Stiprioms vyriškoms rankoms paklūstantys smulkučiai medžio gabalėliai virsta neįtikėtino kruopštumo reikalaujančiais kūriniais.
Biržiečiui Kęstučiui Vaičiulėnui balandį sukaks 65-eri. Kalbantis su šiuo žmogumi junti, kad didžiausia gyvenimo dovana jam yra šeima, ryšys su artimaisiais, atmintyje išsaugotas vaikystės pasaulis, atgyjantis medžio kūriniuose.
Visi iš mažyčių medinių pagaliukų sudėlioti darbai gimsta gražioje Kęstučio ir Ritos Vaičiulėnų šeimos sodyboje. Joje kuriasi ir vienturčio sūnaus Aurimo ir marčios Gerdos šeimos gyvenimas, auga du anūkai.
Pokalbio metu Kęstučio dažnai kartoto žodžio „darbštumas“ iliustracija – ne tik namų aplinka, bet ir iš tūkstančių medinių gabalėlių sukonstruoti daiktai, objektai.
Rankų darbas – meilė, kūryba, nusiraminimas
Užrašas „Rankų darbas“ dažnai padeda pabrėžti gaminio kokybę, unikalumą bei įdirbį, kurį žmogus įdėjo kurdamas šį daiktą.
Nors medžio darbai Kęstutį domino nuo jaunų dienų, vyras sako, kad konstravimo aistra „pagavusi“ prieš kelis mėnesius. Žiūrint į medines eglines atraižas kilo mintis, kad toks medis labai gerai skyla įvairiais gabaliukais. Pjūkliuku galima daryti ir lenteles, o jau tada iš jų – ir kūriniams reikalingus smulkiausius pagaliukus.
„Sugraibau, pinceto nereikia“, – šypsosi tvirtas vyras, kurio rankoms paklūsta ir smulkiausios detalės.
Darbų ekspozicijoje – pilys ir pilaitės, įvairūs traktoriukai su priekabomis ir plūgais, arkliniai vežimai ir rogės, uorės šienui, ištisi bitynai, namai, sodybos. Biržų geležinkelio stotis – mediniai traukinukai su keleiviniais ir krovininiais vagonais, sena sodyba su šulinio svirtimi…
„Būna, kad iki nakties su medžiu dirbu – apima toks noras, kad pamirštu apie laiką“, – sako pensininku save vadinantis vyras.
Brėžinių jam nereikia. Sako, kad „viskas iš galvos“. Tik konstruojant Biržų pilį darė eskizą, žiūrėjo į lankstinuką.
Vaikystės pasaulis – Smilgiai ir Kirdonys
Tarp medinių ekspozicijos pastatų – ir senoji Smilgių mokykla. Antrajame jos aukšte kadaise gyveno Kęstučio tėvai – mokyklos direktorius Valieras Vaičiulėnas ir pradinių klasių mokytoja Marytė Vaičiulėnienė. Čia augo ir Kęstučio seserys – Gražina ir Džuljeta.
Gal trečioje ar ketvirtoje klasėje besimokydamas Kęstutis surentė pirmąjį statinį.
„Sudėliojau iš plytų namą. Pats galėdavau į jį įlįsti – viduje buvo staliukas, lovytė.
Pas mus besisvečiavusi tuometinė rajono Švietimo skyriaus vedėja Marija Bliekaitienė keliais ropojo apie tą mano namelį ir stebėjosi, kas tokį galėjo padaryti“, – vaikystės statinį linksmai prisiminė septintą dešimtį einantis vyras.
„Šitas darbas man labai mielas“, – sako meistras apie atkurtą senelių sodybą Kirdonyse. Namas, tvartas, prie klėties – lazaunė dalgiams, grėbliams laikyti. Atskiri tvartai karvėms ir kiaulėms. Jų senelių tvarte būdavę labai didelių, gal apie 200 kilogramų sveriančių.
Pasak Kęstučio, jo seneliai Juozas ir Ona Vaičiulėnai buvę labai darbštūs ir švarūs žmonės.
Pas juos dažnai lankydavęsis anūkas sako ir stogo dengimą mediniais gontais nusižiūrėjęs, ir išmokęs įvairių ūkio darbų.
Medžio darbai Kęstutį traukė ir būnant armijoje. Apmokytas Baškirijoje tarnavo jis aviacijos dalinyje Astrachanėje. Iš ten į namus siųsdavo faneros raižinius.
Šeimos ženklas – darbštumas ir meilė
Grįžęs iš tarnybos K. Vaičiulėnas dirbo elektriku „Tarybinio artojo“ kolūkyje, kūrė šeimą su muzikos mokytoja Rita, statė šeimos namus. Iki pensijos dirbo pas vieną verslininką – prižiūrėjo namų ūkio valdas. Dabar Kęstučio gyvenimas sukasi apie šeimos namus, kur niekuomet netrūksta veiklos. Daug laiko skiria ir savo pomėgiui – mediniams kūriniams. Daug jų dovanota artimiesiems, draugams, tačiau vis gimsta nauji darbai. Pasak Kęstučio, žmona jo kūrinius giria, tačiau ragina sustoti, klausia, ar tiek daug jų bereikia.
Kalbėdamas apie žmoną Ritą vyras giria ypatingą jos darbštumą, pasišventimą šeimai. Džiaugiasi ir geru sūnumi. Ekonomikos mokslus baigęs jis užsiima statyba, stato namus kitiems, tobulina savus, kuriuose jauku būtų žmonai gydytojai Gerdai, dukrytei Austėjai, sūnui Kajui. Anūkė jau ir pati bando medinius kūrinėlius daryti.
Gera klausytis, kaip senelis giria anūkus ir jų mamą. Jos gaminami varškėtukai patys skaniausi, apkepas gardžiausias…
Ir pats Kęstutis sako mokantis gaminti, tačiau patys geriausi žodžiai – mylimai žmonai.
„Rita profesionalė, aš – tik mėgėjas. Bet pagiria ir mane, kad sriubas skanias išverdu“, – juokiasi vyras, meistriškai pjaustantis visas daržoves mišrainėms, verdantis skanius barščius, agurkinę sriubą, raugiantis žiemai agurkus…
„Gyvenimas geras. Sūnaus šeima gražiai gyvena, sutariam. Buvo laikas, kai ir anūkėlius man patikėjo prižiūrėti – ir žaidžiau su jais, ir valgyti viriau, ir migdydavau… Su Rita į Palangą kiekvienais metais važiuojame, nors ir namuose labai miela“, – šiltai apie artimus žmones kalba ne tik medinį grožį kurti mokantis vyras.
