Pilna Skrebiškių bendruomenės namų salė praėjusį šeštadienį pasitiko Marytės ir Laimio Undzėnų kurto filmo „Skrebiškiai ir aplink“ premjerą. Žmones rinkosi pamatyti savęs, kaimynų, jau išėjusių amžinybėn kraštiečių kino ekrane.
Po peržiūros kalbėjome su šio projekto sumanytoja ir kūrėja, šviesuole ir visuomenininke Maryte Undzėniene.
– Dažniausiai žmogus save įsivaizduoja kitaip, nei išvysta kino ar televizijos ekrane. Kaip reagavo kraštiečiai, žvelgdami į save ir kaimynus iš šalies?
– Žmonės žiūrėjo labai susikaupę ir atidžiai, nes filmas pradėtas kurti prieš ketverius metus, o 6 ar 7 nufilmuotų žmonių jau nebėra šioje žemėje. Į tai žmonės reagavo jautriai – jų jau su mumis nebėra, o filme jie dar gyvi ir tarsi šalia. Dabar visi rūpinasi filmą įsirašyti, kad per šventes peržiūrėtų ramiai namuose, šeimos rate su artimaisiais. Bėda, kad mes, paprasti žmonės, nespėjame su skaitmeninėmis technologijomis – vienas kompiuterio neturi, kito televizoriuje nėra specialios įrangos.
– Kaip jums kilo mintis filmuoti apylinkių žmones?
– Aš nežinau. Esu žmogus, kuriam labai svarbi istorinė atmintis. Turiu galybę daiktų su konkrečia istorine praeitimi, man jie brangūs, aš juos saugau, nors kitas žmogus juos paprasčiausiai išmestų. Man rūpi parodyti ateities kartoms mūsų gyvenimą tokį, koks jis buvo čia ir dabar. Filmas man buvo svarbus dėl to, kad ateinančioms kartoms išliktų šio laikmečio žmonių veidai, jų požiūris, mintys, darbai ir prisiminimai, technika. Kad tai išliktų kažkur užfiksuota. Tikiuosi, kad šis filmas išliks.
– Jūs ėjote pas žmones ir filmavote. Kaip ir pagal ką rinkotės savo pašnekovus?
– Nesirinkau. Tai mūsų kaimų žmonės, aš kalbinau visus. Tie, kurie sutiko, tuos ir filmavom. Kurie nesutiko ar smarkiai dvejojo, tų ir neįkalbinėjome. Nufilmuota yra per aštuoniasdešimt žmonių, nes norinčių filmuotis tikrai buvo daug. Žmonės tikrai buvo geranoriški.
Vieni filmavimui ruošėsi, kiti priėmė mus taip, kaip buvo tuo momentu užklupti. Aš neprašiau, kad žmonės specialiai pasiruoštų, norėjau, kad jie natūraliai parodytų savo kasdienybę. Vieniems tai pavyko daugiau, kitiems mažiau, tačiau vis tiek išliko pasakyta mintis, nufilmuotas veidas.
Filmavo mano sūnus Laimis, jis tam važinėjo iš Vilniaus. Jis – fotografas, ne profesionalus operatorius, tai ir mūsų filmas yra mėgėjiškas. Aš susitardavau su keliais žmonėmis, jis atvažiuodavo savaitgaliais, tada vykdavome filmuoti. Manau, jam tas užsiėmimas irgi patiko, nes jis kantriai ir pasiaukojančiai dirbo.
– Ar turėjote paruošę savo herojams kokius nors raktinius klausimus, ar pašnekesys buvo spontaniškas, kylantis iš tos akimirkos emocijos?
– Kai kuriems reikėjo kažkokių padedančių klausimų, nes žmonės skirtingi, gal kiti sunkiau bendrauja, reiškia mintis. Ypač vyresnio amžiaus kraštiečiai, jie nežinojo, apie ką jiems papasakoti, nes prabėgęs gyvenimas buvo kupinas visokių įvykių. Tokiu atveju pradedi kažkokią temą, imi klausti. Kiti tiesiog patys pasakojo kažkokius nutikimus iš savo gyvenimo. Kokią mintį žmogus pasigaudavo – ar kažkokį svarbų prisiminimą, ar apie savo atliktus darbus, pomėgius, apie tai ir šnekėjo, mes į kažkokią konkrečią temą jų nekreipėme.
– Jūs puikiai pažįstate savo apylinkių žmones. Ar filmuojant buvo netikėtų atsiskleidimų, blyksnių, kurie nušviestų dar nepažintas kraštiečių puses?
– Aš pernelyg gerai pažįstu šiuos žmones, kad būtų buvę labai didelių staigmenų. Tačiau kiekvienas žmogus yra kažkuo unikalus, kažkuo įdomus, visada papasakoja kažką, ko tu dar nežinai. Iš tiesų apie kiekvieno žmogaus gyvenimą galima sukurti filmą.
– Girdėjau, kad sukurtas dviejų dalių ir kelių valandų trukmės filmas – dar ne pabaiga. Ar ketinate daryti ir trečią dalį?
– Yra tokių minčių. Liko daug filmuotos medžiagos, yra dar nepakalbintų ir nenufilmuotų žmonių. Dar liko kultūriniai renginiai, mūsų krašto istorija – tai ketiname sudėtį į trečią filmo dalį.
– Savo filme jūs apsiribojote tik Skrebiškiais ir jų apylinkių žmonėmis. Kokia buvo jūsų filmavimų geografija?
– Kaip ir sakome pavadinime „Skrebiškiai ir aplink“, filmuota buvo Skrebiškiuose ir jų apylinkėse. Mes važiavome aplinkui tokiu ratu, apie 16 kilometrų. Čia ir buvo filmuoti žmonės, maži kaimeliai, iš kurių kartais tik pavadinimas ir gal tik vienas gyventojas likęs.
– O kas finansavo jūsų projektą? Tokia apimtis ir trukmė reikalauja nemažai resursų?
– Dirbome entuziazmo ir vidinio pašaukimo vedami, savo lėšomis. Savivaldybė parėmė mus 300 eurų, dar kelias dešimtis skyrė bendruomenė. Tačiau mes pinigų neprašome, ne jie esmė. Mes šiam darbui pasiryžome tikrai ne dėl pinigų. Man svarbiausia, kad kažkas liktų atminimui ir po mūsų.
