Mūsų gyvenimas skirtas ne užsimiršimui, pramogai ar laiko praleidimui. Laiko mes nebegalime praleisti – mes turime jį išgyventi ir pripildyti. Taip rašo Renata Šerelytė.
Šios mintys leidžiasi sniego atkarpomis, kloja kasdien minamus takus ir kelia akis į dangų, iš kur skrenda tie baltieji aukštybių pasiuntiniai.
Juos be gailesčio tirpdo prieššventinis šurmulys. Skubam viską teisingai sudėlioti – dovanas po egle, lėkštes ant stalo, piliules nuo skausmo (nuo gyvenimo?).
Ir, žinoma, žodžius. Karštligiškai rankiojame juos – išbarstytus, laiku nepasakytus, sustingusius, apledėjusius.
Gaivinami, šildomi jie tirpsta. Ir lieka tik du žodžiai – ačiū ir atleiskit.
Taigi – ačiū visiems, kurie buvote šalia.
Ačiū redakcijos žmonėms, su kuriais kartu einame jau beveik 23 metus. Ačiū šeimoms, kurios vis dar nepraranda kantrybės gyvendamos su laikraštininkais.
Ačiū tiems, kurie buvo su mumis šalia, o dabar siunčia baltus laiškus iš aukštybių.
Ačiū jums, kurie skaitote mūsų laikraštį. Ačiū už ištikimybę, kuri šiuo metu yra gyvybiškai svarbi.
Ačiū reklamos užsakovams, kurie vis dar vertina ir popierinę žiniasklaidą.
Ačiū valdžios žmonėms, kurie laviruodami tarp draugų ir nedraugų nepraranda vertybinių orientyrų.
Ačiū medicinos, policijos, ugniagesių, švietimo įstaigų atstovams, kurie geranoriškai ir kantriai bendradarbiavo su mūsų žurnalistais.
Ačiū konkurentams, kurie patikrino mūsų vertybines nuostatas, tolerancijos ribas.
Ačiū priešams: jie nuolat primena mūsų pagrindinę misiją – budėti.
Prašyti atleidimo – ne mažiau priežasčių, nei dėkoti.
Atsiprašome tų, kuriuos laikraščio žodis įskaudino. Ir tų, kuriems atrodė, kad esame nepakankamai aštrūs.
Atsiprašome, jei kas nors laikraštyje pasigedo teisingumo. Taip pat už tai, jei teisingumo siekis užgožė žmogiškuosius jausmus.
Atsiprašome už nepelnytą kritiką. Ir už kritiškumo stoką.
Atsiprašome tų, kuriems laikraštyje pristigo objektyvumo. Ir tų, kuriems pritrūko subjektyvumo – atjautos, jautresnio vertinimo.
Atsiprašome už klaidas. Už nepastebėtus gražius įvykius, žmones. Už nepaviešintus skaudulius. Už tai, kam pristigo jėgų. Už tai, kad retsykiais pasiliekame teisę pavargti.
Bet nuovargį iškart veja linkėjimai, kurių prieš šventes sulaukėme iš 92 metų buvusios mokytojos. Ji į redakciją nebeužeina, bet laikraštį skaito. Daugiau nei pusšimtį metų mokykloje dirbusi mokytoja linkėjo laimės ir pasidalijo jos receptu.
Anot mokytojos, norint būti laimingam, reikia tik trijų dalykų: daug dirbti, nesėkmes priimti kaip nuotykį ir laiku suvaldyti liežuvį už dantų.
Pabandykime būti laimingi.
