Tęsiame neakivaizdines keliones po turistų dar nenumintus Biržus.
Ar žinojote, kad beveik nuo pat Biržų miesto įkūrimo jo viduje buvo… dar vienas miestas? Su savais įstatymais, su savo maldos namais, su kitaip kalbančiais ir savų papročių besilaikančiais gyventojais. Tai Biržų štetlas.
Štetlas (jid. שטעטל = shtetl) – jidiš kalbos žodis, reiškiantis „nedidelis miestas, miestelis“. Štetlu buvo vadinamas miesto kvartalas ar nedidelis miestelis, kuriame gyveno daug žydų. Štetlai dažniausiai buvo gyvenvietės ar miesto rajonai su pilnai išplėtota žydų religinio gyvenimo infrastruktūra, kurią sudarė sinagogos, nuolatinis rabinas, mikva (pirtis), ješivos (religinės mokyklos), ritualinis skerdikas, laidojimo brolija, kapinės ir t. t. Tarpusavyje buvo bendraujama jidiš kalba.
Štetlai dažniausiai buvo labai izoliuoti, o žmonės mažai bendravo su ne žydų tautybės gyventojais, jei tik nereikėdavo su jais prekiauti ar turėti kontaktų atliekant paslaugas, priimant užsakymus.
Truputis istorijos
Išrūpinus Biržams Magdeburgo teises, Radviloms buvo svarbu, kad miestas turtėtų, tad žydai dėl jų prekybinių ryšių Europoje bei patirties prekyboje ir finansinėje veikloje Biržuose buvo laukiami ir globojami. „Krikščionys prievartos atveju turi ginti žydus taip, kaip pačius save, nes vietiniai žydai yra šio miesto nariai“, – rašė kunigaikštis Kristupas Radvila 1607 metais, kai tuo metu Europoje žydai buvo varomi į getus, vejami iš savo gimtinių, atiminėjamas jų turtas ar, apkaltinus nebūtomis nuodėmėmis, tiesiog masiškai žudomi.
1610 metais Biržuose trijose gatvėse, šalia turgaus aikštės, buvo 25 žydų namai. Jų namai stovėjo pačiame miesto centre, šalia Biržų burmistro ir vaito namų. Kiti pastatai buvo įsiterpę tarp turtingiausių Biržų miestiečių namų. Tų metų dokumentuose minima, kad devyni žydai Biržuose verčiasi alaus, midaus ir degtinės gamyba.
1650 metais Biržuose buvo jau 27 žydų-rabinų ir 15 žydų-karaimų namų, išsibarsčiusių po visą miestą. Kristupas II Radvila nutarė surinkti miesto žydus į vieną vietą ir leido jiems statytis sinagogą.
XVIII a. po švedų karų ir maro epidemijos palengva atsistatančiuose Biržuose krikščionims priklausė tik 128 namai: likusiuose 400 namų gyveno žydai.
XIX a. pabaigoje, kai miestą valdė grafų Tiškevičių giminė, iš 2630 Biržų gyventojų didesnioji dalis – 1860 buvo žydai ir tik 740 – krikščionys (lietuviai, lenkai, rusai).
Lietuvai tapus nepriklausoma respublika Biržuose veikė žydų liaudies bankas, trys sporto klubai, sionistų draugija „Mizrachi“, sinagoga su dviem rabinais, mokyklos. Biržai išsiskyrė sionistinių jaunimo organizacijų gausa ir skaitlingumu – jos turėjusios kelias dešimtis narių. Dar daugiau buvo švietimo įstaigų: žydų vaikų darželis, keletas chederių – privačių religinių pradinių mokyklų, pasaulietinė mokykla, kur dėstomoji kalba buvo hebrajų, kita pasaulietinė su jidiš dėstomąja kalba, ortodoksų su hebrajų dėstomąja kalba. Žydų vaikai mokėsi ir Biržų gimnazijoje. Be to, 1930 metais rabinai Leiba Bernšteinas ir Benjaminas Movša Biržuose įsteigė ješivą.
Didžioji dalis žydų gyvenimo vyko Žemaitės, S. Dagilio, Karaimų, Vilniaus ir Kęstučio gatvėse, kur jie ne tik gyveno, bet ir vertėsi smulkiu verslu, dažniausiai – prekyba. Senieji biržiečiai mena daugybę krautuvių ir krautuvėlių, neretai tame pačiame šeimos gyvenamajame name. Nemažai žydų buvo Vilniaus gatvėje, o daugiausia jų buvo Vytauto gatvėje – nedidelės krautuvėlės, prekiaujančios savo kepta duona, įvairiais namų apyvokos reikmenimis, manufaktūra. Daugelio pastatų pirmuosiuose aukštuose buvo žydams priklausiusios parduotuvės, maitinimo įstaigos, advokatų kontoros, medicinos kabinetai, įvairios organizacijos.
Akivaizdu, kad žydai laikėsi krūvoje, gyveno labai kompaktiškoje teritorijoje tarp savų, nors buvo žydų, kurie kėlėsi iš centro ir statėsi tuometiniame miesto pakraštyje didelius ir patogius namus, patogius užsiimti komercija.
O žinote, kaip vaikštant po Biržus atskirti, kuriame name gyveno žydai? Ogi lietuvio namas stovės toliau nuo gatvės, priešais namą dar bus darželis ar gėlynas. Žydai stengdavosi namą statyti kuo arčiau gatvės, vos ne ant šaligatvio, nes paprastai pirmajame aukšte būdavo įrengiama parduotuvė.
Gaila, bet dėl vietos stokos neteks aprašyti žydų laidojimo papročių, kaip jie melsdavosi, rengdavosi, kodėl dengdavo galvą kipomis (jermulkomis) ar kodėl nekirpdavo nuo smilkinių plaukų ir nešiojo peisus. O apie žydų virtuvės košerinius reikalavimus galima atskirą traktatą parašyti…
Sinagogos ir kiti išlikę žydų bendruomenės pastatai
XIX a. Biržuose buvo net 6 sinagogos, viena iš jų – chasidiška. Iki mūsų dienų išliko senoji akmens ir plytų mūro vienaukštė sinagoga ant Apaščios kranto Žemaitės g. 22. Šioje sinagogoje veikė ir ješiva (religinė mokykla), kurią įkūrė B. Movši ir A. L. Bernšteinas.
Šalia senosios sinagogos, Žemaitės ir Karaimų gatvių kampe, 1930 m. pagal architekto M. Lurje projektą pastatyta chasidų sinagoga (Karaimų g. 15). Sinagoga buvo statoma ant toje pačioje vietoje buvusios medinės sinagogos pamatų. Naujoji sinagoga buvo statoma neoklasicizmo stiliumi, pirmojo aukšto langų arkos buvo pusapvalės ir vizualiai didino fasadą. Didelės dvivėrės durys nišoje ir virš jų įrengtas langas taip pat optiškai didino pastatą. Deja, nė vienoje sinagogoje vidaus interjero detalės ar bent jų fragmentai neišliko.
Šalia chasidų sinagogos (Karaimų g. 13) stovi senas pastatas, ant kurio frontono matyti senas užrašas lietuvių ir jidiš kalbomis – „Žydų senelių prieglauda“. O jau visai ant Apaščios kranto (Žemaitės g. 1) buvo itin svarbus žydų bendruomenės pastatas – „mikva“ – pirtis, kurioje, be kita ko, buvo daromi ir ritualiniai apipjaustymai. Šis pastatas remontuojamas, ir, tikėkimės, jame įsikurs ne tik viešbutis, bet ir koks restoranėlis, kuriame bus galima paragauti žydiškų patiekalų.
Dalius Mikelionis
Tęsinį skaitykite antradienio laikraštyje.
Nuotraukos: D. Mikelionio, archyvinės – iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų
