliko Lietuvoje arogancijos, patyčių ir viskas tapo skaidru kaip kūdikio ašara.
Na, o tie, kurie nesugeba suprasti skirtumo tarp baterijos ir jos laikmenos, tarp dviejų vienos monetos pusių, kurie nesupranta, kaip Vilija virto Gintautu – paklauskit išminčių iš Daukanto aikštės. Sakoma, kad ten gyvena visi atsakymai.
Ar tiesa nėra svarbiau už pinigus ir visa kita? Tegu brangsta latte, tačiau šypsena neapleidžia įsikūnijusios Tiesos veido.
Kažkada buvo toks laikraštis „Tiesa“. Tikra legenda buvo. O dabar laikraštis tapo kūnu ir gyvena Turniškėse.
Net neabejoju, kad už tokią Lietuvą kovojome prieš 615 metų Žalgirio mūšyje.
Andrius Navickas