Biržų viešasis gyvenimas pulsuoja rinkimų ritmu.
Kol nėra aiškūs pretendentai į valdžią, kiekvienas politika užsiimančių asmenų judesys kelia įtarimų, ar tai nėra užslėpta politinė reklama. Dar daugiau – biržiečiai praneša apie galimus politinio papirkinėjimo atvejus, politikų reikalavimus „atidirbti“ už kokią nors padarytą paslaugą ar įpirštą dovaną.
Vienus ar kitus įtarimus išsklaidytų paviešintos kandidatų į merus ir savivaldybės narius pavardės. Bet jų skelbti neskubama.
Todėl paprastai prieš pat rinkiminės kampanijos finišą išsirikiuoja daugybė veidų. Kaip sako klasika, daug ponų ir visi jie gražūs. Ir pasijunta tūlas rinkėjas kaip politiniame lupatyne.
Suprantama, kiekviena partija ar komitetas turi savo rinkimines strategijas. Arba neturi – veikia stichiškai. Todėl paprastai prieš pat rinkiminės kampanijos finišą išsirikiuoja daugybė veidų. Kaip sako klasika, daug ponų ir visi jie gražūs. Ir pasijunta tūlas rinkėjas kaip politiniame lupatyne – žiūri į vieną, į kitą prekę, nuo padėvėtų ar apynaujų grožybių jam akyse ima raibuliuoti. Jų gausybė taip išvargina, kad moja žmogus ranka ir ima bet kurią, pakliuvusią po ranka.
Bet lupatyne įsigytą pigią prekę gali be gailesčio išmesti, jeigu ji pasirodo netinkama. Tuo tarpu į valdžią išsirinktu ponu taip greitai neatsikratysi. Net jeigu ir paaiškėtų, kad jis joks ponas, o tik mužikas esąs. Tokį teks kentėti ketverius metus. Ir ne tik kentėti, bet dar ir paklūsti jo daromoms tvarkoms, pertvarkoms ir betvarkėms.
Politikai mėgsta aiškinti, kad anksti paskelbus kandidatus, juos rinkėjai be gailesčio skalpuos iki pat ėjimo iki balsadėžių.
Bet jeigu tie rinkėjai tokie baisūs, kam iš viso su jais turėti reikalų? Kam eiti į rinkimus?
O gal ne rinkėjai baisūs, o kandidatai pernelyg bailūs?
Viešumos paprastai bijo tie, kurie turi ką slėpti. Iš tiesų bijoti reikėtų sukčiams, vagims, melagiams, apsimetėliams ir kitokiems niekšeliams.
Ant bačkos turėtų nelipti ir visokio plauko berazumėliai. Bet jie gi nežino, kad yra kvaili, todėl drąsiai imasi visokių iniciatyvų. Tokie berazumėliai būna tikras lobis politiniams aferistams. Nedidelio protelio aktyvistai lengvai uždegami idėjomis, užkoduojami pažadais, jais labai paprasta manipuliuoti.
Berazumėliai būna tikras lobis politiniams aferistams. Nedidelio protelio aktyvistai lengvai uždegami idėjomis, užkoduojami pažadais, jais labai paprasta manipuliuoti.
Ir tokių Biržuose daug. Tiek daug, kad kai kurie proto ir padorumo turintys biržiečiai ima vadovautis tautos išmintim – duoti durniui kelią.
Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei politinis kelias būtų užleistas „vardan Biržų“ veikiantiems aferistams ir naiviems jų pasekėjams.
Viešumo gali vengti ir padorūs politikai, ketinantys dalyvauti rinkimuose. Mat Biržuose įsikūręs šmeižikiškų istorijų kūrimo ir skleidimo fabrikėlis dirba visu pajėgumu. Su politiniais priešininkais ir konkurentais kovojančio fabrikėlio savininko metodai primena vieno politiko žodžius „š… ir tapšnojau“. Tiesa, tas politikas buvo pasiekęs net šalies prezidento krėslą. Jo istorija galbūt įkvepia š… fabrikėlio savininką, kuris siekdamas valdžios pateisina visas priemones. Tačiau vargu bau ar tose srutose murkdytis norėtų jautresni, politinių kovų neužgrūdinti asmenys.
Sąžininga politinė reklama daug kainuoja, bet daug ir perka.
Kandidatų neskubama viešinti ir dėl politinės reklamos. Pasiskelbęs kandidatas būna įspraustas į politinės reklamos reikalavimų rėmus. Pavyzdžiui, jo organizuojamas knygos pristatymas, rengiama diskusija ar koks nors kitas renginys jau galėtų būti traktuojama kaip politinė reklama. Dabar gi nepasiskelbusių kandidatų rinkiminė veikla liejasi laisvai.
Akylesni rinkėjai įžiūri užslėptą politinę reklamą, supranta tikruosius besireklamuojančiųjų tikslus. Tikėtina, kad jie įsidėmi ir politikus, kurie į rinkimus eina maustydami rinkėjus.
Sąžininga politinė reklama daug kainuoja, bet daug ir perka. Sąžiningas, padorus elgesys su rinkėjais anksčiau ar vėliau turės grįžtamąjį ryšį. Ir atvirkščiai. Kvailinami žmonės atsitokėję gali būti labai pikti.
