Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi močiutė, pirmą kartą apkabindama septynmečius anūkus?
Tokį jausmą patyrė Medeikių kaime gyvenanti senjora Michalina Smilgienė, kai į svečius trumpam paviešėti atvyko Amerikoje gyvenančio sūnaus Kęstučio Smilgio šeima – žmona Lina bei rugpjūčio mėnesį septynerių sulauksiantys trynukai Simas, Viktorija ir Lukas.
Kalbiname 49 metų Kęstutį Smilgį – apie gyvenimą Lietuvoje, Amerikoje ir kodėl pastarojoje šalyje gyvenantys lietuviai atrodo didesni patriotai…
– Jūs jau per dvidešimt metų gyvenate JAV….
– Laimės ieškoti svetur išvykau 1996 metais į Londoną. Čia sutikau būsimąją žmoną, žemaitę Liną.
Ji ir laimėjo „žaliąją kortą“, aišku, su mano pagalba.
Tais laikais interneto nebuvo, o naujienų iš Lietuvos norėjosi. Paprašiau mamos, kad užsakytų šeštadieninį „Lietuvos rytą“. Viename iš puslapių pastebėjau reklamą, kad siūloma užpildyti dokumentus „žaliajai kortai“, kuri leidžia legaliai išvykti gyventi į JAV. Pabandėme – pavyko, ir jau 22 metai mes Amerikoje.
– Jūsų viešnagė gimtuosiuose Medeikiuose – po gana ilgo laiko tarpo. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai sugrįžus į Lietuvą?
– Kol neturėjome vaikų, aplankydavome Lietuvą kiekvienais metais. Gimus vaikams išėjo didesnis laiko tarpas. Aš praeitų metų rugsėjy buvau aplankyti mamos. O šiemet nusprendėme aplankyti visa šeima. Reikia gi močiutei parodyti anūkus gyvai, kad galėtų juos apkabinti.
Nors močiutė garbaus amžiaus, ji tikrai šaunuolė, moka naudotis skype programėle. Per ją nuolat bendraudavo su anūkais.
Grįžti į gimtąją šalį gera ir smagu matyti, kaip viskas keičiasi, gražėja. Štai Medeikiuose pastatytas modernus stadionas, vaikų žaidimų aikštelė. Per tuos 7 metus Lietuva padarė tikrai didelį šuolį…
– Kokie artimiausi žmonės Jūsų laukė Medeikiuose? Papasakokite, kaip vyko pirmasis Jūsų mamos ir jos trijų anūkų susitikimas.
– Į Medeikius pas mamą sulėkėme visi – mes ir Panevėžyje gyvenantys sesuo Vita su broliu Vytautu.
Pirmas susitikimas, manau, močiutei suteikė didžiausios laimės. Kai kalbėdavome „skaipu“, vis jai išsprūsdavo žodžiai: „Ar dar teks apkabinti anūkus“. Ir štai, norai išsipildė.
Mama buvo labai susijaudinusi – ir nuo emocijų, ir nuo karšto oro. Bet visi labai džiaugėmės.
Tik gaila, kad dėl tų emocijų nesusipratome visi su mama nusifotografuoti.
Vaikai taip pat džiaugėsi. Aišku, laiko skirtumas darė savo, jie buvo truputį sutrikę, nesuprato, ar čia rytas, ar vakaras.
Kai brolis dukros paklausė, kaip kelionė, ji atšovė: „Dvi dienos“.
– Ką pirmiausia aplankėte sugrįžęs į tėviškę, ko labiausiai buvote pasiilgęs? Papasakokite, kokie vaikystės prisiminimai Jus dažniausiai lydi dabar ir gyvenant tolimoje šalyje?
– Gyvename tempe ir bėgyje, dabartis užgožia praeitį. Tiesa, tenka pripažinti, kad veikia Lietuvos ilgesys.
Gaila, kad būdamas Lietuvoje dėl laiko stokos negalėjau susitikti su visais savo draugais ir bendraklasiais…
Dažnai prisimenu tėtį Vytautą, ilgus metus Kvetkuose dirbusį pieninėje. Jis turėjo labai gerą humoro jausmą.
Ilgiuosi ir mamos, buvusios Medeikių pieninės vyriausios meistrės, kitų likusių artimųjų.
– Kokie įspūdžiai pasivaikščiojus po Biržus? Ar buvo dalykų, kurie stebintų?
– Matosi, kad Biržuose tvarkomasi. Tik darbai nelabai greitai vyksta. Kai buvau grįžęs pernai metais, J. Janonio aikštė buvo išrausta. Ir po metų dar taip pat beveik.
Biržams reikėtų labiau pasitempti. Tai daug nekainuotų – bent jau centrinėje gatvėje namus nudažyti…
Aišku, su vaikais apėjome pilį, parodėme ežerą. Tuo mūsų ekskursija ir baigėsi.
– Gyvenate Čikagoje, Illinojaus valstijoje. Kokia veikla užsiimate, kuo verčiatės?
– Gyvename Čikagos priemiestyje, Orland Park miestelyje. Tiesa, mūsų miestelis turi 80 000 gyventojų…
Su žmona turime siuvinėjimo ir šilko grafikos verslą. Jį pradėjo žmona gal prieš 20 metų, o po metų prisijungiau ir aš.
Lina dirbo siuvinėjimo kompanijoje ir jai labai patiko, todėl nusprendėme įsigyti ir namuose pasistatyti siuvinėjimo mašiną. Kaip tik tais metais įsikūrė Čikagos lietuvių krepšinio lyga, jie buvo vieni pirmųjų klientų.
Vėliau atėjo diena, kai nusprendėme ieškoti patalpų, nes namuose buvo sunku praeiti pro dėžes.
Kas dirba ir netingi, visose šalyse seksis. Lietuviai Amerikoje dirba, kabinasi. Mūsų tautiečius kai kurie darbdaviai rodo kaip pavyzdį.
– Jūsų šeimoje auga trynukai. Ar sunku auginti tris mažylius? Kaip juos auginant prisidėjo JAV institucijos?
– Su žmona planuojame parašyti knygą, nes buvo nueitas ilgas ir sunkus kelias. Daug dalykų jau prisimiršo, bet kai prisimeni, ir dabar sudrėksta akys.
Mes su žmona esame kaip vienas kumštis, sakyčiau, plieninis kumštis, tad ir dalinamės sunkumus.
Mūsų vaikai yra ankstukai, gimė labai maži. Draugės žmonai surengė mažylių sutiktuves, o tą pačią naktį išvažiavome į ligoninę su gresiančiu gimdymu. Buvo vos 25 savaitės nėštumo…
Ligoninėje vaikus po gimimo lankėme pusę metų. Vienam vos gimusiam buvo sepsis, kitas susirgo žarnyno infekcija. Jie vos išgyveno…
Ar sunku, ar lengva auginti trynukus – viskas priklauso nuo požiūrio.
Kai keliaujame, gana dažnai žmonės pasiteirauja, ar čia trynukai. Europiečiai pradeda gailėti, kad sunku, o amerikiečiai sako – o, kaip šaunu.
Amerikoje vaikams skiriama labai daug pagalbos. Prisimenu, kai nuvykome į Čikagos universitetinę ligoninę pas neurologus, laukėme gal dvi valandas. Jau pradėjome nervintis, kodėl taip ilgai, vėliau išsiaiškinau, kad tai vienas geriausių visoje JAV profesorius, neurologas. Žmogus atsako į visus tau rūpimus klausimus, nepalieka net mažiausios abejonės…
Tik išėjus iš ligoninės po vaiko gimimo paskiriama programa, kurioje dalyvauja įvairiausi specialistai. Vaikams paskiriama fizinė terapija, logopedas, dietologas, vaikų vystymosi specialistė. Visa tai yra, iki sueina vaikams 3 metai. O tada jie jau išėjo į mokyklėlę.
Vaikai auga, stiprėja. Berniukams dar truputį reikia pagalbos, kad fiziškai sustiprėtų, bet tai daugiau kosmetiniai dalykai.
Jie juk tiesiogine to žodžio prasme buvo išplėšti iš mirties nagų, jie visi maži mūsų stebuklai…
– Ar lieka laiko mėgstamiems užsiėmimams? Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
– Kaip tikro lietuvio, aišku, mėgstamiausias užsiėmimas krepšinis. Turime šaunią grupę vyrukų, renkamės kiekvieną antradienį pažaisti. Pagauname azartą, kitą dieną kojos būna „stačios“, pagalvoju, kad gal sportuojant buvo truputį pasikarščiuota. Bet po kelių dienų vėl kažko trūksta, lauki antradienio, norisi pabėgioti.
Mūsų laisvalaikis – tai darbas prie namų. Prisigalvojame visokių projektų, tad nenuobodžiaujame. Prasidėjo užsiėmimai vaikams, tad bėgte tenka bėgti visur. Nesame „sofos“ žmonės, tai mums visai tinka. Kartais, kai visa diena laisva, nereikia niekur lėkti, apima toks keistas neramumas, ar čia viskas gerai.
– Jūs su žmona esate aktyvūs Amerikos lietuvių bendruomenės nariai. Kokia veikla bendruomenėje užsiimate?
– Čikagoje yra labai didelė ir vieninga lietuvių bendruomenė. Gal todėl užsimiršta ir Lietuvos ilgesys, nes viską turime čia. Pradedant lietuviškais produktais, restoranais, mokyklomis, Čikagos lietuvių opera, baigiant lietuviškomis bažnyčiomis.
Lina yra įsitraukusi į bendruomenės veiklas, priklauso Pasaulio lietuvių centro tarybos komitetui. Yra atsakinga už labdaros renginių organizavimą. Ji taip pat priklauso „Saulutės“ labdaros organizacijai, kuri padeda vaikams iš nepasiturinčių šeimų Lietuvoje.
Jei reikia, savanoriauju ir aš.
– Ar save laikote Lietuvos patriotu? Ar šias savybes skiepijate savo vaikams?
– Kartais atrodo, kad žmonės, gyvenantys užsienyje, yra didesni patriotai nei Lietuvoje. Tarkim, liepos 6 dieną buvome Klaipėdoje. Sužinojome, kur bus giedamas Lietuvos himnas, pasidabinome tautine atributika ir atvykome. Dar apsidžiaugėme, kad bus Donato Montvydo koncertas. Tarp gausybės susirinkusių nebuvo jokios vėliavėlės, jokios lietuviškos atributikos. Tada pagalvojau, kažin kiek žmonių būtų susirinkę, jei nebūtų koncerto?
Pas mus nors darbo dienos vidurys, 13 val. Čikagos laiku, prie Pasaulio lietuvių centro ir Čikagos centre, prie žymiojo fontano, tautiškos giesmės giedoti susirenka daugybė žmonių.
Lietuvoje vos vienoje kitoje vietoje matėme kabančias Lietuvos vėliavas. Amerikoje jos kabo visur.
Save laikau Lietuvos patriotu. Mūsų vaikai eina į šeštadieninę Maironio vardo mokyklą. Namuose kalbame tik lietuviškai. Aišku, vaikams lengviau angliškai, bet kai užgirstame, juos drausminame, kad kalbėtų lietuviškai.
– Kaip reagavote, kai sužinojote apie Europoje prasidėjusį karą, kai Rusija užpuolė Ukrainą? Ar JAV gyvenantys žmonės palaiko kovojančią ukrainiečių tautą?
– Labai puikiai prisimenu tą vakarą – jis buvo dėl laiko skirtumo. Vakarojome prie televizijos, jau ruošėmės eiti miegoti, kai staiga pradėjo į telefoną eiti pranešimai apie karą. Iš karto įsijungiau CNN žinias. Buvo sunku patikėti tuo, ką matau. Nors Amerika jau prieš savaitę trimitavo, kad Rusija puls Ukrainą.
Sunku suvokti, kad XXI amžiuje, kai ieškoma naujų galaktikų, kuriami planai kolonizuoti Marsą, vyksta tokie dalykai. Ir visa tai dėl kažkokio psichinio ligonio ambicijų…
Pirmomis dienomis buvo tokia nuotaika, kad galvojau, jei neturėčiau šeimos, vykčiau į Ukrainą. Nuslūgus emocijoms pagalvojau, kad galima padėti finansiškai. Pradėjau aukoti „Blue Yellow“ organizacijai. Prisidėjome prie visų A. Tapino organizuojamų paramų, aišku, „metėmės“ ir dronui Bairachtarui.
Amerika yra labai įvairiaspalvė šalis, tautų, rasių mišinys. Vieni reaguoja ramiai ir erzinasi dėl kylančių kuro kainų. Bet vis tik dauguma bando padėti, kaip kas gali.
– Ar nebuvo baisu grįžti į Lietuvą atostogoms, kai grasinama ir mūsų šaliai?
– Atsakysiu amerikiečio, kurį sutikome ir kalbinome Palangoje, žodžiais. Pasiteiravus, ar nebuvo baisu vykti į svetimą šalį, kai netoliese vyksta karas, jis labai ramiu tonu atsakė: „Taigi Lietuva priklauso NATO, nėra ko bijoti“.
Mes irgi grįžome į savo šalį ir džiaugiamės, kad Lietuva priklauso NATO.
– Ar neaplanko mintys sugrįžti gyventi į Lietuvą?
– Prieš kokį 15 metų kirbėjo tokia mintis. Tuo metu iš Čikagos į Lietuvą grįžo vieni mūsų draugai, kurie įsteigė greito maisto tinklą. Jie užuominomis klausdavo, ar nenorėtume grįžti.
Buvome įsibėgėję su savo verslu, tai viskas taip ir liko. 22 metai – didelis laiko tarpas. Jei būtų blogai, tai gal ir kiltų minčių. Bet niekada nesakome niekada, mes gan spontaniški žmonės, jei kas šauna į galvą – ir pirmyn.
– Ką norėtumėte pasakyti ir palinkėti Lietuvoje gyventi likusiems savo bičiuliams?
– Džiaugtis kiekviena diena, mylėti, gerbti vieniems kitus, vertinti tai, ką turime. Karas Ukrainoje primena, kaip viskas trapu…
Visiems draugams (jie žinos, kam adresuota) linkiu susiimti, nusiteikti ir atskristi pas mus į svečius.
Būkite sveiki, saugūs… ir – Slava Ukraine!!!
