Nors buvęs Pabiržės klebonas Vytautas Dagelis jau šešeri metai, kaip klebonauja Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje Zarasų rajone, tačiau kelio į Biržus nepamiršta: žiūrėk, jau ir vaikštinėja po Biržus, užsuka Pabiržėn. Nepamiršta klebono ir vietiniai žmonės. Pabiržėje kunigas buvo tokį kultūrinį gyvenimą užsukęs, kad net miestiečiai pavydėjo. Kunigo Vytauto Dagelio teiravomės, kaip jis gyvena mažame Antazavės kaimelyje, ar ten taip pat verda kultūrinis gyvenimas ir ko jis nuolat grįžta į Biržus.
– Kunige, kiek metų tarnavote Pabiržėje ir kiek metų jau Antazavėje?
– Antazavėje nuo 2017-ųjų. Pabiržėje prabuvau devynerius metus.
– Koks būna kunigo kraustymasis? Kas sudėtingiau: užgyventų daiktų pakavimas ar moralinis persikraustymas?
– Materialus kraustymasis – tai knygų, daiktų pakavimas į dėžes. Tačiau persikraustant yra puiki proga atsisakyti kai kurių daiktų. To, kas tau nebereikalinga. Peržvelgi tuos devynerius metus, tą savo visą mantą. Galbūt kuriuos nors daiktus galima palikti, gal kai kuriuos atiduoti kitiems, nudėvėtus į šiukšlyną išmesti. Peržiūri viską ir pradedi naują pradžią. Materialus kraustymasis yra šiek tiek paprasčiau. Daug sudėtingiau yra išvažiuoti ir palikti savo draugus. Per devynerius metus susipažinau su daugybe puikių žmonių, daug buvo įdomių idėjų, susitikimų, švenčių. Ir va tada važiuoji su savo visais daikteliais į kitą vietą ir nežinai, ką ten sutiksi, kaip tave sutiks, ar tu įsiliesi į naują bendruomenę, ar neįsiliesi. O santykiams su žmonėmis susikurti, iš praktikos žinau, reikia metų, dvejų. Praeity sutiktus žmones stengiuosi aplankyti, kai nuvažiuoju į Biržus.
– Kai kunigavote Pabiržėje, miestelyje buvote užsukęs kultūrinį gyvenimą taip, kad net miestiečiai plūsdavo į renginius, koncertus Pabiržės bažnyčioje, parodas Jūsų įkurtoje šv. Luko galerijoje. Išskirtinai jaukios būdavo ir Bernelių Mišios žvakių šviesoje. Kodėl Jums toks svarbus buvo kultūrinis fonas?
– Kultūra atėjo tuomet, kai mokiausi Kunigų seminarijoje. Seminarijoje kas mėnesį būdavo po vieną parodą. Jas organizuodavo seminarijos rektorius Hansas Fridrichas Fišeris. Jis mus auklėjo per meną. Visada seminarijoje lankydavosi parodų autoriai, svečiai. Tekdavo nuolat bendrauti su menininkais. Supratau, kad menas vaidina labai svarbų vaidmenį.
Ne tik kunigams patinka menas, bet ir daktarui patinka menas, ir diplomatui patinka, ir verslo žmonėms, ir politikams. Меnas suburia daug žmonių. Jei ką nors susijusį su kultūra darai, tu gali patraukti ir jauną, ir seną žmogų, visokių socialinių sluoksnių žmones.
Pabiržėje tokia mano mintis ir buvo: įkurti galeriją, kad pabiržiečiai galėtų ją lankyti. Juk ne kiekviena bobutė nuvažiuos į Nacionalinę galeriją ar nukeliaus aplankyti Luvro Paryžiuje. Tas pats ir su koncertais. Kai Pabiržės bažnyčioje grojo įžymus smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris, man viena močiutė sakė: „Nugyvenau 70 metų, bet pirmą kartą mačiau, kaip smuiku čirina“. Smuiko muziką ji buvo girdėjusi tik per televiziją. Yra toks šventasis Pilypas Neris, kuris nešė tikėjimą per kultūrą ir per meną. Kiti kunigai galbūt mėgsta jaunimo stovyklas, kitokį formatą, o mano formatas – nešti tikėjimą per kultūrą. Kultūra ir menas pas mus ateina iš Dievo. Ta meno sklaida gali būti ir parapijoje. Garsūs autoriai Mocartas, Bachas kūrinius skyrė Dievui. Dažniausiai kūriniai būdavo atliekami bažnyčiose. Mano mintis ir yra tokia: Pabiržėje buvau įkūręs meno galeriją skleisti žmonėms tokią meninio turinio žinutę, kad kultūra žmones paliestų.
– Ar sunku buvo prisibelsti iki žmonių? Ar nebuvo nusivylimų?
– Pirmi koncertai tokie ir buvo: trepsėjimas, šnekėjimas, vaikščiojimas, išėjimas vidury renginio. Ne visi žmonės tą dalyką iš pradžių suvokė, tam reikėjo kantrybės ir noro. Aš žmonėms sakydavau: kas nenori klausyti, tas gali išeiti. Jei muzikantas groja, o jūs plepat, tai rodot nepagarbą muzikantui. Jei norit gero koncerto, tai pasilikite klausyti. O plepėt galima ir už durų. Vieno festivalio, kurį rengėme Pabiržėje, direktorė Zita Lukošiūnienė buvo labai nustebusi: pasakojo, jog Utenoj visi vaikšto koncerto metu, o Pabiržėje – visi žmonės išsilavinę, klausosi muzikos. Reikia atskleisti žmonėms, kas yra svarbiausia, siūlyti tikrus dalykus. Yra žmonių, kurie pirmą kartą susiduria su menu. Pabiržėje rengėme parodas profesionalių dailininkų, organizavome dailininkų plenerus. Net dabartinė ambasadorė prie Švento Sosto Sigutė Maslauskaitė savo darbus eksponavo Pabiržės galerijoje. Tikrai buvo garsių menininkų parodų, kurių kūrybą ne kiekviena močiutė būtų pamačiusi kur nors kitur.
– Ar per devynerius metus tenkino to kultūrinio gyvenimo rezultatai?
– Būdavo tokie meno sezonai. Prasidėdavo gegužę ir baigdavosi rugsėjį, nes tos patalpos Pabiržėje, kur buvo įsikūrusi galerija, buvo nešildomos. O meno darbų negalima laikyti šaltose sąlygose. Spalį dar darydavom vieną kitą parodą, pavyzdžiui, Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokinių keramikos darbų, nes keramika šalčio nebijo. Aišku, ir filmus religine tematika žiūrėdavome.
– Atvažiavus į Antazavę reikėjo pradėt viską iš naujo. Ar čia buvo kažkoks kultūrinis pamatas?
– Čia nieko nebuvo. Absoliučiai. Kai atvažiavau, čia buvo bažnyčia, parduotuvė ir apgriuvęs dvaras. Štai ir visa kultūra. Kultūrinis gyvenimas vyko už 8 kilometrų Dusetose, Meno galerijoje. Iš pradžių bandėme organizuoti pasibuvimus prie arbatos po šv. Mišių, bet tai – nesusiję su menu. Paskui surengėme ir kelis koncertus bažnyčioje. Mamos dienai koncertavo Panevėžio kvintetas. Kai Antazavėje pragyvenau trejus metus, prieš karantiną buvo pirmasis Antazavės dvaro festivalis, nes baigė renovuoti dvarą. Buvo labai gražus festivalis. Šiemet jis vėl bus prieš Jonines. Vienas iš koncertų vyks bažnyčioje. Giedos Šiaulių vaikų choras „Dagilėlis“.
– Tai kultūra Antazavėje atgimė, kai buvo renovuotas dvaras?
– Taip. Iki tol buvo tuštuma. Iki man atvykstant, bažnyčioj nebuvo nė vieno koncerto.
– Kokia buvo reakcija vietinių gyventojų, kai bažnyčioje pradėjote organizuoti koncertus?
– Dalis išeidavo namo. Sakydavau: nenorit, nesiklausykit, eikit namo, turit darbų. Galit daržą ravėt, malkas skaldyt, žolę pjaut. Jei jūsų sielą pakylės malkų skaldymas sekmadienį, tai skaldykit. Čia yra žmogaus laisvas apsisprendimas. Čia tas pats, kaip ir su šv. Mišiomis. Arba ateini, arba ne. Bet kai sekmadienį dirbi, Dievas tavęs nelaimina.
– Ar kviesdavote į renginius Antazavėje biržiečius?
– Net į Bernelių Mišias biržiečių atvažiuoja, ką jau kalbėti apie renginius. Į pirmąjį dvaro festivalį buvo labai daug biržiečių atvažiavę. Aš skambinu savo bičiuliams Biržuose ir pakviečiu. Kas gali, atvažiuoja.
– Ir pačios bažnyčios neapleidžiate. Pabiržėje padedant rėmėjams ir parapijiečiams apšvietėte bažnyčios bokštus, Antazavėje, teko girdėti, naują Dievo stalą užsakėte?
– Negali melstis ant „varstoto“. Tai buvo paprastas medinis stalas, kuris atliko altoriaus funkciją. Man rūpi estetika. Kai ateini melstis, turi būti tikri dalykai aplink tave. Kaip mano babytė sakydavo: Dievui – kas geriausia. Kai pasakiau, smilkinio pirštą sukiojo. Sakė, kad to padaryti neįmanoma, nes labai maža parapija ir nėra tiek finansų. Bet aš žmonėms pasakiau: sau žmogus nieko negaili, o Dievui – skiria tik šiukšles, nors nori malonių iš Dievo. Jei norime, kad Dievas mus laimintų, mums gerai sektųsi, turim padaryti kažką prasmingo. Sakiau: centrinis altorius yra prieš kelis šimtmečius pastatytas jūsų senelių, jie gebėjo tą padaryti, o mes nesugebėsim tokio gražaus altoriaus padaryti? Kai naują altorių pastatėme, dar bažnyčioj stovėjo ir senasis. Paklausiau žmonių, gal tą senąjį pasilikti, o naująjį atiduoti kitai bažnyčiai? Bet žmonės pripažino, kad jiems naujasis labai gražus, kai kas ir ašarą nubraukė. Buvo labai gražios apeigos. 2019 m. Vyskupas L. Vodopjanovas Dievo stalą konsekravo. Altoriuje yra Šv. Motinos Teresės relikvija. Stalviršis yra itališko marmuro, atvežtas iš vietovės, kuri yra 100 km nuo Romos. Tas pats marmuras ir Romoje, ir Antazavėje. Tarsi koks ryšys atsirado. Galime visi džiaugtis tokiu vieninteliu altoriumi Zarasų rajone. Pernai taip pat restauravome 300 metų senumo bažnyčios vargonus.
– Ar į Antazavės bažnyčią atvažiuoja žmonės melstis iš kaimyninių apylinkių?
– Iš Kriaunų atvažiuoja, iš Dusetų, Zarasų. Mūsų choras labai geras. Chore gieda apie 15 žmonių. Iš jų tik kokie keturi parapijiečiai, o visi kiti legionieriai iš Dusetų, Zarasų, Imbrado. Turime labai gerą vargonininkę Zelmą Lukošiūnaitę. Reikėtų kokį choro turą į Biržų bažnyčią padaryti.
– Kam skiriate savo laisvalaikį?
– Fotografuoju, kuriu sodą, skaitau knygas, šiais metais užsidegiau keramika. Darau, kas yra apčiuopiama, ir tas keramikoje „veža“. Gali tuo daiktu ne tik pats pasidžiaugti, bet ir svečius pradžiuginti. Žiemą lankau žmones.
Vasarą čia nelabai yra kuo užsiimti. Sakau: jei vyskupas mane paskyrė į kurortą, tai reikia ir gyvent kaip kurorte. Čia daug ežerų, miškų. Gali išeiti į mišką pasivaikščioti. Gamta labai graži. Biržuose – vien lygumos, kur auginama duona, o Zarasų rajone nėra tokių laukų.
– Ar jau jaučiatės Antazavėje savas?
– Savas esu ten, kur yra žmonių. Tik vienintelis minusas: bažnyčia už kilometro nuo klebonijos. To nelabai suprantu, nes nematau, kas vyksta. Net ir mano katei, kuri jau iškeliavo pas šv. Pranciškų, ir tai nebuvo kaip pasimelsti – toloka. O Pabiržėje buvo pripratusi. Žiūrėk, ir įsliūkina į bažnyčią per šv. Mišias. Jei rimtai, kai bažnyčia toli, nematau žmonių. Pabiržėje matydavau pro klebonijos langą, kai atvažiuoja žmonės. Eidavau atrakinti bažnyčios, įleisdavau apžiūrėti, papasakodavau.
– Kai dabar užsukate į Pabiržę, koks jausmas aplanko?
– Apima keistas jausmas. Jausmas, kad bendruomenė tapo bendruomene. Labai gražiai išvalyti tvenkiniai parke, puoselėjama aplinka. Kai aš atvažiavau Pabiržėn, buvo sugriuvusi senoji klebonija. Savivaldybės iniciatyva kleboniją prikėlėm. Svajojau ir tuos bebrynus, džiungles aplink išvalyti. O dabar tarsi ta svajonė išsipildė. Viskas išpuoselėta. Bet… klebonijos aplinka apgailėtina. Krūmai, apleista. Tas labai liūdina. Puoselėji, o paskui viskas nieku pavirsta. Buvo gėlynai, rožynai… Kiekvienas augaliukas prašosi, kad jį paliestum. Galerijoje, kurią buvome įsteigę, dar iki šiol Dailės skyriaus mokinių darbai neatsiimti. Vadinasi, galerija net nebuvo atrakinta… Ta keramika laukia, kad ją kažkas pasiimtų. Tai parodo keistą požiūrį į meną.
– O Biržai ar Jums keičiasi?
– Biržai labai keičiasi. Kai atvažiavau į Biržus 2008 metais, viskas buvo kitaip. Buvo Biržai ir Vilnius. Tokie du centrai. Ir knygoje „Silva Rerum“ rašoma, kad Biržai vaidino svarbų vaidmenį. O man atrodė, kad vaikštau po tuos Biržus ir jaučiu sovietinį dvelksmą. Senos išklypusios plytelės, netvarkingos aikštės. Kai prabėgo tie devyneri metai Biržuose, rodėsi, kad Vilniuje viskas vyksta, o Biržuose buvo toks stovėjimas vietoje. Bet dabar matau didžiulį, beprotišką progresą. Biržai taip gražėja… Norisi juose gyventi. Namai renovuoti, prie Astravo dvaro aplinka sutvarkyta, ir prie pilies, ir prie kultūros centro sutvarkyta. Kai einu per aikštę kultūros centro link, suvokiu, kad net netaupyta – grindinys ne betono. Architektai labai daug pasistengė. Taip pat daug gražių krautuvėlių atsidaro.
Arbatinukų muziejus, viešbučiai… Kirkilai gražėja. Kiek daug žmonių atvažiuoja į Biržus pažiūrėti koncertų, kitų renginių. Tai – progresyvus miestas. Ko pirma ilgėjausi, norėjau, tas dabar yra. Matau grožį. Gera grįžti. Nekalbant jau apie žmones, kurių labai pasiilgstu.
– Ką pasakytumėt tiems, kuriems viskas negerai?
– Nuvažiuoti kitur, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Burba tie, kurie nieko nedaro ir niekuo nesidžiaugia. Jei auga dilgėlės, tai ir auga, nepasodins gražaus augaliuko. Jei tvora suklypusi, nepataisys, keiks kitus. Reikia matyti gražius dalykus, kurie vyksta aplinkui. Norint suvokti pasikeitimą, reikia atsitraukti. Aš, kaip gyvenantis kitur, kaip ir išeiviai biržiečiai, geriausiai pastebime pokytį. Žmogaus akis apsipranta prie aplinkos. Nebepastebi gražių dalykų, nebemoka jais džiautis. Man tai Biržai labai gražėja. Su kiekviena diena. Ir Pabiržė gražėja. Reikia kiekvienam prisiliesti prie grožio ir viskas bus gerai.
– Ačiū už pokalbį.
Editos Mikelionienės ir asmeninės V. Dagelio nuotr.
