Gydytoja endokrinologė Lidija Duderienė iki šiol pacientus priima virtuvėlėje įrengtame kabinete. Ligonių konsultacijoms sulaukia iš visos Lietuvos, ligos istorijų – pilnutėlės lentynos. Gydytoja įsitikinusi, kad ne gražios sienos lemia pacientų trauką, o gydytojo profesionalumas ir bendravimas. Bendravimo žmonėms kaip tik dabar labai trūksta. Šiandien gražų jubiliejų švenčianti Lidija Duderienė juokauja: jai į pensiją išeiti nelemta, nes atsakyti žmonėms ji negali. Jubiliejaus išvakarėse su gydytoja kalbėjomės apie tai, kas gyvenime svarbiausia.
– Gydytoja, ką Jums reiškia Biržai ir biržiečiai?
– Esu tikra biržietė, gimusi kaime labai gražiu pavadinimu – Devynbalsiai.
Biržai man yra šventa vieta, nors visi sakė, kad savame krašte pranaše nebūsiu. To niekada ir nesiekiau. Kiek galėjau, tiek padėjau žmonėms, iš visos dūšios. Išgyvenau ir išgyvenu dėl kiekvieno nesėkmės, dėl kiekvieno žmogaus išėjimo.
Aš Biržų neįsivaizduoju be dviejų žmonių: savo klasės auklėtojos Audronės Mukienės ir Mykolo Taujansko. Va čia tai buvo pamatiniai akmenys. Mykolas Taujanskas buvo visuomenininkas, kiemo šventes rengė. O tai reiškia žmonių susibūrimus. Bendraujantis, aktyvus žmogus visai kitaip į pasaulį žiūri: nebesiskundžia valdžia, mažais atlyginimais ar kad visi blogi ir nėra ko valgyti.
– Manote, kad žmonėms trūksta bendravimo?
– Dabar jau turiu laiko kalbėtis su žmonėmis, nes už durų nelaukia eilė pacientų. Per dieną priimu tik tris keturis žmones. Mano pacientės senos močiutės man ir nuotraukas parodo, ir anūkais pasidžiaugia. Žmogui reikia bendravimo. Visi nori būti išklausyti, ypač vyresni žmonės. Ir aš noriu, kad mane išklausytų. Bendravimas yra pagrindas, ir pacientai ateina pas gydytoją ne vien dėl sveikatos ir gydymo, bet ir pakalbėti. Gaila, kad naikinami felčeriniai punktai.
Felčeriniai punktai buvo ta vieta, kur kaimo žmonės galėjo nueiti ne tik pasigydyti, bet ir pasiguosti, paklausti patarimo. Dabar santykiai tarp žmonių nelabai geri, nėra susikalbėjimo nei šeimose, nei tarp kaimynų, nei įstaigose.
– Papasakokite, kokia buvo Jūsų vaikystė?
– Mano tėveliai buvo paprasti žmonės. Tėtis buvo sentikis, jo šeima buvo atitremta. Jis darė paminklus, buvo labai apsiskaitęs, domėjosi politika. Jis man visada sakė: tu nestok į jokią partiją, dirbk tik dėl žmonių ir visada stenkis apginti žmogų. Tai aš tą nuo vidurinės mokyklos ir dariau. Buvau klasės seniūnė. Buvo toks nutikimas. Turėjau du klasės draugus labai gerus sportininkus. Bet jie buvo labai išdykę. Vieną kartą mokykloje jie nuo sienos nuplėšė klausimų ir atsakymų dėžutę. Už tai juos svarstė. Man, kaip seniūnei, reikėjo pasisakyti. Pasidarė jų gaila ir aš juos gyniau, nors poelgis, aišku, nebuvo geras.
Mano mama buvo šeimos žmogus, labai mylėjo vaikus, gerai šeimininkavo, rašė eilėraščius. Silpnybę eilėms turiu ir aš. Bandžiau rašyti eiles, bet paskui viską išmečiau. Daktaras Myško juokdavosi: kai tu išeisi į pensiją (o man turbūt neteks išeiti į pensiją, jau 22 metus dirbu būdama pensininke), rašysi memuarus ir eilėraščius.
Mano mama ir mano vyro mama buvo draugės. Mano būsimoji anyta vieną kartą atėjo pas mano mamą ir sako: „Lidutė ruošiasi išvažiuoti mokytis, tai ten dar ką susiras. O mano Joniukas taip ir liks. Juos reikia suženyt“. Mano tėvas buvo protingas žmogus ir sako: „Taigi bus iš karto vaikai, trukdys mokslams, nereikia skubėti“. O anyta pasakė: „Aš auginsiu“. Ir 6 metus augino pirmagimį Elmarą. Ot gerą anytą turėjau.
– Mediko kelią kas paskatino pasirinkti?
– Mano gyslomis teka trijų rūšių kraujas: lietuvių, rusų ir latvių. Latvė buvo mano mamos mama, kuri manęs nelabai mėgo dėl mano didelės meilės seneliui, arkliams ir dėl mano netvarkingumo. Ji buvo iš turtingos šeimos, kaip ir tokia kaimo daktarė. Pas ją buvo daug buteliukų visokių pridėta su žolių antpilais. Ji dar buvo ir pribuvėja. Mano giminės latviai ir sako: štai iš kur tavo potraukis medicinai. Didelę įtaką turėjo ir chemijos mokytoja Rasiulytė. Bet aš labai ilgai svyravau, ką rinktis: mediciną ar teisę. Kiti mane matė mokytoja. Man teko mokytojauti Kirkiluose. Dėsčiau rusų kalbą ir kūno kultūrą. Man patiko.
– Kai studijavote, jau buvote ištekėjusi?
– Ištekėjusi ir antrą sūnų Audrių į mokslus nusivežiau. Šeštame kurse pagimdžiau ir neėmiau akademinių atostogų. Kai eidavau laikyti egzaminų, Audrių saugoti palikdavau dėstytojams, studentams. Mano grupės vadovė buvo dėstytoja Kobeckaitė. Gyveno tame pačiame bendrabutyje, tai pasaugodavo Audrių. Nagai raudoni, ilgi, galvoju, kaip tokia išsipusčiusi dėstytoja saugos mano vaiką. Bet ji susitvarkydavo.
– Kodėl tapote endokrinologe?
– Buvau pasirinkusi terapiją. Ir visai atsitiktinai tapau endokrinologe. Už endokrinologiją turiu dėkoti daktarui Balčiauskui. Jis buvo pramatantis, apsiskaitęs žmogus. Mes kartu dirbome Vidaus ligų skyriuje. Jis būdavo darbe nuo ryto iki vakaro. Mano sūnus Elmaras sugebėdavo iškepti bulvinių blynų ir su jais atkulniuodavo į ligoninę.
Balčiauskas man sakė, kad endokrinologų ateity reikės, nes vis daugiau žmonių serga diabetu, skydliaukės ligomis. Aš vyresniam daktarui pritariau iš pagarbos. Vieną dieną vyriausiasis gydytojas A. Dauguvietis man sako: sveikinu su naujom endokrinologo pareigom. Tu būsi atsakinga darbuotoja. Tai ta atsakinga darbuotoja išbuvau 25 metus. Labai mėgau tą darbą, nors dirbau visuomeniniais pagrindais, šalia terapijos.
Pradėjau rinkti duomenis, kiek yra sergančių cukralige, kiek kitokia endokrinine patologija. Daktarai mano entuziazmu džiaugėsi, nes diabetas – lėtinė, sunkiai gydoma liga, bus kas ją gydo. Pasidariau ligonių sąrašus. Mažai jų tuomet buvo, gal 50. Neturėjau žinių. Man reikėjo mokytis. Paprašiau Panevėžio vyriausiojo endokrinologo, kad mane išsiųstų į kursus. Jis sakė, kad kursai būna sąjunginiai, juos sunku gauti. Per televiziją netyčia pamačiau laidą, kurioje apie diabetą kalbėjo profesorė iš Maskvos Vasiukova.
Parašau jai laišką, kad noriu patekti į kursus. Ji man atsiuntė didelį sąrašą literatūros. Skaičiau naktimis. Parašiau darbą. Mano darbą gerai įvertino ir gavau kvietimą į mokymus. Nuvykau į Maskvq. Buvo labai sunku. Ten jau patyrę gydytojai susirinko. Man padėjo viena profesorė. Po to nuolat vykau į kursus Minske, Charkove ir t.t.
– Kodėl ryžotės atidaryti privatų kabinetą?
– Jau 22 metus dirbu privačiai. Buvo net minčių atsisakyti gydytojos licencijų. Buvau nuvykusi į ministeriją, bet mane atkalbėjo, patarė atidaryti privatų kabinetą. Pasakiau, kad neturiu, kur kabineto įkurti, net patogumų namie nėra. Bet mane įkalbėjo.
Iškrausčiau virtuvę ir įkūriau kabinetą. Uždarbį investavau į vaikų mokslus. Abu sūnūs baigė aukštuosius mokslus. Anūkas Andriukas baigė Vilniaus universitetą, Karolis – du aukštuosius. Marčiai Kristinai padėjau mokytis.
– Jums labai svarbu išsilavinimas?
– Išsilavinimas man pirmoje vietoje. Kai žmonės pradeda pasakoti, kad jų vaikai dirba užsieniuose, užsidirba, aš tyliu, tyliu, o paskui klausiu: o kokius mokslus jie baigė? Man labai svarbu buvo, kad visi turėtų aukštuosius išsilavinimus. Gerai mokėsi mano anūkai. Esu dėkinga marčioms.
– Kiek turite anūkų ir proanūkių?
– Tris anūkus ir tris proanūkius. Anūkai Karolis, Andrius ir Tadas. O proanūkiai Medeina, Džiugas ir Markas. Medeina labai muzikali, Markas – rimtuolis, Džiugas – tikras vėjas.
– Jūsų kabinete-virtuvėlėje pilnos lentynos ligos istorijų. Kiek turite pacientų?
– Prirašymo pas mane nėra. Tik konsultuoju. Dirbu tris valandas. Keturi – penki pacientai per dieną apsilanko. Laisvai dirbu. Galiu atsikelti iš ryto anksti, jei pacientui reikia skubėti į darbą. Jei vaikai atveža močiutę ir skuba, paprašau ją palikti, patys namo parvežame ar taksi iškviečiame. Turiu dispancerizuotų ligonių, kurie lankosi kas tris mėnesius. Biržuose dirba jauna gydytoja endokrinologė Eglutė Patkauskienė. Ligonius nukreipiu ir pas ją.
– O kaip sutariate su jaunąja kolege? Ar džiaugiatės jauna specialiste?
– Pas mane atvažiuoja nuo Žeimelio iki Visagino, nuo Juodupės iki Panevėžio, konkurencijos nėra. Džugina žmonės gražiai parašytomis padėkomis, geru žodžiu.
Iki šiol skaičiau paskaitas gydytojams, važinėjau dirbti į Visaginą. Bendrauju su Pakruojo diabeto klubu. Buvau įkūrusi diabeto klubą Biržuose. Tik šiemet jis nustojo veikti. Veiklos apstu.
Su gydytoja Eglute mano santykiai geri.
Ji labai šauni, labai gražus man jos požiūris į gyvenimą, turi daugiau žinių negu aš, ambicinga, paslaugi. Jei koks pacientas klausia, ar gerai jauna daktarė paskyrė gydymą, visada sakau, jog gydytoja mokslus baigusi, puikiai savo darbą išmano. Aš jos netikrinsiu ir prašau neklausti.
– Gydytoja, patarkite, kaip išvengti tokios nemalonios ligos kaip diabetas?
– Neužsiauginti svorio, pirmoje vietoje visavertė mityba, fizinis aktyvumas. Žmonės fiziškai neaktyvūs: liftu keliasi, mašinomis važiuoja. Ir nerviniai stresai labai kenkia. Paveldimumo, žinoma, nepakeisi. Valgome kasdien bandeles. Mano laikais bandeles valgėme tik per šventes. Rafinuotą maistą, saldumynus valgome. 1975 metais, kai pradėjau domėtis endokrinologija, tai gal penki žmonės leidosi insuliną. O dabar – šimtai.
Diabetu sergantis žmogus turi būti labai atsakingas. Reikia 90 proc. atsakomybės prisiimti pačiam ir tik 10 proc. palikti gydytojui.
– Jums jokiu būdu neduotum jubiliejinių metų. Esate jaunatviška, energinga. Kokia to paslaptis?
– Iki 65 metų lakstydavau stadione, maudydavausi nuo gegužės 1 iki spalio 29 dienos ežere. Vyras lydėdavo iki ežero, stovėdavo striukę apsirengęs ir dairydavosi, kad kas nepamatytų manęs. Gėda vyrui būdavo, kai su Audriumi pasidarydavom tokius šautuvus ir lakstydavom po krūmus abu. Tai kas lakstys? Vyresnis brolis nenorėdavo su juo žaisti.
Galbūt ir lemia tas fizinis aktyvumas? Daug skaitau. Mėgstu labai skaityti literatūrą.
– Ką labiausiai mėgstat skaityti?
– Dabar skaitau knygą „Du gyvenimai“. Labai mėgau biografines knygas, dabar –filosofines. Bet dar labiausiai mėgstu poeziją. Knygoje „Du gyvenimai“ labai gerai parašyta: nepatarinėk žmogui, jei jis neprašo tavo pagalbos, ir nenurodinėk. Kaip tik dėl šių priežasčių tarp tėvų ir vaikų atsiranda kivirčai. Netrukdyti reikia ir nereikšti savo nuomonės. Priimu laikmečius, priimu jaunus žmones. Gal ir tai yra mano jaunatviškumo priežastis?
– Kas labiausiai džiugino darbe ir gyvenime?
– Didžiausias džiaugsmas – šeima, vaikų laimėjimai. Liūdina vaikų nesėkmės. Džiaugiuosi, giriuosi anūkais. Žmonės daugiausiai džiugina. Ir kito darbo nesirinkčiau. Labai norėjau, kad anūkai mediciną studijuotų. Proanūkei Medeinai sakau: kai užaugsi, būk gydytoja. O ji sako: promočiutėle, daktare tai tikrai nebūsiu, būsiu vaistininke.
Džiugina, kai žmogui padedi, kai parašo, padėkoja.
Esu dėkinga nuostabiems savo ir savo vaikų mokytojams. Nuostabūs buvo mokytojai Balanda, Stonkus, Šlekienė, Drevinskienė, Breivė, Rasiulytė, Mukienė, vaikų mokytojos Butkevičienė, Kučiauskienė, Jonėnaitė.
Man blogų žmonių nėra. Nelaikau pykčio, neįdomūs kitų asmeniniai gyvenimai. Vienas profesorius sakė: nebūkit „mandri“ gydytojai, klausykit ir sanitarės. Ir man buvo toks dalykas. Budėjau Priėmimo skyriuje, ir gal keturis insultu sergančius pacientus į stacionarą guldžiau. Vieną moterį iš turgaus atvežė. Buvau pavargusi, sakau: jai turbūt nieko nėra. O sanitarė man sako: jai akies vokas pakritęs. Atidžiau pažiūrėjau. Pasirodo, pacientei buvo hemoragija, reikėjo vežti į Panevėžio ligoninę. O galėjau nepaklausyti sanitarės, išleisti moterį namo ir ji būtų mirusi.
– Ką palinkėtumėt sau ir pacientams savo jubiliejaus proga?
– Sveikatos. Tarpusavio tolerancijos, supratimo, niekada neteisti, o padėti žmonėms. Neieškoti blogio, o rasti gėrį.
Edita Mikelionienė
