„Ketvirtadienį Biržuose Ukrainos vėliavos plevėsavo tik prie savivaldybės, prie Mociūno namų ir prie „Šiaurės rytų“, – pastebėjo kai kurie biržiečiai.
Iš tiesų vėliava prie mūsų redakcijos buvo iškelta ketvirtadienį tik po pietų – iš ryto karštligiškai ieškojome, kur Biržuose būtų galima ją įsigyti ar pasiskolinti, bet pavyko rasti tik Kaune. Teko kelias valandas laukti, kol ji buvo pristatyta į Biržus. Penktadienį gavome žinutes, kad Ukrainos vėliavą Biržuose jau galima įsigyti Turizmo informavimo centre ir pašte.
Tačiau būtent ketvirtadienis buvo ta diena, kai „Šiaurės rytai“ privalėjo čia ir dabar reaguoti į pradėtą karą Ukrainoje. Iškelti geltoną-mėlyną vėliavą šalia trispalvės redakcijai reiškė ne tik parodyti solidarumą, palaikymą, bet ir patvirtinti savo politinius bei moralinius orientyrus.
Šią savaitę, kovo 4-ąją, „Šiaurės rytams“ sukaks 22 metai.
Visi tie laikraščio gyvavimo metai pažymėti vėliavomis – simboliais, rodančiais išpažįstamas vertybes.
„Šiaurės rytų“ savininkai, vadovai ir jų šeimų nariai – iš tų, kurie dalyvavo Sąjūdžio veikloje, kėlė trispalves tuomet, kada dar ne kiekvienas drįso.
Nepriklausomoje Lietuvoje kilo daug ir įvairių vėliavų, buvo ir tebėra visokių vėliavnešių. Demokratija suteikė galimybę trispalves ir vyčius laikantiems asmenims skanduoti antivalstybinius šūkius, tyčiotis iš skaudžių tautos istorijos įvykių, vėliavų kotais mušti išrinktus valdžios atstovus. Ir žmonės turi galimybę rinktis, su kuriais jiems pakeliui.
Mes neturime vergo geno.
„Šiaurės rytuose“ per 22 metus dirbo įvairių politinių pažiūrų žmonės. Per tą laiką keitėsi valdžios, ne vieną išbandymą turėjo atlaikyti valstybė ir vietos bendruomenė. Tačiau redakcijos pozicija išliko iš esmės nepakitusi – mūsų įsitikinimu, Sąjūdžio iškeltą vėliavą iki šiol Lietuvoje tvirčiausiai laikė ir tebelaiko dešiniosios politinės jėgos. Klupdamos, klysdamos, spjaudomos, bet lemiamais momentais tvirtai laikančios valstybės vairą, kad ji išliktų ori, verta pagarbos ir pasitikėjimo.
Šią mūsų laikyseną patvirtino bei sutvirtino politinių kalinių ir tremtinių į redakciją atnešta Biržų vėliava, kuri plevėsavo tragiškosios sausio 13-osios naktį prie parlamento. Politkaliniai tuomet pareiškė, kad šį simbolį patikėti saugoti galima tik „Šiaurės rytams“.
Tiesa, dabar ši vėliava bendru sutarimu laikoma Biržų krašto muziejuje, tačiau toks tuomet parodytas politkalinių tikėjimas ir pasitikėjimas buvo įkvepiantis ir įpareigojantis.
„Šiaurės rytai“ svarbiausiais visuomeninio ir politinio gyvenimo momentais neišdavė vertybinių principų ir nebijojo rodyti savo poziciją net tuomet, kai tai daryti buvo rizikinga.
Kitaminčiai mūsų laikraštį vadina konservatorių, landsbergininkų ruporu.
Teisybės dėlei pirmiausia reikia priminti, kad nei laikraščio savininkai, nei vadovai niekada nepriklausė konservatorių partijai. Ir per visus laikraščio leidimo metus jie visi buvo nepartiniai.
Antra, laikraštyje turi galimybę pasisakyti visos politinės jėgos, jeigu tik jų pasisakymai nepažeidžia įstatymų ir etikos normų.
Trečia, „Šiaurės rytai“ viešina tiek teigiamą, tiek neigiamą informaciją, atsižvelgdami į jos svarbą, o ne į partiškumą. Tie patys konservatoriai gauna kritikos tiek, kiek jos nusipelno. Laikraštis įsipareigojęs ne partijoms, o tiesai.
Natūralu, kad žiniasklaidos taikiklyje pirmiausia atsiduria esantys valdžioje. Tačiau bet kuriuo atveju svarbu žinoti, kokios tos kritikos intencijos. Ar jos – tikrai tik iš sąžiningo rūpinimosi visuomene, valstybe? O gal iš politinės konkurencijos, keršto? O gal iš siekio labai konkrečių tikslų – kiršinti, skaldyti visuomenę, silpninti valstybę ir ruošti dirvą priešiškoms jėgoms, okupantams?
Šiandien, kai Lietuvos ateitis sprendžiasi krauju pasruvusioje Ukrainoje, mūsų valstybės vėliava – patikimose rankose.
Kas tuo abejoja, tegul paklausia, kur dabar tie gudročiai, kurie šūkavo apie sugriautą užsienio politiką, graudenosi dėl baltarusiškų trąšų ir kitokių prarastų gėrybių iš Lukašenkos ir Putino valdų.
Ką į klausimą apie draugystę su Rusija dabar atsakytų dėl jos svaigę politikai, sportininkai, menininkai?
Mažytės Gyvačių salos gynėjai turėjo atsakymą. Jie ant trijų raidžių pasiuntė ne tik rusų laivą – buvo pasiųsta visa grobuoniška Rusija su jos garbintojais ir maitintojais. Ukrainiečiai gerai žinojo, kad tas pasiuntimas kainuos jų gyvybes.
Ketvirtadienį viltingai skambėjo atlikėjo Gabrieliaus Liaudansko-Svaro žodžiai: „Aš ramus. Aš pasiruošęs. Aš apsisprendęs. Abejingumas ir skystablauzdiškumas nepateisinami. Tegul posakis – „aš nieko negaliu pakeisti“ – pasakė 3 milijonai žmonių ir nieko nepadarė – būna ne apie mus. Apie mus yra tai, kad kai padugnės ateina į mūsų žemę, mes stojame į kovą ir apginame viską, kas mums brangiausia. Taip buvo ir bus per amžius. Mes neturime vergo geno. Neturi jo ir ukrainiečiai. Slava Ukraini!“
Šiandien mes nežinome, kuo baigsis karas Ukrainoje ir kada Rusija testuos NATO. Nežinome, kada „išvaduotojai“ pasirodys ant mūsų namų slenksčio. Tačiau tikrai žinome, kad lemtingu momentu, kol būsim gyvi, čia plazdės Lietuvos valstybės vėliava.
