1993 metais kartu su kolegėmis į privačią siuvimo veiklą nėrusi biržietė Loreta Jurkonienė – profesionali siuvėja. Šis amatas tapo jos verslu – moters įkurta ir vadovaujama UAB „Vilokrija“ išgyveno krizes, priėmė nelengvus sprendimus, tačiau veiklos nenutraukė.
Biržų miesto Rotušės gatvėje esančios siuvyklos duris šiandien dažnai varsto individualumą ir paslaugų kokybę vertinantys klientai.
Siuvėjo amatas visada buvo vienas paklausiausių. Tai kažkada buvo pagrindinis žmones rengęs, o visais laikais – pasiturinčius ir statusą visuomenėje turinčius puošęs amatas.
UAB „Vilokrija“ direktorė, diplomuota lengvosios pramonės technologė 57 metų Loreta Jurkonienė – profesionali siuvėja. Išgyvenusi ir tikrą siuvimo klestėjimo laiką, ir krizių metą, sutikusi įvairiausių klientų ir branginanti kiekvieną patirtį.
Ar siuvimo amato gali išmokti kiekvienas? Pasak Loretos, siuvimas – tai sudėtinga profesija, reikalaujanti lankstumo, kūrybiškumo, užsispyrimo ir loginio mąstymo. „Norint tapti geru siuvėju, reikia didžiulės kantrybės ir noro. Gal didžiulė kantrybė ir padėjo nepasimesti sudėtingiausiais momentais“, – teigia siuvimo verslą puoselėjanti moteris.
Anot Loretos, pomėgis siūti turbūt esantis jos genuose. „Mano dėdė Ildusis Kačerauskas buvo siuvėjas“, – sako ji apie Biržų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate dirbusį tėvo brolį. Iš tų „buitinio laikų“ Loreta į verslą atsinešė ir sukirpimo meistrės Pranutės Ažubalytės pamokas.
Pradžia – mažame kambarėlyje
L. Jurkonienės ir jos kolegių verslo pradžia – 1993 metai. Profesinis posūkis moterų gyvenime įvyko po Biržų buitinio aptarnavimo kombinato privatizacijos. Naujieji įmonės savininkai rinkosi kitą veiklos kryptį, o siuvėjos stengėsi neapleisti amato. Kombinate įgytą patirtį moterys stengėsi perkelti į individualų verslą.
Loreta ir kolegės – Jolanta Goštautienė, Zina Stiklerytė, Jolanta Trečiokaitė – darbą pradėjo tuo metu veikusioje Jaunimo mokykloje.
„Dirbome susispaudusios mažame kambarėlyje, tačiau tai buvo pirmoji mūsų verslo pastogė. Iki šiol dėkingumą jaučiu buvusiai mokyklos direktorei Genovaitei Norvidienei. Už tai, kad geranoriškai priglaudė ir taip padėjo mūsų verslo pradžiai“, – sako Loreta.
Moterys užsiėmė tik individualiu siuvimu ir rūbų taisymu.
Nuo lininių servetėlių iki kariškos aprangos
1997-aisiais siuvėjos persikėlė į įsigytas erdvias patalpas Rotušės gatvėje.
Kolektyvas pasipildė naujomis narėmis.
„Po Violetos Česnauskienės įmonės reorganizacijos pas mus atėjo dirbti siuvėjos Rimutė, Gitana, Giedra, Regina, Asta“, – pasakoja „Vilokrijos“ vadovė.
Įmonė pradėjo teikti ir papildomas paslaugas – drabužių valymo paslaugų užsakymų priėmimą. Pildyti ir masinio siuvimo užsakymai.
„Dirbome pagal sutartis su Panevėžio įmone „Linas“. Jų užsakymu siuvome ir linines „ZARA home“ servetėles“, – pasakoja verslininkė.
Teko siūti drabužius „Viktorijos“ chorui, kitiems kultūros namų kolektyvams, muziejaus „Sėla“ darbuotojams.
„Vilokrija“ siuvo ir aprangą krašto apsaugos kariams, ir šviesą atspindinčias apsaugines liemenes bei kitus gaminius.
„Deja, masinė gamyba nepasitvirtino, teko atleisti ir darbuotojas… Buvo metas, kai įmonėje likome keturios, vėliau – dviese, o po pandemijos dirbu viena“, – su liūdesio gaidele kalba įmonės vadovė apie verslo aplinkos diktuotas sąlygas.
Apie klestėjimo laiką ir įsimintinus nutikimus
Loreta mena laiką, kai siuvimo verslas buvęs tiesiog ant bangos.
„Siuvome be galo daug suknelių, kostiumėlių, paltų. Mūsų klientais buvo daug Biržuose žinomų žmonių. Biržų pieninės klestėjimo laikais teko puošti įvairias pareigas ėjusias įmonės moteris, teko siūti ir vyrams“, – pasakoja siuvėja. Tarp klienčių – daugybė mokytojų, vaikų darželio auklėtojų.
Būta ir nesėkmių. Iki šiol Loreta mena vieną iš jų, ištikusią siuvant abiturientei išleistuvių suknelę.
Ji turėjo būto iš plonyčio rožinio audeklo su tvidu. Ant audinio viršaus buvo gėlės iš blizgančių siūliukų.
„Dirbant buvo pažeistas blizgutis. Buvome jaunos, reagavome labai jautriai, tai braukėme ašaras visos siuvėjos ir, aišku, užsakovė su mama“, – mena Loreta. Tačiau klaidą pavyko užtaisyti, kad ypatingą dieną mergaitė galėtų vilkėti trokštamą suknelę.
Kitas nutikimas susijęs su pieninėje aukštas pareigas ėjusios ponios suknele.
„Barkato suknelė buvo iš labai brangios medžiagos. Ir nežinia kokiu būdu suknelės priekyje atsirado skylutė. Taisėme ją kaip išmanydamos. O Dieve, kiek streso buvo – juk šitoks brangus audinys! Iki šiol nežinau, ar ponia suprato, kas buvo jos suknelei. Jėzusmarija, kiek buvo baimės…“ – iki šiol su jauduliu prisimena Loreta.
Pasak verslininkės, atmintyje nėra jokios į atmintį įsirėžusios nuoskaudos dėl klientų elgesio. Pačiomis reikliausiomis vadina penkiasdešimtmetes ir vyresnes klientes.
Tą vadina gyvenimiškąja patirtimi, finansinėmis galimybėmis ir natūraliu siekimu gauti kokybišką paslaugą.
„Visi klientai man labai brangūs, stengiuosi dėl jų ir džiaugiuosi išgirdusi jų padėkas, gerus žodžius“, – su šypsena kalba verslininkė.
„Apie Loretą girdžiu tik gerus žodžius“, – sako šalia dirbanti verslininkė Olė.
Gyvenimo dalis – ryšiuose su kitais žmonėmis
Pasak Loretos, siuvimo įmonė buvo įkurta ką tik jai ir Vygantui sukūrusiems šeimą. Vyras daug padėjęs, palaikęs, tad verslo kūrimas ir išlaikymas – bendras šeimos rūpestis. Kartu su įmone užaugo ir sūnus Dovydas, kuriam dabar jau 28-eri. Informacinių technologijų specialistas po studijų gyvena ir dirba Kaune.
Gražus ryšys Loretą iki šiol sieja su Biržuose gyvenusia Violeta Česnauskiene. Alytuje gyvenanti ir optikos saloną įkūrusi Violeta neatsisakiusi ir su siuvimu susijusios veiklos. Pasak Loretos, buvusi kolegė veda Kaune siuvimo kursus, važinėja į muges.
„Darbo parūpina ir man“, – sako Loreta apie bičiulystę.
„Vilokrijos“ savininkė džiaugiasi ir šalia dirbančia Ole Kairiene. Apatiniais drabužiais prekiaujanti verslininkė nuomojasi su siuvykla besiribojančias patalpas.
„Mums tai labai gerai, kai tie patys žmonės ir pas siuvėją ateina, ir į į parduotuvę užsuka“, – šypsosi Olė.
„Žinot, būna, kad besimatuodama suknelę klientė sykiu išsirenka ir tinkamą apatinį trikotažą. O jis be galo svarbi ir viršutinį drabužį papildanti aprangos dalis“, – priduria Loreta.
Laikinai dėl traumos nedirbanti verslininkė sako trokštanti kuo greičiau grįžti į siuvyklą. Apie nepriverstines ilgesnes atostogas bei tolimesnes keliones Loreta sako dabar nesvajojanti. Sako, kad užtenka biržietės Danguolės Gasiūnienės organizuojamų išvykų. Dėl jų Danguolė esanti verta tik pagarbos ir pagyrimų.
Smagiu atokvėpio ir gerų emocijų laiku Loreta vadina Vabalninke rengiamus muzikinius vakarus. Kavinėje „Meldynas“ vykstantys koncertai ir šokiai – puiki iškrova.
„Šaunuoliai, tie „Meldyno“ savininkai“, – šypsena lydimų gerų žodžių negaili Loreta ir šiems verslo žmonėms.
