Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.
Rugsėjo 23 d. – Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena
Pirmąja nacių auka tapusio Biržų žydo gydytojo Abraomo Zelmano Levino mirtis apipinta įvairiais pasakojimas, iki šiol dar tebediskutuojama dėl jo palaidojimo vietos. A. Z. Levino kapas yra pažymėtas senosiose žydų kapinėse, tačiau kai kurie biržiečiai (pavyzdžiui, 1934 metais gimusi Eugenija Jakubėnaitė-Klybienė) pasakoja girdėję artimųjų pasakojimus, kad gydytojas buvo sušaudytas prie vienos Karajimiškio kaime esančios sodybos. A. Z. Leviną slėpę, o vėliau išdavę ir sušaudę vietiniai gyventojai – lietuviai. Toje vietoje žmonės matydavę padėtų gėlių puokščių. Senosiose žydų kapinėse esą palaidotas gydytojo sūnus. Vis tik ši versija laikoma nepagrįsta.
Apie kitokias gydytojo Levino mirties aplinkybes 2001 m. rašė inžinierius mechanikas Bronislavas Petrauskas, biržiečių vadintas šviesuoliu. Mintis apie gydytojo mirtį yra užrašiusi ir iš Biržų kilusi filosofė Jūratė Patkauskaitė-Baranova. JAV gyvenantis profesorius Jonathanas Dorfanas, kuris šiais metais lankėsi Biržuose, pateikė įvairiais šaltiniais paremtų faktų apie Levinų šeimą ir jos likimą.
Laiškas į Anapilį didžiai gerbiamam daktarui Abraomui Levinui
Taip buvo pavadintas tekstas, spausdintas 2001 m. „Šiaurės rytuose“. Laiško autorius – šviesaus atminimo biržietis Bronislavas Petrauskas.
„Ar prisimenate mane?
Buvau tik penkerių, kai mano tėvas, grįžęs vėlai vakare su rąstais iš Biržų girios, neiškinkė arklio, bet pasodino mane, motinos šiltai apmuturiuotą, į roges ir atvežė į Jūsų priimamąjį.
Nors nuo to laiko prabėgo daugiau nei šešiasdešimt metų, mano atminty liko didelis medinis lėkštu stogu namas, tuomet stovėjęs dešinėje pusėje dabar esančio Žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę paminklo. Į Vytauto gatvės pusę namas turėjo du įėjimus: vieną į Puodžiūno vaistinę, kitą – į Jūsų kabinetą. Taip skelbė nedidelės iškabos, pritvirtintos prie sienos. 1944 metų vasarą pelenais ir dūmais pavirto visi ten gatvėje stovėję mediniai pastatai. Buvusios „Agaro“ ir kitos krautuvės, priklausiusios privatiems asmenims, B. Michelsono ir Klivytės fotostudijos, Rabinovičiaus laikrodžių remonto dirbtuvė, „krikšto mama“ vadinta žydės konditerinių gaminių kepykla-parduotuvė liko tik prisiminimuose. Šiandien toje vietoje, kur Jūs kadaise gydėte sergančiuosius, žaliuoja veja, auga liepos ir rožių krūmai…
Pamenu, kai tuomet tėvas mane įnešė į vidų, pamačiau didelį kambarį, kuriame stovėjo, kaip gerokai vėliau supratau, rentgeno aparatas ir kitokia gydytojo praktikai reikalinga įranga. Čia palikome viršutinius rūbus. Priimamasis buvo giliau esančiame nedideliame kambarėlyje. Į jį mus maloniai pakvietė jauna, nuoširdi ir graži, baltą chalatą dėvinti Jūsų asistentė. Ten mačiau Jus gyvą vieną vienintelį kartą savo gyvenime, pirmą ir paskutinį – nepamirštamą.
Prieš išvykstant iš namų girdėjau tėvus kalbant, kad galbūt sergu difteritu ir nuo šios ligos yra miręs vyresnis tėvo brolis. Kalbėjo ir apie tai, kad ši liga sunkiai pagydoma, užkrečiama ir sergantįjį paprasčiausiai „pasmaugia“. Kada Jūs apžiūrėjote mane, aš sėdėjau ant asistentės kelių, atsigręžęs į Jus, ir gerai mačiau susirūpinimą, rimtį ir kažką nepaprastą, spinduliuojantį iš akių. Atrodė, kad manęs tykojanti mirtis prieš Jus yra bejėgė, kad mirties nešėjas, esantis manyje, bus Jūsų sugebėjmų sutramdytas, ir aš gyvensiu!
Iš Puodžiūno, kurį tėvas gerai pažinojo, vaistinės jis atnešė Jūsų išrašytą difterijos antitoksino ampulę. Atidžiai stebėjau, kaip Jūs užpildėte švirkštą, o asistentė be žodžių švelniai paguldė mane kniūpsčią ant savo kelių. Procedūra nebuvo skausminga, tačiau mano akyse pasirodė ašaros. Kada nedrąsiai paprašiau dėžutės, į kurią buvo įpakuoti vaistai, Jūs atsistojote, nuėjote prie atokiau stovinčios spintelės ir iš jos paėmėte saują šokoladinių saldainių. Man juos padavėte kartu su prašoma dėžute.
Didžiai gerbiamas pone Levinai, man atrodo, kad už viską, ką Jūs padarėte gera, tinkamai neatlyginta. Tikiu žmogaus sielos amžinybe ir todėl į Anapilį siunčiu Jums didelę ir karštą padėką.
Apie Jus, kaip labai gerą gydytoją ir labai dorą žmogų, girdėjau kalbant ne vieną kartą. Noriu priminti vieną faktą.
Mano tėvas savo ūkyje daugiausia dirbo pats, bet naudojosi ir samdinių pagalba. Vienas iš samdinių buvo Jūsų pacientas. Jis sirgo sifiliu. Žinau, kad tėvas diskretiškai lankydavosi pas Jus patarimų susidariusioje situacijoje. Girdėjau, kaip jis motinai primindavo apie Jūsų prašymą nenutraukti darbo sutarties su tuo jaunu žmogumi, kalbėdavo apie Jūsų asmeniškai atliekamus kraujo tyrimus Vasermano reakcijos metodu. Tas jaunuolis pas mano tėvus dirbo ilgai, kol sukūrė savo šeimą.
Atėjo 1941-ieji. Prieš pagrindinį įėjimą į Romos katalikų bažnyčios kleboniją ant stiebo plevėsuoja vėliava su svatika. Vietiniai fašizmo šalininkai organizuoja paramą okupantams. Keletas tokių vieną pavakarę pasirodė ir mūsų vienkiemyje, kviesdami tėvą ten, „kur jis buvo 1918 metais“. Kadangi mano tėvas buvo savanoris – kovotojas už Lietuvos Nepriklausomybę, tai jų žodžius reikėjo suprasti kaip siūlymą stoti į baltaraiščių gretas. Tėvas jų klausė: „Ką darysime?“. Jų atsakymas buvo toks: „Šaudysime žydus!“. Tėvas kategoriškai atsisakė jų kvietimo.
Biržuose ant įėjimų į butus, kuriuose gyveno žydai, pasirodė prikaltos geltonos spalvos lentelės su užrašais „Juden – žydai“. Jiems buvo įsakyta ant viršutinių rūbų krūtinės ir nugaros prisisiūti šešiakampes Dovydo žvaigždes ir uždrausta vaikščioti šaligatviais. Žydas galėjo eiti tik akmenimis grįsta važiuojamąja dalimi! Atsirado parduotuvės, kuriose buvo aptarnaujami tik vokiečiai ir vietiniai kolaborantai.
Buvo pradėtas Dagilio, Vilniaus, Žemosios ir Apaščios gatvėmis ribojamos Biržų miesto teritorijos aptvėrimas 2 m aukščio tvora žydų getui.
Ten jiems ilgai gyventi neteko. Netrukus po rabino egzekucijos, sukrėtusios visą miestą, į Jūsų namus atėjo revolveriu apsiginklavęs biržietis ir išvarė Jus į Dagilio gatvę. Jums toliau atsisakius eiti, buvo paleistas mirtinas šūvis į galvą… Jūsų kūnas kurį laiką gulėjo gatvėje, netoli įėjimo į dabartinę šarvojimo salę. Jį matė ne vienas miesto gyventojas. Budeliui rūpėjo sukelti siaubą, ypač tarp žydų. Buvo skleidžiami gandai, kad po žydų bus šaudomi ir lenkai.
Jūsų mirtį skaudžiai išgyveno daugelis miesto ir jo apylinkių žmonių. Tarp jų ir mano tėvai, kartu su jais ir aš, prieš keletą mėnesių baigęs pradinės mokyklos keturis skyrius. Baigiamuosius egzaminus man teko laikyti drauge su vaikais iš tuomet Biržuose buvusių žydų, latvių ir lenkų pradinių mokyklų. Prisimenu, kaip žydų vaikai į pirmuosius jų gyvenime egzaminus, kurie vyko „Aušros“ pradinės mokyklos patalpose, atėjo gražioje rikiuotėje, kurios priešakyje ėjo jau mano anksčiau minėtas rabinas… Kai kurie žydai mokėjo lenkų kalbą ir mus, baigiančius lenkų mokyklą, kalbino gimtąją kalba…
Aš neturiu tiek dvasinių jėgų ir žodžių, kuriais būtų galima atvaizduoti tai, ką išgyvenau Pakamponių tragedijos dienomis… Tuomet atėjęs į Biržus mačiau siaubą keliantį vaizdą. Ten nebuvo vokiečių – tą siaubą kėlė vietiniai… Nuo to laiko praėjo 57-eri metai, tačiau iš Pakamponių pamiškės žudynių dalyvių nė vienas neprisipažino viešai savo kaltės, neatsiprašė aukų ir neatgailavo.
Daktare Levinai, Jūs pasirinkote mirtį, nors turėjote galimybę pasitraukti į Tarybų Sąjungos gilumą, gelbėti sužeistuosius karo frontuose, o po karo Kaune ar Vilniuje būti medicinos mokslų profesoriumi…
Su didžia pagarba lenkiu galvą prieš Jus – didį žmogų, pavyzdingą gydytoją ir savo tautos patriotą.“
Gydytojo Levino dukra emigravo į JAV
Prof. Jonathano Dorfano 2023 m. balandyje pateikta istorija (sutrumpinta).
„Dr. Avrahamas Zalmanas Levinas buvo žymus gydytojas, praktikavęs Biržuose po Pirmojo pasaulinio karo. Jis buvo pirmasis Biržų žydas, nužudytas 1941 m. birželio 26 d. naciams įžengus į Biržus. Daktaras Levinas pasižymėjo rūpestingu ir geranorišku būdu, kuriuo elgėsi su savo pacientais, nesvarbu, ar jie buvo žydai, ar pagonys. Jis buvo vedęs Sorą (biržiečių Mendelio ir Miriam Dorfan dukrą). Avrahamas ir Sora susilaukė dviejų vaikų – sūnaus ir dukros.
Sūnus Eliyahu nacių invazijos metu buvo gydytojas, praktikavęs mediciną, jis 1941 m. rugpjūčio 8 d. buvo nužudytas Astravo miške kartu su savo motina Sora ir Soros tėvais Mendeliu ir Miriama Dorfanais.
Dukra Ester 1941 m. vasarą baigė Kauno medicinos kursą. Ester išgyveno karą, ištekėjo už kito Lietuvoje Holokaustą išgyvenusio daktaro Leono Steimano. Ester ir Leonas emigravo į Palestiną ir susilaukė dukters Saros, kuri 2023 m. gyvena Viskonsine, JAV.
Yra šeši pasakojimai, susiję su Abraomo Levino mirtimi: Yad Vashem liudijimas 1999 m. balandžio 17 d. iš jo dukters Ester; du 1946 m. liudijimai, po vieną Sheyna Beder ir Pola Rigmant, išgyvenusių rugpjūčio 8 d. žudynes Biržuose; ištrauka iš Josefo Rosino knygos; trečiosios pusės Alfonso Kaziūno parodymai ir daktaro Levino anūkės laiškas Jonathanui Dorfanui.
Labiausiai tikėtina, kad įvykių grandinė, pagrįsta patikrinamais faktais, buvo tokia.
1941 m. birželio 26 d. naciai įžengė į Biržus. Daktaras Avrahamas Zalmanas Levinas buvo pirmasis žydas, nužudytas po jų atvykimo. Jo nužudymo data buvo birželio pabaiga – liepos pradžia. Į Levinų namus, Vytauto gatvė 4, atėjo du vietiniai, prašydami, kad jis atvyktų ir prižiūrėtų sergantį žmogų. Tai greičiausiai buvo sutemus. Vietiniai gyventojai išvyko su daktaru Levinu ir labai greitai vienas iš jų jį nušovė ir nužudė. Žmogžudystė įvyko Vytauto gatvėje, prie Levino namo, esančio priešais Rinkos aikštę, arba 400 m nuo namo, prie turgaus.
Sora nesuprato, kad jos vyras buvo nušautas, kol jai nebuvo pranešta kitą rytą. Sora nuėjo į vietą, kur gulėjo miręs, krauju pasruvęs jos vyro kūnas, pasiėmusi švarių paklodžių rinkinį. Ji panaudojo paklodes kraujui nušluostyti. Daktaro Levino kūnas buvo nuvežtas į žydų kapines, kur jis buvo palaidotas.“
Prof. Jūratė Baranova: „Kai Dievas apleidžia, tavo laikysena lieka viskas, kas tu esi“
Iš Biržų kilusios šviesaus atminimo filosofės Jūratės Patkauskaitės-Baranovos įžvalgos.
„Biržų žydai per karą buvo sušaudyti Astravo miške, Pakamponyse, ne čia (senosiose žydų kapinėse – red.). Po karo čia laidojimas jau nebevyko. Tačiau, pasirodo, keli buvo palaidoti jau 1941-ųjų vasaros pradžioje. Tarp jų ir pirmas žuvęs žydas – gydytojas Abraomas Zelmanas Levinas. Visų klausinėjau, kur ilsisi Levinas.
Niekas nebežinojo. Kapo nebūčiau radusi, jei ne D. Mikelionis, kuriam vienas senas žmogus kadaise yra sakęs: čia ilsisi ir gydytojas. O gydytojai tarpukario Biržuose buvę, atrodo, du. Lietuvis, kurį vadindavę „riezniku“, nes jo gydomi ligoniai dažnai numirdavę, ir Levinas, kuris padėjo visiems – ir žydams, ir lietuviams. Jis išgelbėjo nuo mirties mano mamą, jos brolius ir seseris, iš didelės šeimos neėmė pinigų, o seneliui receptą vaistams įteikė su prierašu vaistininkui: „Jei pritrūks pinigų, sumokėsiu aš pats.“ Pasiguldęs vaikus pats leisdavęs vaistus. Taip padėjo ir man pasirodyti šiam pasaulyje. Apie šito gydytojo gerus darbus po karo ilgai kalbėjo dėkingi biržiečiai.
Myliu Leviną, kuris palaidotas Paryžiuje ir kuris mokė atsakomybės ir atsidavimo kitam. Mokė teoriškai, filosofiškai. Jo vardas buvo Emmanuelis. Myliu ir kitą Leviną, kuris tą patį liudijo savo darbais. Palaidotas jis Biržuose, ir jo vardas yra Abraomas. Nė vieno jų niekada nemačiau. Palieku padėkos akmenį antrajam, nes esu pirmojo mokinė.
Mama visados sakydavo, kad Biržuose kalbėjo, jog Levinas nusišovė, atsisakydamas eiti į getą, bet išsigelbėjo jo mažytė gražutė duktė, su aukle išsiųstos į Rusiją. Po karo grįžo, buvo gydytoja, dirbo Šiauliuose, į Biržus atvykti nebenorėjo. Strigo širdis. Taip kalbėjo žmonės. „Žydai nesižudo“, – paneigė mano legendą Biržų muziejaus darbuotojos. Jis bandė bėgti ir jį kulkomis suvarpė policininkas lietuvis. Tai vienoje novelėje yra aprašęs Biržų rašytojas Petras Skodžius. Bet kuriuo atveju, jis priešinosi. Ir tai mane džiugina. Nesileido prikalamas prie kryžiaus. Tarnystė kitam ir orumas – tai, ko gero, yra mano tikrasis tikėjimas, eklektiškai susiformavęs sekant trimis svarbiausiais mano gyvenimo žydais: tuo, kuris vis dėlto leidosi būti prikaltas, ir dviem Levinais. Kai Dievas apleidžia, tavo laikysena lieka viskas, kas tu esi.“
