Kas Biržuose laimėjo rinkimus?
Atsakymas atrodytų lyg ir aiškus – socialdemokratai. Jie jau turi septynis mandatus savivaldybės taryboje ir į antrąjį rinkimų turą patekusį kandidatą į merus.
Akivaizdu, kad valdžia socialdemokratai turės dalintis ir su kitomis politinėmis jėgomis. Šios dalybos pademonstruos, kiek turima politinio potencialo – nuovokos, toliaregiškumo ir padorumo.
Bet šampano taurę jau galima kelti. Ir ne tik socdemams – švęsti turėtų Biržai.
Net ir tie, kurie už „raudonuosius“ niekada nebalsavo. Ir tie, kurių kumyru nesiliauja būti Valdemaras. Ir kurie įtikėję politine skvernelyste ar konservatorių teisybe.
Už ką turėtų kelti taurę biržiečiai?
Pirmiausia už išlaikytą pilietiškumo egzaminą. Biržiečių aktyvumas rinkimų metu buvo aukštesnis nei šalies vidurkis.
Antra – už pasirinkimus, kurie iš esmės neleido Biržų valdžios paimti neaiškių jėgų inspiruotai ir dar neaiškesnių užmačių turinčiai politinei organizacijai.
Tačiau ilgiau svaigintis pergale nederėtų – dar laukia pakartotiniai mero rinkimai. Ir jų baigtis kol kas neprognozuojama.
Savivaldybės tarybos rinkimų rezultatai – visuomenės politinių įsitikinimų, moralinių nuostatų atspindys. Kaip atrodo būsimosios tarybos sudėtis?
Iš 25 mandatų penkis gavo geltonųjų striukių sambūris. Ką tai reiškia? Kad penktadaliui balsuojančių mūsų krašto gyventojų nėra svarbus išsilavinimas, jie moja ranka į teistumą, toleruoja melą, šmeižtą. Jie palaiko tokius kietus vyrukus kaip galiūnas Savickas, pozuojantis minioje, kuri nušvilpia Sausio 13-ąją. Jiems priimtinas verslo, žiniasklaidos ir politikos susijungimas, jiems nusispjauti į besiformuojančią vietinę oligarchiją. Jie noriai skaito propagandos įrankiu tapusį laikraštį, ploja dovanotuose koncertuose ir pasiryžę už juos atsilyginti bet kokia kaina.
Kas tai? Naudingi idiotai? Penktoji kolona? Išpurenta dirva įtakos karams ar jau užkariauti protai?
Šiandien vis skaitome tekstus, kad įvairūs koncertai bei kultūriniai renginiai, žiniasklaida efektyviai naudojami kaip vieni iš įtakos karų priemonių. Kurių įvairiuose lygmenyse imasi Kremlius ir jo parankiniai. Toks „kultūrinimas“ atlieka įkvepiamąją bei palaikančiąją funkciją vietos penktakolonininkams, jog šie budėtų, žymėtų taikinius dienai X.
Galime ramintis, kad Biržai toli nuo visų išorės priešų, nuo visokių dienų – nuo X ir nuo Y. Kad esam maži, niekam neįdomūs. Ir kad niekada nenuskriaustume artimo savo. Galime save įtikinėti, kad kas penktas mūsų krašto gyventojas – viso labo vienaip ar kitaip nuskriaustas žmogus, ieškantis paguodos, užuovėjos ar savirealizacijos. Jeigu jis džiaugiasi gavęs bambonkę ar kokį blizgutį – ar gaila?
Išties negaila. Tik apmaudu. Ir, žinoma, neramu.
