Dar būdama maža mergaite ji norėjo gydyti žmones rankomis, bet augdama tai pamiršo. Reikėjo daugybės patirčių, išbandymų, nusivylimų ir atradimų, kad prisimintų vaikystės svajonę ir ją įsileistų į savo gyvenimą. Dabar biržietė Rita Grunskytė – diplomuota patyrusi masažuotoja, aromaterapeutė, natūropatė, kartais kraštiečius pakviečianti į įvairių sveikatinimo sistemų mokymus.
– Kur bandei save rasti iki dabartinės veiklos?
– Iš pradžių svajojau tapti aktore, net stojau į Muzikos ir teatro akademiją, paskui pasukau į verslo vadybą, baigiau Kauno kolegiją, dirbau turizmo srityje, keliavau, domėjausi įvairiais dalykais, kol seminaras apie gydymą universaliąja energija (reiki) man padėjo prisiminti vaikystės svajonę…
– Nuo ko pradėjai?
– Pradėjau nuo klasikinio ir ajurvedinio masažo. Mokymai 2007 metais Dariaus ir Eglės Kauneckų Vilniuje įkurtame Ajurvedos centre „SPA Shanti“ suteikė daug žinių. Ajurvedai – 5000 metų. Jos žinios taikomos ne tik kūnui, bet ir dvasiai atstatyti. Man patiko matyti, kaip žmogus jaučiasi po ajurvedinių procedūrų, kaip jis grįžta į save. Visos emocijos, visi įsiskaudinimai kaupiasi mūsų kūne. Jį išjudinus, atsiranda pusiausvyra.
Gerokai vėliau įgijau masažuotojo specialybę Kaune, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre.
– Darbe naudoji eterinius aliejus. Kur mokeisi aromaterapijos?
– Didžiojoje Britanijoje. Uoslė yra tas organas, kuris tiesiogiai veikia smegenis. Kūdikis, dar būdamas mamos pilve, turi uoslę. Kartais negalime suprasti, kodėl mums nepatinka vienas ar kitas žmogus… O gal taip yra todėl, kad mums nepatinka jo kvapas? Žmogus daug ką supranta intuityviai. Kvapas, kuris patinka, veikia raminančiai.
Po aromaterapijos studijų pradėjau atsargiau elgtis su kvapais, supratau, jog galima perdozuoti. Kas per daug, tas nesveika.
– Kurios studijos buvo įdomiausios? Ar žinias pritaikai ir sau?
– Natūropatijos mokslai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai mokymai apie žolininkystę, homeopatiją, gyvenimą harmonijoje su gamta ir savimi, apie minčių higieną. Tai žinios, kaip rūpintis savo kūnu bei siela, patarimai, kaip nesusirgti ir kaip susirgus gydytis. Kai man žmogus dejuojasi, jog skauda, aš klausiu, ar jis daro mankštą. Nedaro? Vadinasi neskauda. Jei aš nieko nedaryčiau, tai ir nedirbčiau. Tu pats esi svarbiausias sau. Jei nesi sveikas, negali ir kitam padėti. Reikia nors ką nors dėl savęs padaryti. Man dvasinei pusiausvyrai atstatyti labai tinka bėgiojimas…
– Mąstai pozityviai?
– Aš optimistė. Kad ir kaip blogai bebūtų, viskas tik į gerą. Visada yra geroji pusė, tik mes dažnai jos nematome. Net liga keičia į gerą. Ji ateina tam, kad žmogus pasikeistų. O jis žino visus atsakymus, bet negirdi savęs, mano, kad jo kaukė yra jo esmė. Kartais tik susirgęs žmogus leidžia sau tai, ko anksčiau niekada neleisdavo. Sveikdamas tampa nauju žmogumi, o liga lieka senajame žmoguje. Kartais užtenka laimingo atsitiktinumo…
– Ar sunkios patirtys ištinka dėl padarytų klaidų?
– Manau, kad visos patirtys yra geros. Jos augina. Po išgyventos dvasinės traumos labai bijojau suklysti. Bet jei atėjau būtent tokios patirties… Jei viskas yra tik patirtys – klaidų nėra.
– Vis primeni, kad žmogus daug ką žino intuityviai…
– Mes gimstame daug ką žinodami intuityviai, bet mokomės į kitą pusę… Skaičiau knygą apie tai, kaip užauginti laimingą vaiką. Ten pasakojama apie indėnų gentis, kad kūdikiai intuityviai žino, kur yra pavojus, ir jiems nereikia šaukti „atsargiai“, nes gentys yra išsaugojusios žinias apie natūralų auginimą. Rašoma, kad kai mokomės, mes iš tikrųjų tik prisimename, ką jau ir taip žinome. „Kur kas svarbiau patirtis, o ne pinigai“, – sakė mano osteopatijos mokytojas ukrainietis Vladimir Glamazda.
– Pinigai – blogis?
– Man patiko pasakymas, jog pinigai nėra nei geri, nei blogi. Jie tik veikia kaip padidinamasis stiklas, išryškindamas tai, koks esi tu pats. Jei esi geras, tai turėdamas daug pinigų, dalinsiesi jais, padėsi kitiems. Jei esi godus, tapsi dar didesniu gobšuoliu.
Seniau tekdavo girdėti sakant, jog pinigai gadina žmones. Aš manau, kad jie negadina, jie tik paryškina mūsų savybes. Kai tai supranti, nebaisu turėti pinigų, už kuriuos gali įsigyti tai, ko nori. Pinigai atlieka mainų funkciją. Jie yra tik energija, bet ne gyvenimo tikslas. Žmonės kartais pinigus užspaudžia, sako, jog nenori mokėti mokesčių… Bet jei lengvai išleidi, lengvai ir gauni. Energija pulsuoja.
– Teko nemažai laiko praleisti įvairiose užsienio šalyse. Lankeisi Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Maltoje, Venesueloje, Egipte, Maroke ir kt. Ar lietuviai atrodo godūs?
– Yra toks anekdotas apie lietuvį, kuriam džinas žada išpildyti visus norus su viena sąlyga, kad jo kaimynas gaus dvigubai… Tuomet lietuvis sako: „Išdurk man vieną akį“… Savo viduje, kraujyje, mes laikome pavydą. Mes koncentruojamės tik į save, į savo gerovę, kitaip žiūrime į žmogaus laisvę, į jo galimybę rinktis.
– Ką patartumėte daryti?
– Nebūtina koncentruotis į feisbuko istorijas, kur žmonės retai dalinasi gilesniais išgyvenimais. Šiandien pas mus nėra karo! Ir tai puiku! Galime planuoti kiekvieną dieną, o ne galvoti apie tai, jog kaimynas nusipirko geresnę mašiną. Juk esmė yra ne turėti daugiau, o turėti pakankamai.
Karantinas padėjo suprasti, kiek mažai mums reikia. Siela nurimsta, kai žmogus suvokia, kad visko gana. Pavydas – emocija. Suspaudė širdį, kad kažko neturi, tuomet pažiūrėk, ką turi. Su savimi iškeliaudami galime pasiimti tik patirtį ir prisiminimus.
– Žmonės dažnai sako, jog sunkias patirtis lemia likimas…
– Ne! Yra pasirinkimo laisvė. Sprendimas smegenyse atsiranda akimirka anksčiau, negu mes jį priimame protu. Ateities nėra, bet mes kiekvieną dieną kuriame savo realybę. Labai daug priklauso nuo to, kaip mes matome esamą situaciją. Visada galima pamatyti truputį kitaip. Tokią patirtį turėjau ir aš pati. Kai žmogų paliečia artimo ar tik pažįstamo mirtis, jis pradeda labiau vertinti gyvenimą, suvokia, kaip viskas laikina. Kai žmogus suserga, dažnai negelbsti nei uždirbti milijonai, nei susikurtos galimybės. Sunkiausia tikriausiai yra laidoti vaikus. Ne visi tai pakelia. Bet kas išplaukia į kitą pusę, turi daugiau drąsos gyventi.
– Pasikeičia supratimas?
– Mirtis – tik iliuzija. Vis tiek visi susitiksime. Aš tikiu, jog siela amžina. Bet vis tiek susidūrę su mirtimi, turime pereiti ir ilgesio, ir liūdesio etapus, būna ir stiprus netekimo jausmas, tuštuma, kurios negali užpildyti. Bet mes visi šioje žemėje laikinai, tai anksčiau ar vėliau visi išeisime.
Perskaičiusi knygą apie tris principus – protą, mintį ir sąmonę, supratau, kad dešimt metų save be reikalo kankinau. Mes visi esame dvasinės būtybės, atėję tam tikros patirties. Tereikia prisiminti, kas esi, suprasti, kur pereini iš vienos formos į kitą… Juk yra šalių (pavyzdžiui, Balis), kur žmogaus mirtis – šventė. Mes bijome pragaro ir jį patys susikuriame čia, žemėje.
– Žmogui nėra ko bijoti?
– Manau, jog sielai nieko negali nutikti. Nebelieka kūno, nebelieka ir kančios. Neprisirišu prie konkrečios religijos. Dievas yra vienas. Jis visa ko pradžių pradžia. Jis yra vidinė išmintis, šaltinis, iš kurio mes visi atėjome džiaugtis. Kiekviena diena – laimė.
Kliūtis kuriame mes patys, prisidarydami dramų ir kančių.
Patys kuriame istorijas ir patys jomis patikime. Patikime net tuo, ko nėra. Daug nesusikalbėjimo, daug nesugebėjimo išgirsti vienas kitą. Žemė – gera vieta. Klausia žmonės, kodėl Dievas leidžia karus, nelaimes, jei Jis geras? Ogi Dievas yra laisva valia, absoliuti meilė, kuri myli mus visus vienodai ir leidžia mums patirti tai, ko patys norime. Dievas – ne prižiūrėtojas. Jei turi Jį širdyje, neisi žudyti, nedarysi nieko kitam, ko pats nenori patirti.
– Kodėl žmonės skaudina vieni kitus?
– Žmogus skaudina kitą ne tada, kai jis laimingas, o tada, kai jam pačiam sunku. Žmogus yra tobulas ir jo kūnas tobulas. Tik, kaip sakė viena mano klientė, „pagimdei vaiką, o negavai instrukcijos, ką su juo daryti“. Tai išgirdusi mano dukra Alba tarstelėjo: „Nusiperki spintą su instrukcija, o vis tiek nemoki sustatyti….“
– Ar masažuotoja Rita pažvelgusi į klientą gali nujausti, kuo jis skundžiasi?
– Pagal laikyseną taip. Sako, jog nieko neskauda, o man atrodo, jog turėtų… Einu gatve ir matau kreivas vaikų kojas… Mūsų kasdienybės didelė dalis – vis iš rankų nepaleidžiamas mobilusis telefonas, o nuo jo kaklas deformuojasi, kūnas – kaip klaustukas, žandikaulis įsitempia. O žandikaulis yra dubens atitikmuo, vadinasi, ir kojos susisuka į vidų… Kūnas prisitaiko. Pensininkai dažnai dabar atrodo geriau už jaunimą.
– Ko labiausiai stinga šių dienų žmogui?
– Ramybės ir įsiklausymo į save. Nuo mažumės jį moko, kad kiti žino geriau. Taip jis nebemoka girdėti savęs. Praranda atsakomybę už savo gyvenimą ir savo sprendimus.
Eina pas daktarą, o šis tampa kaltas, kad negali padėti, neranda ligos. Žmogus nežiūri, ką pats daro. Skauda – išgeria tabletę ir visą dieną sėdi prie kompiuterio. O juk skausmas – kūno pokalbis su mumis. Jei mašinos ekrane užsidegė raudona lemputė, reaguojame, ieškome priežasties, bet to nedarome su savimi, tik ieškome tabletės.
