Papilio krašto žmonių slėptos, saugotos žydaitės Rachelės gyvenimo ir išgyvenimo istorijos dalis.
Žmonių atmintyje tyliai tūno viešai ir garsiai neskambėjusios istorijos. Tarp jų – ne tik apie Holokausto aukas, bet ir gelbėtojus. Ne tik apie paminkluose iškaltas nužudytųjų pavardes, bet ir gyvųjų atmintyje užrašytus gyvybėmis rizikavusių gelbėtojų vardus. Jų istorijos, kukliai saugomos artimųjų, dažnai gyvena visai šalia mūsų – tereikia, kad jas kažkas pažadintų savo atminty ir garsiai ištartų vardus.
Istorija – visai šalia
Klausantis Papilio krašto žmonių atsiminimų apie miestelyje gyvenusius žydus ištarta Naktinių pavardė. Aldona Stakionienė sakė girdėjusi, kad žydų šeimą ar tik vieną žydaitę slėpę prie Papilio gyvenę Naktiniai. Jų namai buvę prie miško.
„Meldiškiuos gal… Sako, kad Naktiniai labai bijoję, tačiau slėpti žydaitę prašęs kunigas…“ – prisiminimus dėliojo papilietė. Pokalbių kelias, ieškant Naktinių šeimos palikuonių, vedė aplinkiniais kaimais, po Vilnių, Kauną ir galiausiai grįžo… į Biržus. Apie čia gyvenančią Naktinių anūkę pasakė Kadarų kaimo moteris Irena Kabutavičienė. Ji ir patikslino, kad Naktinių šeima gyvenusi ne Meldiškiuose, o netoliese esančiame Sližių kaime.
Žydaitę slėpusių Naktinių anūkė – Zita Viederienė (Zurbaitė).
ŠR pokalbis apie tai, ką ji mena apie Regina vadintą žydaitę (tikrasis vardas – Rachelė) slėpusius senelius Veroniką ir Jurgį Naktinius bei ką girdėjusi iš savo mamos Emilijos Zurbienės (Naktinytės).
Žydaitę gelbėjo Papilio klebono prašymu
Veronika ir Jurgis Naktiniai buvo nagingi ir darbštūs amatininkai – gyvenę iš amato. Pasak Zitos Viederienės, močiutė Veronika mokėjusi austi, siūti, eidavusi šeimininkauti. Senelis Jurgis – ypatingai geras stalius. Jis darydavęs pasoginius, brangius baldus.
Iš pradžių Mieleišiuose gyvenę Naktiniai vėliau nusipirkę žemės ir pasistatę namus Sližiuose. Pasak p. Zitos, kiek ji mena, senelių sodyba buvusi prie miškų, o iš vienos pusės buvo galima matyti kelią į Skrebiškį.
Žydaitės atsiradimo senelių sodyboje istorijos ir tikrų aplinkybių bei tikrojo jos vardo p. Zita gerai nežinanti. Mergaitė vadinta Regina, regis, iki karo gyvenusi Subačiuje (Kupiškio r.). Apie tai senelių ir tėvų šeimoje kalbėta nedaug. Kiek tekdavę girdėti jau vėliau, Regina pas Naktinius apsigyveno Papilyje klebonavusio dvasininko prašymu.
„Močiutė nuolat minėdavo kleboną Juozapą Bardišauską – apie kitus kunigus iš jos nesu girdėjusi. Seneliai buvo tikintys, o močiutė Veronika buvo tretininkė (katalikų pasauliečių bendruomenės, priklausančios vienuolių ordinams, narė – red.), aktyviai dalyvavo bažnyčios gyvenime“, – pasakoja anūkė Zita.
Slėpėsi ir karstuose
Regina pas Zitos senelius Sližiuose gyvenusi apie 1941 – 1942 metus. Ją priimti prašęs Papilio klebonas, kuris pasitikėjęs Veronikos ir Jurgio Naktinių šeima. Ir jie neapvylę nei kunigo, nei Dievo – žydaitė likusi gyva. O rizikos ir baimės būta labai daug.
Apie naują gyventoją įtarę ir tomis žiniomis pasidaliję kai kurie žmonės į sodybą ne sykį atvedę tikrintojus, tarnavusius okupacinei vokiečių valdžiai.
„Girdėjau apie vieną atvejį, kai Reginai teko slėptis senelio gamintuose karstuose. Tuo metu karstų reikėję labai daug. Senelis juos pagamindavo ir užkeldavo ant aukšto – kad prireikus karstas jau būtų.
Vieną kartą atėjus tikrintojams Rachelė spėjo užlipti ant aukšto. Ir įlindo į karstą. Atvykėliai palypėjo, pamatė ant aukšto karstus ir daugiau nebežiūrėjo“, – giminės pasakojimą mena p. Zita.
Visa tai seneliams kainavę labai daug sveikatos – tai, kas išgyventa, vėliau atsiliepė ir sunkia senelio liga.
Žydaitė Rachelė buvusi paauglystės amžiaus – norėjusi eiti į šokius, gegužinę. Sykį buvo atvykusi ir į Nausėdžius, kur gyveno Naktinių dukros Emilijos (p. Zitos motinos) šeima.
„Tai galėjo būti apie 1942 metus, kai jau buvo gimęs mano brolis Jonas (1940 m.) ir Sigutis (1942 m.). Sigutis išgyveno tik pusę metų“, – apie jos tėvų namuose buvusią žydaitę pasakoja Zita – jauniausia iš Emilijos ir Antano Zurbų šeimos – ji gimė jau 1956 metais. Dar vienas brolis Benjaminas gimė 1944-aisiais.
Pas Vilniuje gyvenusią žydaitę – skrydžiai ir lėktuvu iš Biržų
„Mano senelis labai bijojo priimti žydaitę, bet močiutės žodis buvo tvirtas“, – sako p. Zita.
Pasak jos, su Regina daugiausia bendravo senelių sūnus Aleksandras. Tuo metu, kai žydaitė gyveno Sližiuose, pas tėvus gyveno ir Aleksandras. Už jį vienuolika metų vyresnė Emilija jau buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai.
Aleksandro draugystė su žydaite bei jos šeima nenutrūko ir Reginai gyvenant Vilniuje.
„Jie gal niekada nebuvo nutraukę ryšio. Aleksandras į Vilnių buvo nuskridęs ir reisiniu lėktuvu su lakūnu Juodgudžiu – jie abu draugavo. Kartu yra skridusi ir jo sesuo (mano mama) Emilija. Sakė, kad jai po skrydžio buvę labai negera, tačiau blogumą nuplovusi Reginos ruošta silkė su svogūnais“, – pasakoja Naktinių anūkė.
Zita mena ir močiutės pasakojimą, kaip ji būdama pas Reginą Vilniuje su ja lankydavo Trijų Kryžių kalną, Aušros vartus ir kitas žymias vietas.
Saugotas ryšys ir laiškai
Žydaitė Regina su vyru (jį lietuviai vadino Čiodiku) ir jų šeima ne sykį lankėsi Nausėdžiuose, kur pas dukrą Emiliją Zurbienę vėliau gyveno Naktiniai. Žydų šeima atvykdavusi automobiliu „Volga“, atveždavusi lauktuvių. Jų Naktiniai sulaukdavę ir per šventes – Velykas, Kalėdas. Zita mena ir močiutei atsiųstas šlepetes bei kitas dovanas. Prekyboje dirbusi ir pasiturinčiai gyvenusi žydų šeima dovanodavo maisto produktų.
Žydaitė Regina buvo atvykusi į Aleksandro Naktinio (vadinto Aleksu) vestuves, dalyvavo senelio Jurgio (1968 m.) ir Veronikos (1972 m.) Naktinių laidotuvėse. Senelis Jurgis mirė sulaukęs 81, o močiutė – 83 metų.
Kai Naktinių 47 metų sūnus Aleksandras žuvo 1978 metais partrenktas traktoriaus, Reginos šeima parūpino advokatą.
Apie 2015 metais vykusį susirašinėjimą su Reginos dukra Aviva
Apie žydaitės šeimoje saugotą gelbėtojų atminimą rodo ir p. Zitos dukterėčios Gintės (Benjamino Zurbos dukters) laiškai apie susirašinėjimą su žydaitės Reginos dukra.
„Iš Izraelio atsiliepė Reginos Rozenberg jaunesnioji duktė Aviva Kišinevsky… Aviva sakė, kad Veroniką jų šeimoje dažnai prisimindavo, ji pati ją yra mačiusi, važiavusi į Biržus. Veroniką šeimoje vadino MOČIUTE, Aviva jos net vardo nežinojo, neprisiminė. Tai gan simboliška, nes jos su sese kitos močiutės ir kaimo nė neturėjo…
Aviva prisimena Aleksą ir jo šeimą, net laidotuves ir žūties aplinkybes…
Avivai 52 metai, ji gimusi, augusi ir studijavo Vilniuje, lietuviškai puikiai rašo, nors šeimoje kalbama rusiškai. Abi su sese Lina medikės, abi gyvena šalia Tel Avivo. Aviva turi dukrą Milaną, Lina – 2 vaikus ir anūkų. Kol rašinėjomės internetu „gyvai“, Aviva paskambino sesei ir pasidalino nuostaba, kad jomis domisi Naktinių palikuonys. Kažkuri iš seserų ketino šią vasarą atvažiuoti į Vilnių, bet planai pasikeitė“, – pasakoja Gintė laiške tetai Zitai Viederienei.
Rachelės (Reginos) dukros mintys apie Veroniką Naktinienę (iš Gintės pokalbio su Aviva)
„…aš ją truputį atsimenu, pati buvau maža, kada važiuodavome į Biržus pas močiutę. Taip vadino jūsų prosenelę pas mus namie. Aš net nežinojau močiutės vardo. Jos vardas buvo – MOČIUTĖ“.
„…Aleksas tada buvo mažas berniukas, bet ir jis neišdavė mano mamos“.
„…pasakoju savo seseriai per telefoną apie mūsų susirašinėjimą“.
„…mes su seserim ir dabar dažnai prisimename Močiutę, Aleksą su žmona ir dukra“.
Iš Rachelės gyvenimo istorijos
Kaip rašo dr. Aldona Vasiliauskienė, žydaitę Rachelę Rozenbergaitę (1925 05 24–1987 07 16) kunigas Feliksas Ereminas pakrikštijo Reginos vardu, vėliau ją išleido į mokslus. Įgijusi akušerės specialybę ji ištekėjo už Kodiko Šteimano (Codiko Shteimano).
1955 m. sausio 1 d. Vilniuje Šteimanų šeimoje gimė pirmagimė Lina (ištekėjo už Aleksandro Zilbervargo), o 1962 m. lapkričio 3 d. jiems gimė antroji dukra – Aviva (Aviva ištekėjo už Leonido Kišinevskio). Abi Reginos dukros pasekė mamos pėdomis ir tapo medikėmis. Lina su šeima į Izraelį išvažiavo 1990 metais, o Aviva – 1993 m.
Apie atminimo ir pagarbos ženklus
Biržuose gyvenanti Zitos ir Kęstučio Viederio šeima su sūnumi Vaidu, marčia Šarūne ir anūku Jokūbu 2019 metais dalyvavo Holokausto aukų atminimui skirto memorialo atidarymo renginiuose Biržuose. Sodino ir senelių atminimui skirtą medelį skverelyje Karaimų gatvėje, buvusioje žydų geto teritorijoje.
Lamokėlių kapinėse besiilsintys žydaitės gelbėtojai Veronika ir Jurgis Naktiniai (po mirties) apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Seneliams skirto apdovanojimo atsiimti į Prezidentūrą anūkai nevažiavo.
Pasak Z. Viederienės, jos valia buvo, kad seneliams skirtas apdovanojimas atsidurtų Biržų krašto muziejuje.
„Mes to apdovanojimo nenusipelnėme. Norėtume, kad jis, kaip atminimas apie žydų gelbėtojus, būtų muziejuje. O apdovanojimo tikrai vertiems seneliams amžinojo jų poilsio vieta galėtų būti pažymėta nors kukliu atminimo ženklu.
Tą reikėtų daryti jau dabar, kol dar yra, kas parodo, kur palaidoti žydus gelbėję ir savo gyvybėmis rizikavę žmonės“, – sako žydų gelbėtojų anūkė Zita Viederienė. Anot jos, memorialuose iškalami aukų vardai, tačiau gelbėtojų kapus žymintys nors ir labai kuklūs ženklai kitoms kartoms kalbėtų ir apie žygdarbiui prilygstančią ištikimybę žmogiškumui.
