Artėja Vėlinės. Tai laikas, skirtas lankyti kapus ir mirusiųjų pagerbimo vietas. Laikas, kai gyvieji kalba apie jau išėjusių Anapilin gyvenimus ir jų istorijas. O jos liudija apie sudėtingus istorinius laikotarpius ir likimo vingius.
Kalba, kad vaidenasi
Atokiu keliu Kvetkai – Smaltiškiai pro Putelių kaimą važiuojantys žmonės atkreipia dėmesį į užkaltais langais klėtį, stovinčią ant Nemunėlio kranto. Kitoje kelio pusėje, netoli miško, yra sena kapavietė. Paminkle rašoma, kad čia palaidotas mokytojas Jonas Vilemas.
Matyti, kad kapas yra lankomas, nes prie antkapio stovi sudegusi žvakutė, padėta gėlių.
Šią vasarą suėjo aštuoniasdešimt metų nuo Kvetkų mokyklos direktoriaus, mokytojo Jono Vilemo mirties.
Ką žmonėms primena ši vieta ir paminklas? Ant paminklo užrašyta, kad vos 41 metų mokytoją nužudė žiaurios ir negailestingos rankos. Užrašas liudija, kad paminklą pastatė velionio artimieji.
Kalbama, kad šioje vietoje gyvenusi nužudytojo šeima po tragiškų įvykių netrukus išsikraustė. O buvusioje sodyboje niekas negalėjo ilgiau gyventi, nes nuolat vaidendavosi…
Palaidojo prie namų
Kvetkiečiai pasiūlė pakalbinti buvusią kaimo mokyklos istorijos mokytoją Dalią Karosienę. Ji, dar dirbdama Kvetkų pagrindinėje mokykloje, rinko prisiminimus apie kaimo istoriją.
Mokytoja prisimena pasakojimus, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą grįžęs iš Šiaulių mokytojas J. Vilemas dirbo Kvetkų šešiametės mokyklos direktoriumi. Pagal senųjų kvetkiečių pasisakymus, jis buvęs kairiųjų pažiūrų.
1941 metais hitlerininkai Kvetkų kaime ieškojo žydų tautybės asmenų, kurie buvo uždaryti senojoje mokykloje. Vokiečiai J. Vilemo prašę vertėjauti skaitant kaimo gyventojams vadovybės įsakymą bet mokytojas atsisakęs.
Liepos 15 dieną mokytoją suėmę du kvetkiečiai žydšaudžiai. Jie kartu su žydais J. Vilemą išvarę į Rokiškio rajoną bei ten sušaudę.
Mokytojo kūną artimieji palaidoję prie savo namų. Maži likę trys mokytojo vaikai.
D. Karosienė prisiminė apie šią istoriją kalbėjusi su anapus Nemunėlio gyvenusiu Alfonsu Baubliu. Jis buvo artimiausias Vilemų kaimynas.
Žmogus pasakojęs, kad mokytojas J. Vilemas buvęs labai geras, griežtas. Mokykloje, kuriai jis vadovavo, buvo tvarka.
„Jis man sakė, kad mokytojo sodyboje vis dar klaidžiojo jo dvasia. Klėtyje kolūkio laikais buvo įrengtas gyvenamasis būstas.
Bet kas jame apsigyvendavo, ilgai neišbūdavo, nes skųsdavosi, kad vaidenasi“, – pasakojo moteris.
Atvažiuodavo dukra
Alfonsas Baublys jau miręs. Jo dukra Elona Misiūnienė gyvena Kvetkuose. Moteris nedaug ką prisimena apie buvusių kaimynų gyvenimą. Tik tėtis jai pasakojęs, kad to meto valdžia neleidusi J. Vilemo laidoti kapinėse, todėl jo kūną žmona palaidojusi namų kieme.
E. Misiūnienė pažinojo mokytojo vaikus – sūnus Juozą, Algį ir Nijolę. Mokytoja Šiauliuose dirbusi dukra Nijolė kasmet atvažiuodavo aplankyti tėvelio kapo, dar kurį laiką pagyvendavo tėvų namų klėtyje.
Deja, dukra prieš keletą metų staiga mirė. Mirę ir mokytojo sūnūs. Likusi tik anūkė Lena, tačiau kur ji gyvena, pašnekovė nežino.
„Mokytojo vaikai mamai leisdavo miškelyje malkų pasirinkti. Tad mes žolę nupjaudavome, žvakutę ant paminklo uždegdavome“, – pasakojo E. Misiūnienė.
Kvetkų patriotai buvo sušaudyti
Ką apie šią istoriją sako rašytiniai šaltiniai?
Šiais metais „Šiaurės rytuose“ buvo publikuotas straipsnis „Laisvės kova kai kuriuose Biržų apskrities valsčiuose 1941 m.“ Jo autorius – istorikas Valdas Striužas. Straipsnyje buvo minimos J. Vilimo žūties aplinkybės.
„1941 m. birželio 27 d. žuvo 4 Kvetkų būrio sukilėliai: Romualdas Švedas, Petras Morkūnas, šaulių būrio vadas Jurgis Pavilonis, Lionginas Putrinskas. Kvetkų sukilėliams nepavyko suimti ir nuginkluoti grupės raudonarmiečių, kurie stipriai pasipriešino, ir sukilėliams teko atsitraukti.
Vėliau susikauta su 20-imčia besitraukiančių milicininkų. Pasirodžius vokiečiams, milicininkai, perplaukę Nemunėlį, pabėgo. Ginkluotus sukilėlius, neturėjusius baltų raiščių, vokiečiai suėmė. Vertėjauti jie pasikvietė mokyklos vedėją Vilimą, o šis buvo komunistuojantis. Galbūt tyčia pasakė, kad suimtieji komunistai, todėl vokiečių žandarai, gerai neišsiaiškinę, keturis lietuvius patriotus sušaudė.
Po mėnesio teisybė iš dalies atkurta – vokiečiai Vilimą suėmė ir Rokiškyje sušaudė“, – rašė V. Striužas.
1994 metais „Tremtinys“ spausdino prisiminimus „Mūsų kovos“ apie Šiaurės Lietuvos partizanų kovas. Ten J. Vilimas taip pat minimas.
„Vilimas nesutarė su Paviloniu, todėl greičiausiai vokiečiams pasakė, kad suimtieji yra komunistai. Bet po mėnesio suėmė patį Vilimą, išvežė į Rokiškį ir sušaudė“, – rašo partizanas Kazimieras Juknevičius, kurio prisiminimus užrašė Juozas Bičkūnas.
Kristina Grigaitė
