Pradžia – sausio 29 d. laikraštyje.
Kas tie karaimai
Didžioji dalis Biržuose išlikusių žydų pastatų yra Karaimų gatvėje. Jų pėdsakus saugo ne tik gatvės pavadinimas, bet ir senuosiuose Radvilų laikų raštuose minimi ir aiškiai atskiriami žydai-rabinai ir žydai-karaimai. Turime ir Karaimiškį, kurio pavadinimas pats sako, kam priklausė šios žemės.
Daugelis gal nustebs, kai pasakysiu, kad karaimai – tai ne totoriai, kuriuos Vytautas Didysis perkėlė iš Krymo Lietuvon. Karaimai yra VII amžiuje Bagdade atsiradusi žydų sekta. Jie, skirtingai nei tradicinių tikėjimų žydai, nepripažįsta Talmudo ir remiasi tik Senuoju Raštu – Biblija. Nepripažinti ir persekiojami tikratikių žydų, karaimai pasklido po pasaulį, daug jų apsigyveno Kryme, kur susiliejo su totoriais, tačiau jei vieni buvo musulmonais, tai karaimai išsaugojo žydišką tikėjimą.
Vytauto Didžiojo laikais karaimai pateko į Lietuvą. Iš pradžių karaimai kompaktiškai gyveno Trakuose, o vėliau apsigyveno ir kitose Lietuvos vietovėse: Saločiuose, Biržuose, Pasvalyje, Upytėje, Pušalote, Pumpėnuose, Panevėžyje, Naujamiestyje ir kitur.
. Žydai melsdavosi sinagogose, karaimai – kinesėse, tačiau laidojami būdavo vienose kapinėse. XVIII a. karaimų Biržuose nebeliko – jie arba išvyko į Trakus, arba susiliejo su vietine žydų bendruomene.
Holokaustas
Istorijos tyrinėtojai vieningai pažymi, kad per visą beveik 500 metų Biržų istoriją nebuvo nė vieno žydų pogromo atvejo, nebuvo kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis, kūdikių žudymu ar krikščionių kraujo naudojimu žydiškiems ritualams. Net maro epidemijos metu biržiečiai, ne taip kaip visoj Europoj, nekaltino žydų ligos platinimu. Buitinius kriminalus ar verslo konfliktus sėkmingai spręsdavo Biržų dvaro teismas, o vėliau – valstybės įstatymai, nedarydami skirtumo ar nuolaidų pagal tautybes.
Tačiau viskas apsivertė 1941 metais. Jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Biržuose prasidėjo žydų persekiojimai bei pavieniai žudymai. Pirmoji auka tapo gydytojas Abraomas Zelmanas Levinas, o už bandymus ginti tautiečius nuo persekiojimų nuo kulkos krito rabinas Jehuda Leiba Burnšteinas.
1941 metų liepos 29 dieną buvo išleistas potvarkis, pagal kurį žydai turėjo palikti namus ir persikraustyti gyventi į getą. Getas Biržuose buvo įsteigtas rytinėje miesto dalyje, Vilniaus ir Karaimų gatvėse. Jį sudarė keliolika namų, išsidėsčiusių aplink sinagogą ir žydų religinę mokyklą. Netrukus vietiniai aktyvistai, vadovaujami I. Povilavičiaus, visus žydus suvarė į getą, tuos, kurie nepanoro palikti namų, atvesdino jėga.
Iki liepos pabaigos gete ir kalėjime atsidūrė visi žydai, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar visuomeninio statuso. Išvarę žydus iš namų, ginkluoti I. Povilavičiaus vyrai veltui laiko neleido: perėjo per ištuštėjusius namus, susirinko viską, kas turėjo didesnės vertės, ir vežimais bei sunkvežimiais suvežė grobį į mokyklos pastate įrengtą sandėlį.
Biržų getas priklausė mažųjų kategorijai. Jame gyveno apie 3000 tūkstančiai miesto ir apylinkių žydų. Geto gyventojai buvo siunčiami dirbti įvairių darbų. Jau rugpjūčio pradžioje į Biržus atvyko Šiaulių apskrities saugumo viršininkas, buvęs Pasvalio advokatas Petras Požėla ir trys vokiečių karininkai su konkrečiais nurodymais. Iki Galutinio žydų klausimo sprendimo (Endlősung der Judenfrage) Biržuose buvo likusi savaitė.
Visi žydai per vasaros karščius iš geto pastatų buvo suvaryti ir ankštai sukimšti į sinagogas. 1941 m. rugpjūčio 8 d. nuo pat ryto grupėmis po kelis šimtus žmonių jie buvo varomi į Pakamponis, kur jau buvo iš vakaro iškastos dvi gilios tranšėjos. Čia, atokiame miškelyje, buvo sušaudyta 2400 žydų, iš jų 720 vyrų, 780 moterų ir 900 vaikų, ir apie 90 lietuvių.
„Šakar makar“ ir kitokie žydiški žodžiai
Manote, kad be prisiminimų ir legendų apie kažkada mūsų mieste gyvenusius žydus bei kelių išlikusių, bet neatpažįstamai pasikeitusių pastatų žydai daugiau nieko nepaliko? Anaiptol. Kiekvienas iš mūsų kasdien vartoja bent keliolika žydiškų žodžių:
Štai kad ir nuo vaikystės žinomas ir, atrodytų, visiškai bereikšmis „šakar makar“… Juk įsigilinus tai nuo jidiš frazės „Sucher-macher“ – „padaryti reikalą“, „sukti verslą“, „atlikti prekybines operacijas“.
„Chaliava“ – nuo hebrajiško žodžio „chalev“ – „pienas“. Žydų bendruomenės rinkdavo lėšas nemokamam pienui žydų vaikams. Žodis „chalev“ virto nemokamo daikto/dovanos sinonimu. Iš to ir yra kilusi frazė „na chaliavu“, reiškianti „einu pasiimti nemokamo pieno“.
„Bachūras“ – hebrajiškai „vaikinas“. Prieš šimtą metų jis reiškė tuometinės Palestinos žydų kibuco gyventoją.
„Faina“ – vokiškai ir jidiš „fein“ – švelnus, geras.
„Ablomas“ iš hebrajų kalbos – netikėta pabaiga, nesėkmė.
„Pacanas“ – paaugęs vaikas, kuris gali jau savarankiškai visą dieną ganyti gyvulius.
„Blatas“ – nuo jidiš-vokiškojo „Die Blatte“ – „lapelis“, „užrašas“, „raštelis“. Prieš šimtą metų šis žodis reiškė „turimus ryšius“, pažodžiui tai reiškia, kad „asmuo turi raštelį nuo reikiamo žmogaus“.
„Chebra“– nuo hebrajiško žodžio „chevra“, reiškiančio „kompanija“ arba „firma“.
„Našaram“– nuo hebrajiškų žodžių „šear/šearim“, reiškiančių „likučiai“. Pagal senovinę žydų tradiciją, kiekvienas žydų prekeivis arba ūkininkas palikdavo dalį savo turto (taip ir vadinamo „likučiais“) varguoliams paremti. Ilgainiui tapo nemokamo daikto sinonimu.
„Šalava“ – nuo hebrajiško žodžio „šalev“, reiškiančio „pasileidėlė“.
„Žlobas“ – nuo jidiš žodžio „schlub“, reiškiančio „kvailys“.
Žydiški patiekalai
Ar kada susimąstėte, kodėl „tautinių“ lietuviškų patiekalų kugelio ir cepelinų pavadinimai, švelniai sakant, ne visai lietuviški? Kugelio ir cepelinų iš tarkuotų bulvių kilmė yra pusiau vokiška, pusiau žydiška. Patiekalų receptus žydai atsivežė iš Vokietijos. Bulvės buvo pigios ir sočios, iš jų patiekalus buvo gaminti kur kas lengviau nei iš rankomis malamų girnų miltų. Tad kugelis, cepelinai, vėdarai – itin dažnai ruošti žydų valdomose pakelės užeigose: smuklėse ir karčemose.
Tradicinis Šabato žydiškas patiekalas Lietuvoje buvo jautienos ar vištienos šaltiena bei virtas jaučio liežuvis, kurį žydai valgydavo su garstyčių padažu. Įdaryta žuvis, netikras zuikis kaip ir daugelis kitų žuvies, bulvinių ar miltinių patiekalų taip pat yra litvakų kulinarinis palikimas.
Per pusryčius lietuvių kepami lietiniai blynai su varške yra tradicinis žydų patiekalas, valgomas per pavasario šventę Šavuot. Jie simbolizuoja Toros ritinėlius.
Kugelis – apvaliame ketiniame puode (dar seniau tam naudoti sprogę špižiniai patrankų sviediniai) ruoštas ypatingas rupiai tarkuotų bulvių patiekalas, gamintas Šabui.
Cepelinai – tarkuotų bulvių patiekalas su varškės, triušienos ar vištienos įdaru. Lietuvių šeimininkės įdarui pradėjo naudoti kiaulieną, o padažui – pagal košerinius reikalavimus visiškai nederančius spirgus ir grietinę.
Latkės – stambiai tarkuotų bulvių blynai. Jie yra tradicinės litvakų virtuvės dalis. Lietuvos žydai latkes tradiciškai valgydavo per Chanuką. Lietuviai bulvinius blynus ėmė ruošti iš smulkiai tarkuotų bulvių.
Foršmakas – kapota silkė. Vienas tradicinių litvakų patiekalų. Vargšų kasdienis valgis, kadangi silkė buvo viena iš pigiausių žuvų, o Lietuvos žydai buvo vieni labiausiai įsitraukusių į silkių prekybą, nes per Lietuvą iš Baltijos uostų silkės keliavo į Rusijos platybes.
Medaus tortas – žydai šį skanėstą kepa tik per Naujuosius metus.
Cimusas (tsimmes) – tradicinis žydų troškinys, kuris dažniausiai gaminamas iš žuvies ar mėsos ir morkų. Lietuviai dar ėmė dėti ir kiaulienoss gabaliukus.
Beigeliai (baronkos) – žydiški mieliniai riestainiai buvo daugelio žydų verslas. Ta tradicija niekada nenutrūko, o iš žydų ją perėmė lietuviai.
Chala – į pynę supintas plėšomas pyragas, apibarstytas aguonomis arba cukraus pudra.
Dalius Mikelionis
